Ir kas gi būdavo? „Nieko, nes mes paprasčiausiai nepralaimėdavome, – R.Kurtinaitį užplūdo nostalgija. – Pavyzdžiui, jei Sabas, neduok Dieve, kam nors pralošdavo biliardo partiją, visą naktį negalėdavo užmigti, nes jam laimėti buvo būtina. Jis toks žmogus – su nugalėtojo charakteriu“.
R.Kurtinaitis iš prigimties irgi – nugalėtojas. Tačiau buvęs krepšininkas 2003-iaisiais pergalėmis svaiginosi tiktai prisiminimuose.
Pradėjęs treniruoti Azerbaidžano vyrų krepšinio rinktinę ir šios šalies komandą Baku „Gala“, buvęs „Žalgirio“ ekipos snaiperis reikšmingus laimėjimus buvo priverstas pamiršti.
Azerbaidžaniečiai krepšinyje prieš du dešimtmečius žengė tik pirmuosius žingsnius, kurie buvo labai netvirti, o R.Kurtinaitis ten išvydo, ko dar nebuvo matęs.
Nuo 1991-ųjų, kai oficialiai subyrėjo SSRS, Azerbaidžano rinktinė iki 2003-iųjų buvo dalyvavusi tiktai viename reikšmingesniame turnyre – atrankos varžybose į 2001 metų Europos čempionatą.
„Azerbaidžano rinktinei reikalingi krepšininkai. Kviečiame visus talentingus aukštaūgius“, – maždaug tokio turinio skelbimu viename vietos laikraštyje prasidėjo R.Kurtinaičio darbas šioje šalyje.
Azerbaidžano krepšinio federacija treneriui iš Lietuvos rekomendavo 16 žaidėjų. Dar pusšimtis sugužėjo pagal skelbimą.
Tačiau visiems atsišaukusiems į skelbimą R.Kurtinaitis parodė duris – jie rinktinei netiko.
Iš tų, kuriuos pasiūlė federacija, lietuvis atrinko septynis krepšininkus, kurie ir tapo R.Kurtinaičio treniruojamos Azerbaidžano rinktinės nariais.
Netrukus Baku laikraštyje turėtų pasirodyti dar vienas skelbimas, kviečiantis azerbaidžaniečius pamėginti prasibrauti į šalies krepšinio rinktinę.
Iškart kibo į darbą
R.Kurtinaitis neslepia – pradžia buvo sunki.
Nors buvęs krepšininkas į trenerio kėdę atsisėdo pirmąkart, tai jį trikdė mažiausiai.
Sunkiausia lietuviui buvo surasti atskaitos tašką, nuo kurio jis galėjo pradėti darbą.
Azerbaidžane krepšinio, galima sakyti, nebuvo visai. Paaugliai kamuolį gainiojo tik kiemuose, o profesionalų komandos neegzistavo.
2002 m. įvyko pirmasis šalies čempionatas, tačiau jame dalyvavusios ekipos per metus sužaidė vos keliolika mačų. Tų pačių metų rugsėjį Azerbaidžane dirbti pradėjusiam R.Kurtinaičiui teko pasiraitoti rankoves.
Naujasis šalies krepšinio rinktinės treneris pasiūlė bent šiokią tokią sistemą, kaip rengti pirmenybes.
„Noriu, kad Azerbaidžano krepšinio čempionatas vyktų panašiai kaip Lietuvoje, – prisipažino R.Kurtinaitis. – Tačiau įdiegti panašią sistemą kol kas nebuvo galimybių. Dauguma komandų ten treniruojasi vos triskart per savaitę, ne visos turi pinigų“.
Tačiau sunkumai R.Kurtinaičiui patinka.
„Žinote, kodėl jam čia gerai? – klausė Azerbaidžano krepšinio federacijos generalinis sekretorius Čingizas Vagabovas ir pats atsakė: – Rimui visada trūko didelio lauko. Dabar jis tokį rado. Rimas – žmogus, kuris negali būti antras. Jis gimęs būti lyderiu ir vesti paskui save kitus“.
Iš tiesų R.Kurtinaitis mėgsta vadovauti. Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, jis dirbo Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento generaliniu direktoriumi, paskui Ukrainos krepšinio klubo „Kyiv“ viceprezidentu.
Vos atvykęs į Azerbaidžaną lietuvis aplinkinius pristatė prie darbo.
