Minėdamas gražią sukaktį lrytas.lt primena svarbiausius ir įsimintiniausius mūsų krepšinio raidos įvykius, kurie iš Amerikos atkeliavusį žaidimą pavertė antra Lietuvos religija.
Antrasis Europos čempionų titulas
1939 m. gegužės 22 d. Kauno sporto halė. Vyrai. Europos pirmenybės. 1 turas. Lietuva – Latvija 37:36 (15:17).
Lietuva: M.Ruzgys 12, P.Lubinas 10, Z.Puzinauskas 6, F.Kriaučiūnas 4, V.Budriūnas 2, J.Jurgėla 2, A.Andrulis 1. Treneris P.Lubinas.
Latvija: K.Arentas 13, V.Melderis 12, V.Šmitas 6, A.Vanagas 3, A.Krauklis 2, J.Graudinis 0.
Saldžiausios pergalės būna tos, kurios iškovojamos palaikant saviems sirgaliams. Čempionais tapusių sportininkų džiaugsmas dar labiau padidėja, kai juo galima iškart pasidalinti su pergalės bendraautore tapusia daugiatūkstantine minia.
Dėl to tarp daugelio Lietuvos krepšinio pergalių išskirtinę vietą užima 1939 metų Europos pirmenybėse iškovota pergalė, kuri buvo pasiekta ne kur kitur, bet Kauno sporto halėje.
Joje įvykusios trečiosios Europos vyrų krepšinio pirmenybės buvo vienas labiausiai lauktų Lietuvos sporto renginių. Pergalė taip pat buvo laukta, nes Lietuvos rinktinė jau buvo laikoma viena iš stipriausių Senajame žemyne ir gynė 1937 metais iškovotą čempionės vardą.
Suprantama, net ir dėl visų lauktos pergalės krepšininkams teko rimtai pakovoti, juo labiau kad ir varžovai Lietuvos rinktinę vertino visai kitaip negu prieš dvejus metus.
„Kad trečios Europos krepšinio pirmenybės bus žymiai aukštesnio lygio, netenka abejoti, nes daug kas Europos pirmenybėse Rygoje iš Lietuvos komandos daug ko pasimokė ir dabar labai intensyviai dirba. Todėl mūsų rinktinės žaidikams, norint pralenkti kitus, reikės dvigubai uoliai dirbti, dvigubai intensyviau ruoštis didžiajai kovai, kurioje reikės ginti Europos meisterio vardas ir iš jų bus reikalaujama meisteriško žaidimo, meisteriško pasirodymo. Trečios Europos krepšinio pirmenybės nebus pirmenybės Rygoje, kur mūsų rinktinė buvo iš anksto skirta kaip dosnus taškų dalintojas... Dabar visos Europos valstybės stengsis visomis jėgomis įveikti, nugalėti“, – iki turnyro likus keliems mėnesiams įspėjo „Lietuvos aido“ dienraštis (1938 m. rugsėjo 10 d.).
1935 metais pirmosiose Europos vyrų krepšinio pirmenybėse Ženevoje varžėsi dešimt komandų, 1937 metais per antrąsias žemyno pirmenybes į Rygą atvyko aštuonių šalių krepšininkai.
Krepšinio populiarumas Europoje sparčiai augo, todėl trečiąsias pirmenybes rengę lietuviai tikėjosi sulaukti dar daugiau svečių. Tačiau net krepšiniui plintant, dalyvių skaičių lėmė daug veiksnių. Tarp jų – politiniai ir ekonominiai. 1939 metais Europos viduryje jau žvangėjo ginklai ir tvyrojo didelio karo nuojauta, kartu blogėjo ekonominė padėtis ir mažėjo sporto reikmėms skiriamų pinigų sumos. Sporto vadovai prieš priimdami sprendimą, ar verta dalyvauti vienose ar kitose varžybose, viską labai kruopščiai pasverdavo kelis kartus.
Trečiąsias Europos krepšinio pirmenybes organizavę Kūno kultūros rūmai (KKR) išsiuntė kvietimus 18 valstybių – visoms Tarptautinei krepšinio federacijai (FFBB) priklausiusioms Europos šalims. Atsiųsti krepšininkus į Kauną preliminariai pažadėjo daugiau nei dešimt valstybių, bet po to dalyvių sąrašas vis trumpėjo. Vieniems netiko varžybų laikas, kitus gąsdino tolima ir brangi kelionė. Likus kelioms dienoms iki turnyro pradžios, sąraše liko septynios svečių komandos: Latvija, Estija, Lenkija, Prancūzija, Italija, Vengrija ir Čekoslovakija.
