Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė (5/1) ypatingame mače 82:75 pranoko Estijos rinktinę (4/2), kas lėmė, kad Rimo Kurtinaičio vyrai H grupėje užsitikrino pirmąją vietą.
Tiesa, šis faktas – nėra svarbiausias. Karjerą rinktinėje baigė 35-erių Mindaugas Kuzminskas, kuris itin jausmingai atsisveikino su „Švyturio“ arenoje susirinkusiais sirgaliais.
Vilnietis nacionalinėje komandoje debiutavo 2013 metais Europos čempionate, o kelionę baigė 2025 m. atrankoje į EČ, į kurį Kuzia rinktinei padėjo prasibrauti.
Su rinktine M.Kuzminskas iškovojo du Europos čempionato sidabro medalius. 35-erių krepšininkas tai su rinktine padarė 2013 ir 2015 metais.
„Niekada netikėjau, kad gyvenime ateis akimirka, kad su rinktinės marškinėliais stovėsiu prieš jus ir jausiu tokią meilę. Didelis ačiū jums, mano nuomone – jūs esate patys geriausi pasaulyje. Tikiuosi, kad pergalės greitai grįš ir į mūsų kiemą.
Žaidėjams, kurie susirinkę čia ir kurių čia nėra – važiuokite į rinktinę visąlaik. Važiuokite, nesvarbu, ar langas, ar palangė, ar čempionatas – jokio skirtumo. Laisvas laikas palauks, vasaros palauks, bet tokios akimirkos, kurias gali išgyventi kažką laimėdamas, turbūt yra vienos geriausių pasaulyje. Paskutinis trumpas ačiū mano šeimynai, važiavo šiandien kaip į laidotuves, visi ramūs buvo, su ašarytėmis. Bet suprantu ir juos, jie matė, ką išgyvenau. Ačiū visiems ir paskutinį kartą sušaukime kartu: „Mes už Lietuvą“, – „Švyturio“ arenoje susirinkusiems aistruoliams ir žaidėjams kalbėjo Kuzia.
Paskutinėse rungtynėse su Lietuvos rinktinės marškinėliais M.Kuzminskas aikštėje praleido 14 minučių, per kurias pelnė 6 taškus (1/2 dvit., 1/3 trit., 1/2 baud.), 2 kartus prasižengė, 2 sykius suklydo ir sukaupė 2 efektyvumo balus
35-erių puolėjas spaudos konferencijoje atskleidė, kad tiek prieš rungtynes, tiek rungtynių metu jam buvo sunku sulaikyti emocijas.
„Buvo (ašarų – red.), aš esu jautresnis žmogus, – sakė M.Kuzminskas. – Net ir tą kalbą, kurią rodė kube, kurią kartojausi, graudinausi... po rungtynių apsiverkti nėra gėda, viskas gerai: baigiasi rungtynes, etapas baigtas, bet prieš rungtynes nesinorėjo (verkti – red.), tad visur mėčiau mintis, kur tik įmanoma, kad tik negalvoti apie tai.“
Šias rungtynes parketinėje eilėje stebėjo ilgametis M.Kuzminsko komandos draugas rinktinėje Mantas Kalnietis, kuris vilkėjo savo bičiulio marškinėlius.
Buvęs ilgametis rinktinės gynėjas pasveikino savo kolegą su sprendimu užbaigti karjerą rinktinėje, o štai Jonas Mačiulis darė kitaip.
„Nuoširdžiai nustebau, kai pamačiau jį su savo marškinėliais, aš nežinau, iš kur jis gavo ją, – juokdamasis atsakė M.Kuzminskas. – Labai faina. Mes su Mantu turėjome daug gerų momentų, tuos pačius medalius, buvo ir pralaimėjimų... per krepšininko karjerą sutinki tūkstančius žmonių, bet labai maži vienetai lieka tavo draugais. Galiu pasidžiaugti, kad krepšinis davė tokį draugą, koks yra Mantas.“
„Mantas man parašė: „Šaunuolis – teisingas sprendimas“, o Jonas (Mačiulis) paskambino ir sakė: „Tu gal durnas? Važiuok ir ruoškis vasarai“. Dvi barikadų pusės. Su Jonu mano buvo krikštas rinktinėje. Kiek mes metų kartu žaisdavome toje pačioje pozicijoje... Jono alkūnes žino ne tik visa Europa, bet aš jas žinau geriausiai (šypsosi – red.). Jis savotiškai mane užgrūdino“, – pridūrė Kuzia.