Per penkis R.Kurtinaičio darbo mėnesius šioje musulmoniškoje šalyje naujai susikūrusi Baku komanda iš antrosios lygos perėjo į aukščiausiąją, iš valdžios gavo specializuotą krepšinio kompleksą, buvo suburta netgi „Gala“ dublerių ekipa.
Azerbaidžano čempionato lyderė „Gala“ surengė jau tris treniruočių stovyklas – pirmoji buvo netoli Baku, antroji – Baltarusijoje, trečioji – Lietuvoje.
Visa galva paniręs į naujas pareigas, R.Kurtinaitis nepamiršo ir moterų krepšinio – jis kaskart Azerbaidžano krepšinio federacijos vadovams primindavo, kad moterims leistų nors porąsyk per savaitę pasitreniruoti specializuotame komplekse, kuriame paprastai mankštinosi tik „Gala“ ir vyrų rinktinė.
Nepaisė jokių autoritetų
R.Kurtinaitis reiklus. Šiek tiek aptingusiems, niekur neskubantiems azerbaidžaniečiams lietuvio reikalavimai iš pradžių sukėlė šoką.
„Treniruotės prasideda lygiai dešimtą“, – po kažkelinto reikalavimo susirinkti laiku „Gala“ krepšininkams darkart pabrėžė treneris iš Lietuvos.
Nuolatos vėlavusiems žaidėjams daugiau kartoti nebereikėjo – jie nenorėjo, kad ir juos ištiktų trijų komandos draugų, kurie buvo išvaryti, likimas.
Rytinės pratybos baigdavosi vidurdienį – nė minutės anksčiau.
„Rimas mus moko, kad krepšinis yra darbas, o ne malonumas, – Č.Vagabovui, dirbusiam ir antruoju „Gala“ treneriu, šis atradimas iš pradžių buvo netikėtas. – Esame išlepę ir nepratę taip rimtai dirbti“.
R.Kurtinaitis komandavo ne tik auklėtiniams. Azerbaidžane lietuviui nebuvo baisūs jokie autoritetai.
„Kodėl neatlikote šitų darbų?“ – barė R.Kurtinaitis Azerbaidžano krepšinio federacijos vadovus.
„Mes tai palikome rytdienai“, – dažniausiai tokį atsakymą išgirsdavo treneris iš Lietuvos ir prapliupdavo: „Kodėl rytdienai, o ne šiandien tai padarėte? Jūs visai nebemokate dirbti“.
Trenerio žodis – įsakymas
Azerbaidžaniečiai R.Kurtinaičio klausė. Nors islamas reikalauja gerbti vyresniuosius, lietuviui ši tradicija – nė motais.
„Ko sėdi? Nematai, kad yra krūvos darbų?“ – grūmojo pirštu R.Kurtinaitis kelioka metų vyresniam Č.Vagabovui.
„Tačiau Rimui nei mano padėtis visuomenėje, nei mano amžius nedaro jokio įspūdžio“, – atsiduso Azerbaidžano krepšinio federacijos generalinis sekretorius Č.Vagabovas.
Kai net sekmadieniais Č.Vagabovas apsivilkdavo sportinį kostiumą ir iškeliaudavo iš namų, jo žmona pyko: „Kur tu? Juk sekmadienis, reikia ilsėtis“. „Negaliu, – sakydavo Č.Vagabovas. – Rimas sakė, kad šiandien bėgsime krosą, privalau eiti“.
Kabojo žalgiriečių nuotraukos
Azerbaidžaniečiai R.Kurtinaičio klausė pirmiausia dėl to, kad jiems jis – didelis autoritetas. Buvęs legendinio devintojo dešimtmečio „Žalgirio“ krepšininkas Azerbaidžane buvo sutiktas lyg prezidentas. Vos atvykusį į Baku, lietuvį oro uoste pasitiko minios žurnalistų, sirgalių. Net kai Azerbaidžane R.Kurtinaitis buvo pradirbęs pusmetį, jis negalėjo ramiai praeiti gatve – nuolat pripuldavo autografų prašinėtojai.
SSRS čempionatuose pergales skynusio „Žalgirio“ Azerbaidžane nebuvo pamiršę.
„Visi žinome tokias asmenybes kaip Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas, Modestas Paulauskas, Gintaras Einikis, Rimas Kurtinaitis“, – tvirtino Č.Vagabovas.