Šis sąrašas dar sykį pasikeitė prieš pat pirmenybes. Dėl politinių pokyčių į Kauną neatvyko Čekoslovakijos krepšininkai (ši šalis 1939 m. kovo mėnesį apskritai išnyko iš politinio žemėlapio), tačiau organizatoriai vos ne paskutinę akimirką netikėtai sulaukė Suomijos rinktinės.
Lietuvos rinktinė ruoštis trečiosioms Europos pirmenybėms pradėjo labai anksti – net anksčiau negu buvo pradėta statyti Kauno sporto halė.
Dar 1938 metų rudenį Kamuolio žaidimų sąjungos Krepšinio komitetas sudarė dvidešimties rinktinės kandidatų sąrašą. Šie krepšininkai į pirmąją treniruotę susirinko lapkričio 4 dieną.
Rinktinės treneriu buvo paskirtas JAV lietuvis Feliksas Kriaučiūnas, kuris treniravo rinktinę per 1937 metų Europos pirmenybes. Po 1937 metų pirmenybių F.Kriaučiūnas buvo išvykęs į JAV, tačiau 1938 metų vasarą grįžo į Lietuvą ir liko gyventi Kaune.
Po 1938 metų vasarą vykusios Tautinės olimpiados Lietuvoje taip pat liko Amerikos lietuviai Pranas Lubinas ir Mykolas Ruzgys, o 1939 metų pradžioje prie rinktinės prisidėjo ketvirtas užjūrio tautietis Balys Giedraitis. Deja, B.Giedraitis negalėjo žaisti Europos pirmenybėse, nes kovo mėnesį per Lietuvos pirmenybių rungtynes patyrė sunkią traumą.
B.Giedraitį praradusi Lietuvos rinktinė sulaukė naujo pastiprinimo. Likus kelioms savaitėms iki Europos pirmenybių į Kauną atvyko dar du Amerikos lietuviai Vytautas Budriūnas ir Juozas Jurgėla, kurie Lietuvoje jau buvo ne naujokai – jie Kauno klubuose žaidė 1937–1938 metų sezone.
Tad galiausiai Lietuvos rinktinė per Europos pirmenybių rungtynes galėjo išrikiuoti visą Amerikos lietuvių penketą.
Rinktinės pasiruošimas vyko ne visai sklandžiai. Iškart po Naujųjų metų kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad iš Lietuvos rinktinės trenerio pareigų atsistatydino F.Kriaučiūnas. Tikrosios pasitraukimo priežastys nebuvo atskleistos, bet Kauno žiniasklaida rašė, jog trenerio sprendimą nulėmė nesutarimai su Krepšinio komiteto vadovais.
F.Kriaučiūnas buvo žinomas kaip labai santūrus ir korektiškas žmogus, todėl žiniasklaida dėl jo atsistatydinimo kaltino tik vieną pusę – Krepšinio komiteto vadovybę.
Pasitraukus F.Kriaučiūnui, rinktinės vyriausiuoju treneriu buvo paskirtas P.Lubinas.
Ruošdamasi Europos pirmenybėms Lietuvos rinktinė beveik nesirodė viešai. Per kelis mėnesius rinktinė žaidė tik dvejas draugiškas rungtynes su puikiai pažįstamais varžovais latviais ir estais. Šių rungtynių rezultatai įskėlė nerimo kibirkštį: Lietuvos krepšininkai Rygoje pralaimėjo latviams 18:29, o Kaune nugalėjo estus tik 20:18. Kita vertus, abejos rungtynės vyko dar žiemą, iki Europos pirmenybių likus daug laiko, jose nežaidė P.Lubinas, o į Lietuvą tuo metu dar nebuvo atvykę V.Budriūnas ir J.Jurgėla.
Kadangi iki paskutiniųjų dienų nebuvo aišku, kiek komandų atvyks į Europos pirmenybes, ilgai buvo delsiama nuspręsti, kokia bus varžybų sistema. Pirmenybių rengėjai numatė du variantus. Jei turnyre būtų dalyvavusios devynios ar daugiau komandų, jos būtų suskirstytos į dvi grupes, o paskui būtų žaidžiamos pusfinalio ir finalo rungtynės.