– Ar Lietuvos krepšinio federacija (LKF) ir Rimas Kurtinaitis nebandė perkalbėti nuo karjeros rinktinėje pabaigos?
– Kas būna komandoje – tas lieka komandoje. Su treneriu kalbėjome, su federacija – taip pat. Tai – smulkios detalės. Man niekada nebuvo klausimų, ar važiuoti į rinktinę. Sprendimą priėmiau ne per dieną, dvi. Tai – jautri akimirka tiek man pačiam, tiek žiūrovams. Tai truks tik kelias dienas – ateina nauji žaidėjai, viskas pasikeičia.
Aš pats pradėjau rinktinėje žaisti su 1979 m. gimusiais broliais, o baigiau su 2002 m. gimusiu (Mantu) Rubštavičiumi. Žaidėjų, kurie atrodė nepakeičiami, išėjo daug, bet tada (komanda) atvažiuoja į naują stovyklą, susirenka nauja komanda... toks tas gyvenimas.
– Minėjote, kad su viena karta atėjote, su kita – išėjote. Ar yra dideli kartų pokyčiai?
– Yra, dideli. Negaliu sakyti, kurie geresni, o kurie blogesni. Anksčiau buvo kitokie charakteriai. Rūbinėje buvo savotiška subkultūra, bet tie charakteriai padėdavo laimėti. Dabar esame nauja karta draugiškesnė, bet to nachališkumo trūksta aikštelėje. Jeigu pavyktų rasti aukso viduriuką, būtų labai gerai.
– Kur pats pasikeitėte per metus rinktinėje tiek kaip asmenybė, tiek kaip žaidėjas, tiek kaip žmogus?
– Daug kuo. Prisimenu savo pirmąją rinktinės stovyklą, kuomet buvo madinga, kad žaidėjai atvažiuodavo su savo nuostabiais automobiliais, o žurnalistai juos fotografuodavo. Kadangi tuo metu neturėjau automobilio, tąkart mane vežė mama.
Ji turėjo seną mašiną ir man tuo metu buvo gėda, kad mane atveža su tokia mašina. Buvau paprašęs, kad mane išleistų šone, jog su lagaminu užbaigčiau likusią distanciją (viešbučio link). Jeigu dabar būtų tokia situacija, aš norėčiau, kad mane mama atvežtų prie paradinių durų. Tas ir pasikeitė – išdrąsėjau, išlaisvėjau ir tiek.
– Visą karjerą rinktinėje jus ragino būti blogesniu. Ar pavyko tokiu tapti?
– Ne, nepavyko. Koks esu, toks esu. Savi pliusai, savi minusai. Manau, kad ne kiekvienas gali tapti geru krepšininku, bet kiekvienas gali tapti geru žmogumi. Nuo to viskas ir prasideda.
Man buvo smagu, kad tada, kai paskelbiau karjeros pabaigą, sulaukiau daug gražių žinučių, kuriose žmonės dėkojo už žmogiškumą. Žmogiškumas eina aukščiau profesinių dalykų.
– Kada priėmėte sprendimą baigti karjerą rinktinėje?
– Mano svajonė buvo patekti į antrąją karjeros olimpiadą, sudalyvauti, kažką joje laimėti. Tai būtų buvusi vyšnia ant torto. Nepavyko, o po tokio skaudaus pralaimėjimo nesinorėjo palikti rinktinės. Ačiū treneriui, kad pakvietė į langus, išėjome į čempionatą ir tiek.
– Gal treneris būtų pakvietęs į čempionatą? Įprasta karjerą baigti po didžiųjų turnyrų.
– Čia trenerio reikia trenerio klausti. Nebūtinai. Mantas Kalnietis baigė karjerą rinktinėje vienaip, Jonas Mačiulis – kitaip. Aš norėjau karjerą rinktinėje pabaigti kol dar galiu duoti šiek tiek žaidimo, o ne tada, kai tave iš aikštelės išneša.
– 2015 metais Mindaugui Kuzminskui kabinamas medalis Europos čempionato sidabro medalis. Ar turėtumėte kažką pasakyti tam jaunuoliui?
– Taip, būčiau pasakęs, kad tai – paskutinis medalis su rinktine. Būčiau tuo nepatikėjęs. Atvažiavau į rinktinę 2013 metais, kur iškovojome medalį, 2014-ais buvome per plauką nuo medalio, 2015-i – medalis. Atrodė, kad viskas taip paprasta ir viskas toliau tęsis. Dabar matome, jog esame 10 metų be medalių.