Dar tuo metu daugelyje Azerbaidžano sporto organizacijų kabojo legendinio „Žalgirio“ nuotraukos. Arba fotografijos, kuriose yra įamžinta, kaip sako Č.Vagabovas, garsioji trijulė, vedusi Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinę į pergales, – R.Kurtinaitis, A.Sabonis ir V.Chomičius.
Lėkė lyg be galvos
Azerbaidžaniečiai bijojo nuvilti savo autoritetą. „Ar galite įsivaizduoti Rimą komandoje, kuri pralošinėja 50 taškų? Tai nesąmonė. Ekipa, kurioje yra Rimas, privalo laimėti“, – buvo įsitikinęs Č.Vagabovas.
Azerbaidžano krepšinio federacijos generalinis sekretorius neabejojo, kad netrukus taip ir bus.
Pats R.Kurtinaitis į šią azerbaidžaniečių svajonę tada žiūrėjo skeptiškai. Realybė buvo tokia, kad „Gala“, į kurią suburtas Azerbaidžano rinktinės branduolys ir atstovavo keturi legionieriai, buvo nepranokstama tik šalies pirmenybėse. Tuo tarpu net Lietuvos, Latvijos ar Estijos vidutiniokai ir autsaideriai „Gala“ krepšininkams buvo neįkandamas riešutas.
Štai stovyklaudama Lietuvoje Vilniaus „Sakalams“ Baku ekipa pralaimėjo 43:93.
Stebint „Gala“ žaidimą, susidarė įspūdis, kad šios ekipos krepšininkams svarbiausia – mesti kamuolį į krepšį. R.Kurtinaitis su šia nuomone sutiko: „Aš jiems sakau: nebūtina atakuoti be galvos. Galite laikyti kamuolį 24 sekundes, o paskui mesti jį į užribį. Tuomet „Sakalams“ būtumėte pralaimėję ne 50, o tik 20 taškų. Bet kaukaziečių neįmanoma suvaldyti. Jau geriau būtų dirbti, pavyzdžiui, su suomiais“.
Kai „Gala“ krepšininkų lėkimas tapdavo nebekontroliuojamas, R.Kurtinaitis prašydavo minutės pertraukėlės. Tada visus nuramindavo.
„Tačiau per kėlinį galiu paprašyti tik vienos pertraukėlės, ir netrukus jie vėl įsibėgėja. Nuo suolo neprirėkausi, todėl ir lekiame kaip be galvos. Nereikia pamiršti, kad tie žmonės – labai temperamentingi. Turiu valdyti kiekvieną jų, o tai sudėtinga, nes nežinau, kas kuo gyvena“, – aiškino R.Kurtinaitis.
Keiksmažodžiai – tabu
Valdytis privalėjo ir pats R.Kurtinaitis. Įpykęs lietuvis turėjo kontroliuoti kone kiekvieną savo žodį.
„Negaliu pasiųsti jų ant trijų raidžių, – aiškino „Gala“ treneris. – Azerbaidžaniečiai rusiškus keiksmus supranta pažodžiui, todėl tik didžiausias kvailys nepuls ginti savo garbės kumščiais“.
Pradinukai sugebėjo daugiau
Dirbti Azerbaidžane R.Kurtinaičiui buvo be galo įdomu. Praeityje garsus krepšininkas anksčiau pasvajodavo, kad, baigęs sportuoti, imsis trenerio darbo. Tačiau jis save įsivaizdavo treniruojantį vaikus.
„Maniau, nueisiu į kokią sporto mokyklą ir paimsiu vaikų grupę, – pasakojo R.Kurtinaitis. – Tačiau tai yra labai sunkus, juodas darbas“.
Kai pradėjo dirbti su azerbaidžaniečiais, lietuvis suprato, jog kartais ir su suaugusiaisiais dirbti nė kiek ne lengviau nei su vaikais. „Nors aš treniruoju vyrus, jie man – kaip vaikai, – prisipažino R.Kurtinaitis. – Nemoka net pusės krepšinio elementų, kuriuos žino mūsų pradinukai. Pavyzdžiui, tiksliai perduoti kamuolio“.
To, ką tada sugebėjo azerbaidžaniečiai, užteko tik krepšinio pradžiamoksliui.