Tačiau tiek komandų nesusirinko, todėl Europos pirmenybėse buvo žaidžiama vienu ratu. Visos aštuonios komandos per septynias dienas po kartą susitiko su visomis varžovėmis.
Pagal tų laikų tradicijas šeimininkai galėjo pasirinkti, su kuo žais paskutinę turnyro dieną. Lietuvos sporto vadovai nusprendė desertui palikti Italijos rinktinę, su kuria kovojo praėjusių Europos pirmenybių finale.
Kitų turų tvarkaraštį lėmė burtai. Juos ištraukus paaiškėjo, kad jau pirmajame ture šeimininkams reikės žaisti su kaimynais ir nuolatiniais varžovais latviais.
Nors Lietuvos ir Latvijos rinktinės susitiko pirmajame ture, jų rungtynės per trečiąsias Europos vyrų krepšinio pirmenybes buvo įsimintiniausios. Jos buvo ir atkakliausios, ir dramatiškiausios, o vėliau paaiškėjo, kad jos buvo ir svarbiausios. Būtent šios rungtynės lėmė trečiųjų Europos pirmenybių nugalėtojus.
Lietuvos krepšininkai šias rungtynes laimėjo 37:36, bet Kauno sporto halę užtvindę sirgaliai išgyveno visą įmanomą emocijų gamą.
Pirmąjį rungtynių tašką pelnė baudos metimą pataikęs Artūras Andrulis. Po kelių minučių Lietuvos rinktinė pirmavo 6:1, o sirgaliai jau šėlo iš laimės. Tačiau švęsti dar buvo anksti – latviai ne tik pavijo mūsiškius, bet ir laimėjo pirmąjį kėlinį 17:15.
Antrajame kėlinyje virš Lietuvos komandos susitelkė dar tamsesni debesys. Svečiai surengė dar kelias sėkmingas atakas ir padidino skirtumą 27:21. Džiaugsmą tribūnose pakeitė nerimas, bet Lietuvos krepšininkai neprarado nei savitvardos, nei kovingumo. Pataikė Juozas Jurgėla, Mykolas Ruzgys, Pranas Lubinas ir rezultatas vėl tapo lygus.
Po to komandos žaidė taškas į tašką, o įtampa aukščiausią lygį pasiekė paskutinę minutę. Žiūrovai nuščiuvo, kai likus žaisti pusę minutės latvis Alfredas Krauklis pataikė baudos metimą ir dar sykį išvedė savo komandą į priekį 36:35. Vis dėlto laiko vis dar buvo likę pakankamai, kad Lietuvos rinktinė sugebėtų perduoti kamuolį po varžovų krepšiu nubėgusiam P.Lubinui. Vidurio puolėjas tokiose situacijose buvo atsidūręs ne kartą, ir tą pirmadienio vakarą taip pat žinojo, kaip išgelbėti savo komandą ir suteikti palaimą keliolikai tūkstančių pergalės laukusių sirgalių.
P.Lubino mestas kamuolys šiek tiek pašokinėjo ant lanko, bet galiausiai nėrė žemyn pro tinklelį ir Lietuvos rinktinė iškovojo pergalę.
„Vertinant pirmais įspūdžiais mūsų rinktinę, reikia pažymėti, kad ji vakar dar neparodė savo pačios geriausios formos. Joje buvo eilė svyravimo momentų, kurie leido latviams protarpiais vesti pasekmę, tačiau klasė, taktika, buvo meisteriški, ryškūs ir tokioje jaudrioje kovoje. Visa rinktinės stiprybė ypač pasireiškė tuo momentu antrame kėlinyje, kada latviai vedė 6 taškų skirtumu (27–21). Jokio sumišimo nebuvo matyti, tik dar didesnis ryžtumas ir susikaupimas, taktika buvo dar sutankinta ir išlyginimas pasiektas.
Šitomis minutėmis buvo aišku, kad tai rungiasi meisteris, kuris ir sunkioje padėtyje suranda šaltų derinių ir atsveria priešininko sėkmingus mėtymus. Dėl to, nors pasekmė iki galo svyravo, ir pergalės metimas nebuvo sėkmės dalykas.
