Pirmadienio naktį į Vilnių panašiu metu parskrido ir garsus renginių organizatorius Jogaila Morkūnas, tačiau gėlių puokštės ir sveikinimai buvo skirti tikrai ne jam. Tipinę oro uosto naktinę ramybę sudrumstė U20 merginų krepšinio rinktinės sugrįžimas pasidabinus sidabro medaliais.
Tai nebuvo tipinė rinktinė. Komanda buvo formuota iš žaidėjų, kurios tarpusavyje iki tol buvo žaidusios retai. Komandos lyderės buvo metais jaunesnė Sintija Aukštikalnytė ir net dvejais metais jaunesnė Danielė Paunksnytė, patekusi į čempionato simbolinį penketą. Abi šios krepšininkės visą čempionatą žaidė kamuojamos traumų: S.Aukštikalnytė kentė kelio skausmus, o D.Paunksnytę kankino Achilo sausgyslės trauma.
Pradėjusios čempionatą dviem pralaimėjimais, merginos savo kelionę Portugalijos Matozinjoso mieste pratęsė iki pat finalo. Turnyro metu išskirtinį pasirodymą grupės etape surengė D.Paunksnytė, rungtynėse su Izraeliu pelniusi 43 taškus ir pasiekusi visų laikų Europos merginų U20 čempionatų rezultatyvumo rekordą.
Pagal per rungtynes pelnomus taškus lietuvės 16-os ekipų čempionate buvo tryliktos, pagal pataikymo procentą, atkovotus kamuolius ir naudingimo balus – keturioliktos, pagal rezultatyvius perdavimus – penkioliktos. Vis dėlto būtent jos oro uoste šventė medalius dainuodamos „Jovani“ ir „Senjasa“ kūrinį „Šokame kartu“.
Net ir pats rinktinės sugrįžimas nebuvo tradicinis, mat komandos vyr. treneris Egidijus Ženevičius su merginomis negrįžo – su Vilniaus „Kibirkštimi“ Moterų lygos čempionu praėjusį sezoną tapęs strategas pasiliko Portugalijoje, o į žurnalistų klausimus Vilniaus oro uoste atsakinėjo trenerio asistentė Kamilė Mickutė.
„Mes komandoje net turėjome tokią frazę: „Širdžių neišskautinsi.“ Manau, tai ir atsispindėjo mūsų rungtynėse“, – su šypsena ir pasididžiavimu teigė K.Mickutė, šį pasiekimą vėliau pavadinusi gyvenimo pergale.
– Ar jau susigulėjo emocijos? Skaudu dėl finalo ar jau viskas pamiršta?
– Ačiū tikrai už sveikinimus. Nežinau. Finalas, aišku, jis buvo skaudus, nes vis tiek, kai žaidi finalą, visada nori laimėti tą pirmą vietą. Apskritai esame labai labai laimingos ir tai, ką mes pasiekėme, manau, ta antra vieta yra puikus įrodymas, kiek merginos aukojosi ir kiek jos atidavė aikštelėje. Tikrai noriu padėkoti visiems sirgaliams, visiems šeimos nariams, draugams ir visai krepšinio bendruomenei, kuri mus palaikė.
– Tikslas buvo neiškristi iš A diviziono, o pasiekėte sidabrą. Kiek tai užvedė merginas?
– Kaip sakau, man tokie žmonės, kurie yra vien su negatyvu, į juos mažiausiai reikia reaguoti. Faktas, kad tai galbūt ir buvo papildoma motyvacija, bet panelės pačios iš savęs norėjo, visi jomis tikėjo, kas buvo aplinkui – tas vežė jas į priekį.
– Danielė Paunksnytė ir Sintija Aukštikalnytė vedė komandą į priekį. Ką galite apie jas pasakyti?
– Manau, kad jos yra įrodymas, kad krepšinio ateitis yra tikrai labai šviesi Lietuvoje, ir aš tikiuosi, kad jos jau netrukus galės prisijungti prie pagrindinės rinktinės ir padėti joms toje kovoje.