„Krepšinyje – bent 15 elementų, kuriuos, norėdamas gerai žaisti, privalai mokėti – varyti, perduoti, pačiupti kamuolį, statyti užtvarą ir panašiai. Azerbaidžaniečiai įvaldę tik trečdalį jų, – aiškino treneris. – Šiuolaikiniame krepšinyje to maža“.
Per pirmąsias R.Kurtinaičio treniruotes „Gala“ krepšininkams atlikus perdavimą šešių metrų atstumu paklaida būdavo pusantro metro.
Buvo praradę orientaciją
Lietuvis specialistas privertė azerbaidžaniečius viską pamiršti ir iš pradžių gainiodavo juos net tris kartus per dieną – iš viso puspenktos valandos. Už žioplas klaidas žaidėjai privalėdavo po dešimt kartų atsispausti nuo žemės. Taip dirbti nepratę azerbaidžaniečiai per pirmąsias pratybas net pakliūdavo į kurioziškas situacijas.
Pavyzdžiui, per vieną treniruotę du žaidėjai netikėtai metė į savo krepšį. Kai taip pasielgė vienas, lietuvis pamanė, kad jis sutriko iš baimės. Tačiau kai į savo krepšį švystelėjo ir kitas, R.Kurtinaitis suvokė, jog kažkas yra ne taip: „Supratau, kad dėl didelio krūvio jie prarado orientaciją. Tai pripažino ir patys krepšininkai. Tada aš leidau žaidėjams daugiau atsikvėpti. Išsigandau, kad kurio nors nenuvaryčiau į kapus“.
Per treniruotes – griežtas
R.Kurtinaitis – komunikabilus ir linksmas žmogus. Atrodo, kad jis visuomet geros nuotaikos, o kai pradeda pasakoti istorijas, nesiliauji kvatojęs. Tačiau per „Gala“ treniruotes lietuvį specialistą tarsi kas pakeisdavo. Iš visada besišypsančio žmogaus jis virsdavo griežtu treneriu.
„Kas čia dabar? Ko čia mokote vienas kitą – į save pasižiūrėkite. Prie darbo“, – komandavo lietuvis treneris.
Kai R.Kurtinaitis aiškino, kaip reikia atlikti pratimus, salėje įsitvyrodavo mirtina tyla.
Tačiau azerbaidžaniečiai neilgai išbūdavo ramūs – minutė dvi, ir jie vėl svaidėsi replikomis, mokė vienas kitą, kaip reikia žaisti krepšinį.
Jie, kaip ir dauguma pietiečių, labai emocingi. „Jeigu per rungtynes azerbaidžaniečius pritvosi, pavyzdžiui, 20 taškų, sėdės nuvytę. Bet jei netyčia jie tau įmes triskart iš eilės, neįsivaizduoji, kaip atsarginiai pašoks nuo suolo. Tik duok jiems nors kokį impulsą, kalnus nuvers“, – vaizdžiai auklėtinių mentalitetą apibūdino R.Kurtinaitis.
Norai lenkė galimybes
Kai lietuvis treneris pradėjo dirbti Azerbaidžane, šios šalies krepšinio vadovai savo svajonėse pradėjo regėti šviesią ateitį. Jiems atrodė, kad R.Kurtinaitis netrukus Azerbaidžano rinktinę atves į pergalių kelią.
Specialistui iš Lietuvos tokie azerbaidžaniečių norai keėlė baimę: „Jų krepšinio federacijos prezidentas man sako: noriu pergalės. Klausiu: kokios? Azerbaidžane aš visus aplošiu. Jis: ne, man reikia tarptautinės. Aš: kokios tarptautinės – atsivešiu, pavyzdžiui, tadžikus ir nugalėsiu. Jis: ne, mes norime rimtos europinės pergalės“.
R.Kurtinaitis galėjo azerbaidžaniečiams padovanoti, jų įsivaizdavimu, europinę pergalę – nugalėti, pavyzdžiui, kurią nors Lietuvos krepšinio B lygos ekipą. Bet tokia pergalė treneriui nebūtų teiktusi džiaugsmo.
„Mano norai visada lenkia galimybes. Norint su azerbaidžaniečiais pasiekti gerų rezultatų, reikia kantrybės, o aš jos neturiu“, – 2003-iaisiais prisipažino R.Kurtinaitis.
(„Lietuvos rytas“, 2003 m.)