Ironiška – kaip žaidėjas Šaras niekada negarsėjo gynybos sugebėjimais, o sekmadienį jo auklėtiniai titulą nuskynė būtent gynybos dėka. Antrą kartą klubo istorijoje Eurolygoje triumfavusi „Fenerbahce“ Abu Dabyje vykusiame finale įveikė Donato Motiejūno atstovaujamą „Monaco“ 81:70.
Nuaidėjus finalinei sirenai Š.Jasikevičius skubėjo pas savo artimiausius žmones – šeimą. Apsikabinęs vaikus Ailą ir Luką jis šoko „Etihad“ arenos centre ir neslėpė džiaugsmo veide.
Iškeliavęs į drabužinę lietuvis iškart atsidarė ir skardinę alaus – tarsi nuplaudamas visą sezono metu sukauptą įtampą ir emocijas.
49-erių kaunietis pirmajame amžiaus dešimtmetyje net buvo pramintas Europos „Auksiniu berniuku“ – kaip žaidėjas jis Eurolygą buvo laimėjęs net keturis kartus, o tai padarė su trimis skirtingomis komandomis. Paskutinį kartą jis Eurolygoje triumfavo 2009 metais, atstovaudamas Atėnų „Panathinaikos“.
Lietuvis kaip treneris į Eurolygos viršūnę finalo ketverte iki šio sekmadienio siekė užkopti net penkis kartus, tačiau visi penki bandymai buvo nesėkmingi.
Kaunietis taip pat tapo antruoju Lietuvos treneriu, kuriam pavyko laimėti Eurolygą – iki tol į turnyro viršūnę buvo užkopęs tik Jonas Kazlauskas.
Paklaustas, ką šis titulas reiškia ne tik jam, bet ir visam Lietuvos krepšiniui, Šaras žvelgė į šiuo metu sunkioje padėtyje atsidūrusią antrąją Lietuvos religiją.
„Tom frazėm nesimėtysiu, bet iš kitos pusės, Lietuvos krepšiniui jau reikia kažko gero, nes kas dabar vyksta, tai kraupu žiūrėti“, – galvą kratė Š.Jasikevičius.
Š.Jasikevičius taip pat prisijungė į neeilinį „turnyro klubą“ – tapo ketvirtuoju žmogumi istorijoje, kuris laimėjo Eurolygą ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris (Armenakas Alachachianas, Lolo Sainzas ir Svetislavas Pešičius).
Pilnutėlėje „Etihad“ arenoje dominavo iš Turkijos atvykusi „Fenerbahce“ sirgalių minia, o geltonoje jų jūroje spindėjo ir Šaro šeimos šypsenos – lietuvio triumfą stebėjo ir tėvai, ir žmona su vaikais.
Būtent laimėtą titulą Šaras ir skyrė savo šeimai.
„Ant pečių turėjau didžiulę beždžionę, nes tiek metų man nesisekė. Noriu skirti titulą šeimai, žmonai. Būtent ji buvo ta uola, kuri padėjo man. Noriu skirti trofėjų jai“, – kalbėjo Š.Jasikevičius.
Iki finalo Š.Jasikevičius nužingsniavo penkiais užtikrintais žingsniais – ketvirtfinalio serijoje „sausu“ rezultatu 3:0 pranoko „Paris Basketball“, pusfinalyje 82:76 patiesė praėjusių metų čempionę Atėnų „Panathinaikos“, o finale susitvarkė su „Monaco“.
Prieš apdovanojimų ceremoniją kaunietis taip pat intensyviai ieškojo Lietuvos vėliavos.
„Norėjau eiti atsiimti taurę su Lietuvos vėliava, ieškojau. Ėjau žiūrėti, ar pamatysiu jaunąją „Žalgirio“ „chebrą“, galvojau, gal jie turės. Labai norėjau nueiti su Lietuvos vėliava, bet ne viskas gali gautis per parą“, – šypsojosi jis.
Oficialioje spaudos konferencijoje lietuvis buvo aplietas vandeniu auklėtinio bei naudingiausio finalo ketverto žaidėjo Nigelo Hayeso-Daviso.
„Čia problema su jaunąja karta. Jie net nežino, kaip reikia švęsti. Jie nemoka švęsti, mūsų senoji karta tikrai labiau mokėjo džiaugtis. Eikit, švęskit, tai gyvenimo įvykis, noriu, kad jie džiaugtųsi“, – juokėsi Š.Jasikevičius.
– Kuo skiriasi šis Š.Jasikevičius nuo to Š.Jasikevičiaus, kuris pirmą kartą bandė laimėti Eurolygą?