– D.Paunksnytė pateko į čempionato simbolinį penketą. Kokios yra jos lubos?
– Kaip aš mėgstu sakyti, yra toks posakis – sky is the limit (angl. limitas – tik dangus). Danielė yra dvejais metais jaunesnė nei žaidė šiame čempionate. Jeigu ji toliau taip dirbs, toliau taip sieks, norės, jai yra tikrai viskas įmanoma. Turime tikrai, manau, dar vieną talentą Lietuvoje.
– Pati neseniai žaidėte jaunimo rinktinėse, dabar ratas apsisuko. Neatrodo visas šis laikotarpis siurrealus?
– Sakau – aš dar pati negaliu patikėti. Man ta emocija... Kaip sakyt, aš jau visiškai esu perėjusi iš tos žaidėjos į trenerės sritį, bet nežinau, ar čia naujoko sėkmė, ar kas, bet tas jausmas padėti merginoms eiti toliau, jas treniruoti ir kelti į tą aukštesnį lygį man tikrai yra labai svarbu. Tai yra nuostabus jausmas.
– Treneris pasiliko pašvęsti?
– Treneris po pusantro mėnesio su mumis pasakė, kad ai, pavargau nuo jūsų, važiuokite pačios. Ne, iš tikrųjų jau buvo suplanavęs šiek tiek pasilikti Portugalijoje ilgiau. Treneris buvo pagrindinis variklis šios komandos ir didžiulė pagarba Egidijui Ženevičiui – tikrai žmogus, kuris atvedė šią rinktinę, kur mes esame dabar.
– Ar yra kokių nors dalykų, dėl kurių gailitės po šio čempionato? Galbūt kažko nepavyko padaryti?
– Kol kas nesugalvoju, tikrai. Manau, padarėme viską, ką galėjome. Mūsų didžiausias laimėjimas gal net ne tas medalis, o kaip mes augome kaip komanda. Šios žaidėjos augo ne kaip krepšininkės, jos augo kaip žmonės.
Tas mūsų vieningumas, sakau – kosmosas. Tas mūsų kovingumas atsispindėjo tiek televizijos ekranuose, tiek pačiame čempionate ir mes užėmėme tą antrą vietą. Tai yra nuostabu.
– Kaip šioms merginoms nesužvaigždėti po šio čempionato?
– Čia jau jų paklauskit, aš tikrai nežinau. Manau, kad jos žino savo vertę, jos žino, ką jos gali. Jos gali eiti labai labai toli.
– Trenere, ar Jūsų sėkmė, tikitės, prisidės, kad daugiau moterų prisijungtų būtent prie trenerių kolektyvų, kuris net ir moterų krepšinyje vis dar yra dominuojamas vyrų?
– Aš labai tikiuosi, aš labai tikiuosi. Manau, kad taip. Man krepšinis iš tikrųjų reiškia labai daug. Aš tik ir noriu padėti Lietuvai kurti va tokias emocijas, kokias mes dabar galėjome sukurti.
– Komanda buvo sunkiai sulipdyta, buvo daug jaunesnių žaidėjų. Koks buvo šios komandos išskirtinis bruožas?
– Manau, kad kovingumas. Mes komandoje net turėjome tokią frazę: „Širdžių neišskautinsi.“ Manau, tai ir atsispindėjo mūsų rungtynėse.
– Ar galėtumėte šią pergalę pavadinti gyvenimo pergale?
– Manau, tikrai taip. Žinau, kad šios panelės nuo U16 – šita karta – nebuvo iškovojusios jokios pergalės, nė vienos pergalės oficialiose rungtynėse. Paskutinei jaunimo rinktinei – U20 – pasiekti finalą, manau, joms reiškia labai daug ir tai jas pastūmės toliau žengti tais krepšinio žingsniais, ko aš joms ir labai linkiu.
– O Jus pačią?
– Tikrai taip.