Rinktinė iškovojo sunkią, bet garbingą ir pelnytą pergalę. Būtų neteisinga iškelti kurį nors žaidiką, nes visi atidavė savo geriausias pastangas ir prisidėjo prie bendros pergalės“, – nepatekusiems į sporto halę kitą rytą pasakojo „Lietuvos aido“ dienraštis (1939 m. gegužės 23 d.).
Rungtynės su latviais buvo pirmosios. Lietuvos sirgaliai po pergalingo P.Lubino metimo galėjo tik spėlioti, kaip toliau klostysis turnyras ir kokius spąstus pirmenybių šeimininkams paspęs kiti varžovai. Tačiau visi suprato, kad Latvijos rinktinė buvo viena iš grėsmingiausių, o gal ir pati grėsmingiausia varžovė, todėl jau po pirmojo vakaro Lietuvoje tvyrojo didelės pergalės nuojauta.
Lietuvos krepšininkai nenuvylė ir kitas pirmenybių dienas skynė pergalę po pergalės. Antrajame ture buvo nugalėta Estija 33:14, po to krito Lenkija 46:18, Prancūzija 47:18, Vengrija 79:15 ir Suomija 112:9.
Šeštadienį šeštajame ture iškart po rekordinės lietuvių pergalės prieš suomius (iki tol niekas nebuvo laimėjęs Europos pirmenybių rungtynių triženkliu skirtumu) į Kauno sporto halės aikštę žengė kitų dviejų Baltijos šalių Latvijos ir Estijos krepšininkai. Baltijos kaimynių rungtynes gana netikėtai vieno taško skirtumu 26:25 laimėjo estai. Tai reiškė nei daug, nei mažai – latviams patyrus antrąjį pralaimėjimą, Lietuvos rinktinė dar prieš paskutinįjį turą tapo nepavejama ir užsitikrino antrąjį iš eilės Europos čempionės vardą.
Lietuvos krepšininkams paskutinės rungtynės su italais nieko nebelėmė. Žinoma, net užsitikrinę pirmąją vietą, P.Lubinas, M.Ruzgys, V.Budriūnas ir kiti negalėjo sau leisti atsipalaiduoti ir nuliūdinti keliolikos tūkstančių į halę atėjusių sirgalių. Lietuviai sutriuškino italus 48:15 ir trečiąsias Europos pirmenybes baigė nepatyrę nė vienos nesėkmės.
„Baigiamosios rungtynės buvo laimėtos taip pat įspūdingai, net įspūdingiau, negu ankstesnės. Lietuvos krepšininkų klasė buvo parodyta taip įtikinamai, jog ir geros italų pastangos negalėjo sustabdyti pergalės žygio“, – po paskutinės pergalės rašė „Fiziško auklėjimo“ žurnalas (1939 m. Nr. 5–6).
Visas septynerias rungtynes laimėjusi Lietuvos rinktinė tapo trečiųjų Europos pirmenybių nugalėtoja ir apgynė žemyno čempionės vardą.
Po penkias pergales iškovojo Latvijos ir Lenkijos krepšininkai. Dėl pergalės tarpusavio rungtynėse antrąją vietą užėmė latviai, o lenkai liko treti.
Ketvirtąją vietą užėmė keturis kartus laimėjusi Prancūzijos rinktinė. Taip pat keturias pergales iškovojo ir penktąją vietą užėmė Estijos krepšininkai. Italijos rinktinė laimėjo du kartus, Vengrijos komanda – vieną, o Suomijos ekipa namo iškeliavo nepasiekusi nė vienos pergalės.
1939 metų Europos čempionais tapo šie Lietuvos krepšininkai: Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Vytautas Budriūnas, Juozas Jurgėla, Feliksas Kriaučiūnas, Vytautas Leščinskas, Pranas Lubinas, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Vytautas Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Mykolas Ruzgys ir Mindaugas Šliupas.
Į turnyro paraišką buvo galima įtraukti 14 krepšininkų, bet per rungtynes buvo leidžiama registruoti 10 žaidėjų. A.Andrulis, V.Budriūnas, J.Jurgėla, F.Kriaučiūnas, P.Lubinas, Z.Puzinauskas ir M.Ruzgys buvo registruoti per visas septynerias rungtynes. Kiti trys krepšininkai dešimtuke keitėsi, tačiau bent vieneriose rungtynėse žaidė visi Lietuvos rinktinės krepšininkai.