– Negaliu daug sakyti, nes po pirmojo finalo Kelne buvo kitokių dalykų. Aš to niekada gyvenime neužmiršiu, taip pat ir Nicko Calatheso trauma.
– Jūs daug akcentavote, kad po sėkmingos krepšininko karjeros jus spaudė, kad Š.Jasikevičius turi laimėti ir kaip treneris. Kiek jautėte tą psichologinį spaudimą?
– „Chebryte“, jūs gi žinote, kad man psichologiškai viskas „pofik“. Manęs niekas nepakeis. Puikiai suprantu ir jūsų profesiją. Jei praloši kaip žaidėjas, tada jis blogai ginasi, jei per laimi, tada pas jį labai gera emocija, jis labai geras kūrėjas. Viskas yra parašyta. Tas pats išliko ir kaip treneriui.
– Yra logikos, kaip ši „Fenerbahce“ komanda laimėjo Eurolygą? Atsižvelgiant į traumas, sudėties pokyčius...
– Komanda laimėjo charakteriu, nes mes nesulūžome su tuo charakteriu. Vienas asistentas man gruodžio mėnesį sakė: „Nežinau, Šarai, šita komanda, dar ypač be S.Wilbekino, nežinau, Šarai“. Aš jam sakau: „Nutilk! Mums reikia susigrąžinti žaidėjus ir atidirbti, tu tuoj problemų su manimi turėsi!“.
Ir paskui mes susigrąžinome žaidėjus, E.McCollumo prisidėjimas, aišku ir mūsų puolimas strigo, nes mes viską laimėdavome per gynybą. Atsivėrė aikštė, kiti žaidėjai priprato prie sistemos. Mes tikrai kentėjome. Kančios krepšinis – čia jūsų žodžiai (juokiasi). Šiandien buvo dar daugiau kančios su regbiu aikštėje (šypsosi).
– Ar galima sakyti, kad ši komanda jums labiausiai tiko iš visų, kurias treniravote anksčiau?
– Nesu tikras. Kai pagalvoji, ta Kelno komanda su tokiu teisėjavimu... Buvo katastrofa, ką teisėjai su mumis padarė. Reikėjo rinktis tarp A.Hangos ir L.Bolmaro, kas bus įžaidėju. Dar P.Gasolis, vau, va ten tai buvo komanda...
Bet aišku, sušokom ant „pikinio“ „Anadolu Efes“ ir su tom visom detalėm pralošti per vieną ataką finalą buvo labai skaudu. Ten mes buvome nusipelnę, bet toks gyvenimas. Eurolygą laimėti yra labai sunku.
– Kai perėmėte komandos vairą, nelabai norėjote tai daryti sezono viduryje, bet teko perlipti per save. Ar galite pasiimti iš to kažkokią pamoką, kad kartais reikia išlipti iš komforto zonos?
– Nežinau. Aš tikrai nenorėjau dirbti visus metus, bet dirbau su geriausiu generaliniu vadovu Europos krepšinyje. Aš pasiilgęs to nuo Pauliaus Motiejūno laikų. Jis mane įtikino atvažiuoti ir kiekvienas jo žodis taip ir liko.
Turime absoliučią laisvę sprendimams. Kai traumą patyrė S.Wilbekinas, jis atėjo į trenerių drabužinę ir pasakė, kad yra žalia šviesa pasirašyti naują žaidėją. Tai parodo, kad organizacija tavim tiki ir yra pasiruošusi investuoti.
O priimti sprendimus kaip treneriui yra didžiulis dalykas, nes įprastai jiems to neleidžia. Esu palaimintas, kad turiu tokią situaciją.
– Kaip priimate savo pirmąjį titulą?
– „Blin“, per ilgai užtruko (juokiasi).
– Yra posakis, kad „Fenerbahce“ yra klubas, kuris turi daugiausiai sirgalių pasaulyje. Bet tai tik antras titulas šiai komandai. Ką jis reiškia organizacijai?
– Manau, kad „Fenerbahce“ turi būti aukštumoje. Ji turi kovoti dėl titulų. Krepšinis jau buvo „nuėmęs gazą“. Turime dar labiau kilti kaip organizacija.
– Pirmasis komandos titulas buvo iškovotas su treneriu Ž.Obradovičiumi. Galima pasakyti, kad bent vienu dalyku prisivijote savo mokytoją...
– Jis nėra mano mokytojas, jis mano geras draugas (šypsosi). Aš pas jį žaidžiau, abu daug rėkiame, tad viskas taip suvesta... Tu turi dirbti savo darbą, prisitaikyti prie savo žaidėjų, mūsų žaidimas yra labai skirtingas.