Visiems komandoje pasakiau: kiek galime, tiek važiuokime į rinktinę. Vasaros palauks, jos ateis, bet tas jausmas... treneris geriau žino... tas jausmas, kai laimi... tai yra neįtikėtina.
– Rinktinė netenka etatinio žmogaus, laiminčio metimo nuo vidurio linijos konkursą. Kas dabar perims šį vaidmenį?
– Per paskutinę stovyklą šį vaidmenį perėmė Kristupas Žemaitis. Vien į minusą nuėjau (šypsosi – red.).
– Ar nekyla mintys apie karjeros pabaigą klubiniame krepšinyje?
– Neišsiplečiant – ne.
– Kaip ir kalbėjote, į rinktinę ateis nauja karta. Su kokiomis mintimis, lūkesčiais paliekate nacionalinę komandą?
– Su geromis (mintimis). Manau, kad pakanka ir talento, ir charakterio. Galima vardinti žaidėjus, kai kurie užaugę mūsų sistemose, kiti ne. kalbame apie charakterį, bet čia nėra vien Lietuvos dalykas. Aplamai, tai yra Europos mastu. Reikialabiau žiūrėti į krepšinio dalykus, ko mums trūksta. Eilę metų trūko gynėjų, kurie gali žaisti aštriai. Dabar, tikiuosi, kad ateis Kasparas Jakučionis, Rokas Jokubaitis, kuris yra puikioje formoje.
Kai pagalvoji apie visus metus... 2017 m. čempionatas, 2022 metai, kur žaidėme puikų krepšinį. Neseniai žiūrėjau pakartojimą su ispanais, turėjome laimėti tas rungtynes (EČ), o po to mus nugalėję ispanai nuėjo iki galo ir tapo čempionais. Tie čempionatai tuo ir yra žavūs bei skaudūs. Vienas mačas, vienas metimas gali nulemti viską.
– Paskutinį kartą rinktinę palaikėte prie televizoriaus 2012 metais. dabar jau 2025-ieji. Ar prisimenate, koks sirgalius yra Mindaugas Kuzminskas?
– Prisimenu. Labai daug prisimenu. Esame sportininkų, krepšinio šeima, visą laiką žiūrėdavome krepšinį. Pamenu, kai būdavo didesnės pergalės, verkdavome iš laimės. Koks aš būsiu sirgalius? Tikiuosi, kad pozityvus. Kai skambinsite man ir prašysite pakomentuoti rinktinės žaidimą, suprasite, jog aš komentousiu teigiamai. Bent jau tol, kol bus žaidėjų ir trenerių, su kuriais turėjau ryšį.
– Daug prisimenate, bet ką norėtumėte pamiršti?
– Turbūt, kad norėčiau daugiau pamiršti nei atsiminti. Bet situacijos, kurias prisimeni, emocine presme visiškai užgožia. 2014 metai... mažasis finalas dėl bronzos man yra skaudžiausias karjeros pralaimėjimas. jį norėtųsi labiausiai užmiršti.
– Mindaugai, pabaigai visų žurnalistų vardu norėčiau padėkoti už profesionalumą ir pagarbą mūsų profesijai. Net ir sunkiausiu metu.
– Labai ačiū (žurnalistai ploja). Man daug iš jūsų parašė tokias fainas žinutes. Būtent dėkojo už bendravimą, ypač po pralaimėjimų. Aš suprantu, kad krepšinis yra kontraktai, pinigai, bet galų gale žaidžiame dėl žmonių. Jūs esate tas tiltas sumonėmis. Neabejoju, kad sėdime toje pačioje valtyje.
Pats kadaise norėjau būti žurnalistu, norėjau studijuoti. Šiek tiek esu interviu ėmęs. Kadangi buvau pradedantis, jie buvo iš brolio, kuris tuo metu rungtyniavo. Dėl to suprantu ir jūsų sunkų darbą. Ačiū už pelnytą kritiką. Tikiuosi, kad šviesesnės dienos ateina ir bus daugiau už ką (krepšininkus) girti.
Visa spaudos konferencija:
Mindaugas KuzminskasLietuvos vyrų krepšinio rinktinėatranka į Europos čempionatą
Rodyti daugiau žymių