„Lietuvos ekipa, 1937-1939 metų Europos meisteris, apgynė šį garbingą vardą ir vėl dvejus metus (1939-41) visam pasauliui garsins mūsų sporto iškilųjį pajėgumą. Tokias pakartotinas iš eilės pergales ekipinėse varžybose yra pavykę pasiekti dar nedaug kam, ir ypatingai didiems sporto galiūnams. Tai krepšinyje yra Jungtinės Amerikos Valstybės, kurios jau kelinta pasaulinė olimpiada laimi pasaulio meisterio vardą, o futbole – Italija ir Urugvajus, abu dukart iš eilės laimėję meisterio vardą.
Į šią rinktinę rinktiniausią draugiją dabar kaip lygiavertis narys įstojo ir Lietuva. Tas faktas turi pasididžiavimu pripildyti kiekvieno lietuvio širdį, vis tiek kur jis gyvena: ar savo gimtojoje žemėje ar pabiręs tolimesnėse bei artimesnėse svetimose valstybėse.
Lietuvos rinktiniai krepšininkai ir šį kartą, kaip ir 1937 metais Rygoje, iškovojo 100 procentinę pergalę, nugalėjo visus varžovus, ir visus labai įtikinamai, su dideliais taškų skirtumais. Išimtį sudarė tik Latvija, su kuria Lietuva susitiko pirmą dieną. Tada mūsų ekipa dar nebuvo išbandžiusi jėgų rimtoje kovoje, stokojo įsižaidimo. Pagaliau, latviai, kaip sakoma, „turėjo savo geriausią dieną“, ypač nepaprastai sekėsi mėtymai, ir dėl to mūsiškiai tik sunkiai, vos vieno taško skirtumu, juos teįveikė.
Užtat visi kiti žaidimai parodė didelį, tiesiog per daug aiškų Lietuvos ekipos pranašumą visais atžvilgiais: ir kamuolio valdymo technika, ir žaidimo taktika (tokio derinių įvairumo ir apsto neparodė nė viena ekipa), ir pagaliau vieningumu, angliškai tariant „team – work“ – ekipiniu darbu“, – po Europos pirmenybių uždarymo auksinio Lietuvos krepšinio pavasario taškus sudėjo „Fiziškas auklėjimas“ (1939 m. Nr. 5–6).
„Lietuvos krepšinio komanda, laimėjusi antru kart Europos krepšinio meisterio vardą, dabar yra viso pasaulio spaudos dėmesio centru. Nurodoma, kad jei pirmą kartą Lietuvai laimėjus Europos krepšinio meisterio vardą, dar galėjo būti abejonių dėl tikros Lietuvos krepšinio rinktinės persvaros, tai dabar visos abejonės savaime išnyko. Kauno įvykusios pirmenybės ir jų rezultatai parodė, kad Lietuvos rinktinė dar ilgiems metams be ypatingų pastangų gali pasilikti savo žinioje Europos meisterio vardą.
Taip pat tenka patirti, kad jei politinės sąlygos pasaulyje bus geros, tai Lietuvos krepšinio rinktinė aplankys visą eilę Europos sostinių, kur sužais su tų kraštų krepšinio rinktinėmis draugiškas rungtynes ir tuo pačiu Europos krepšinio meisteris pasirodys Europos viešumoje“, – į ateitį žvelgė „Dienos“ savaitraštis (1939 m. birželio 4 d.).
Visa Lietuva, vos pasibaigus trečiosioms Europos pirmenybėms, pradėjo nekantriai laukti kitų pirmenybių, kurios buvo numatytos 1941 m. ir pagal tais laikais galiojusią eilės taisyklę tikriausiai būtų vykusios Lenkijoje.
Tačiau jau 1939 m. rudenį beveik visoje Europoje griaudėjo pabūklai ir sportas buvo nustumtas į šalį. Nebuvo nei Lietuvos krepšininkų gastrolių po Europą, nei kitų sporto renginių, o ketvirtųjų Europos vyrų krepšinio pirmenybių reikėjo laukti iki 1946 m.
Deja, Lietuvos rinktinė galimybės ginti Europos čempionės vardą negavo ir grįžus taikai. Po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus sovietinei okupacijai, Lietuva buvo išbraukta iš pasaulio politinio žemėlapio, ir Lietuvos rinktinė į oficialias varžybas grįžo tik po daugiau nei pusės amžiaus – 1992 m.
