Penktadienį po draugiškų rungtynių su Islandija vis dar abejojęs dėl galutinio dvyliktuko, 65-erių R.Kurtinaitis savo sprendimą atliko šeštadienio vakarą.
Spaudos konferencijoje akcentavęs žaidėjus nuolat kamuojančius skausmus ir traumas, specialistas savo pasirinkimą į „Eurobasket 2025“ vykti su trimis centrais aiškino nelaimingų atsitikimų – tiek rungtynių, tiek ne rungtynių metu – prevencija.
„Buvo pavojinga važiuoti su dviem centrais, nes, neduok, Dieve, vienas susirinks baudas, kitas gal susižeis, norėjome tą poziciją irgi užsidengti, tai pasirinkome tokį sprendimą“, – teigė R.Kurtinaitis.
– Kokiomis nuotaikomis išvykstate?
- Nuotaikos geros, pasiruošimas praėjo gerai, sėkmingai. Žinote patys, kaip sužaidėme. Matėte, kokį stilių žaidžiame. Bandysime tą stilių propaguoti.
– Kodėl buvo pasirinktas toks dvyliktukas? Kodėl jame nebuvo Eimanto Bendžiaus?
– Mes tikrai su skaudama širdimi išsiskyrėme. Pakalbėjome, nes tikrai vertas būti rinktinėje, bet šiuo metu pasirinkome tokį dvyliktuką, nes apsidraudėme kai kurias pozicijas. Jis vienintelis yra išreikštas snaiperis.
Manome, kad tą snaiperių poziciją, nes jis toks vienintelis išryškintas, gali pridengti – reikalui esant tiek R.Giedraičiu, tiek G.Radzevičiumi.
Buvo pavojinga važiuoti su dviem centrais, nes, neduok, Dieve, vienas susirinks baudas, kitas gal susižeis, norėjome tą poziciją irgi užsidengti, tai pasirinkome tokį sprendimą.
– Kiek buvo sudėtinga ta para apsisprendžiant?
– Matėte, kiek išlaukėme, nes nenorėjome daryti emocionalių sprendimų. Išlaukėme tą vieną dieną, kur galėjome praktiškai kaip ir paleisti žaidėjus anksčiau. Manau, kad tokius sprendimus priimant negalima skubėti. Tikrai daug diskutavome ir trenerių kolektyve visus „už“ ir „prieš“. Parinkome būtent tokį dvyliktuką.
Ar tai buvo teisinga, ar ne – bus matyti. Aš net negalvoju, ar čia teisinga, ar neteisinga. Norime ir daugiau aukštesnių žaidėjų ir geresnių kamuolių kovotojų. Kaip jau matėte, norime žaisti greitesnį krepšinį. Šitas dvyliktukas todėl ir toks.
– Kiek sudėtinga buvo apsispręsti dėl Arno Veličkos ir Kristupo Žemaičio?
– Mes padarėme konkurencinę kovą. Aš su Krisu kalbėjau, aš Krisui jaučiu tikrai dideles simpatijas iš „vilkų“ laikotarpio, todėl jis ir žaidė „vilkuose“.
Norėjau jį pasiimti į Azerbaidžaną, jeigu nebūtų likęs „vilkuose“, nes ir pinigų galėjome daugiau mokėti.
Laikau jį geru žaidėju, bet manau, kad per šį sezoną daugiau patobulėjęs yra Arnas, nes jis žaidė Vokietijos lygoje ir žaidė daug, ir žaidė sėkmingai. Per šį visą laikotarpį ta konkurencija... mes visgi nukrypome į Arno pusę ir priėmėme tokį sprendimą.
– Kur Arnas buvo ryškesnis?
– Mes žiūrime į patikimumą, kada turėsime duoti R.Jokubaičiui pailsėti. Ne tiek tos pačios organizacijos, kiek solidesnio – nežinau, ar tinka šitas žodis – pervarymo kamuolio į kitą pusę ar panašiai su mažiau klaidų, mažiau rizikos. Vis tik pasirinkome, kad Arnas yra būtent šitas žmogus.
– Kaip žaidėjai, tas trejetukas, reagavo į tokį pasirinkimą?
– Čia turbūt ne man klausimas, o žaidėjams. Žaidėjai yra kareiviai. Kokia yra komanda, tokia komanda ir žaisime. Čia klausimas jiems. Nemanau, kad čia buvo kažkoks nusikaltimas ar panašiai. Mes susirinkome penkiolika, mes dirbome puikiai trimis penketais. Manau, kad ta strategija pasiteisino, nes mes gavome tą patį krūvį, bet sumažinome individualų krūvį. Žaisdami trimis penketais pasiekėme savo reikiamų rezultatų. Visų pirma, mes nesitraumavome, kas atsitiko daug rinktinių besiruošiant Europos čempionatui, ir mes turėjome tą intensyvumą, kurio mes norėjome. Deja, taip yra gyvenime, su kažkuo reikia skirtis. Skiriamės su šitais žaidėjais.
– Su kuo konkuravo Laurynas Birutis dėl patekimo į rinktinę?
– Ne su K. Žemaičiu turbūt. Mes turime tris žmones, kurie konkuruoja tarpusavyje. Mes žinome, kad Jonas [Valančiūnas] atvažiavo truputėlį vėliau, tai jie konkuravo vienas su kitu. Logiška? Dar kartą pasikartosiu – mes priėmėme sprendimą, kad reikalingi trys aukštaūgiai šitame Europos čempionate.
– Sprendimas buvo priimtas pačioje pasirengimo ciklo pabaigoje ar šiek tiek anksčiau?
– Pabaigoje. Aš minėjau, kad mes nežinome, kaip norėsime pasielgti. Pasielgėme būtent taip. Net nežinau, ką jums atsakyti.
– Kuo išskirtinė ir pavojinga ši rinktinė?
– Vėl turbūt pasikartosiu. Per tas dešimt rungtynių, kai aš atėjau į rinktinę, jūs matėte mūsų žaidimo stilių tiek „languose“, tiek dabar. Nemanau, kad mes nuo jo turėtume trauktis. Būtent tokiam stiliui reikalingi būtent tokie žaidėjai, kuriuos mes pasirinkome. Nemanau, kad mes ką nors keisime. Aišku, visada lėkti negalėsime, tos agresijos irgi gali pritrūkti, kadangi mes žaidžiame trejas rungtynes per keturias dienas. Vienam ar dviems centrams ištempti tas rungtynes per tas dienas nebus paprasta. Manau, žaisime tokį pat stilių priklausomai nuo komandos, su kuria susidursime.
– Kas bus svarbiausia norint parvežti medalius į Lietuvą?
– Su medaliai gal mes kukliau kol kas. Ką galiu garantuoti, kad tikrai kausimės ir nebus tokių „vaikščiojančių“ rungtynių. Kaip pavyks, taip pavyks. Aš manau, jeigu daug dirbi, turėtų pavykti. Ką aš mačiau tuos vaizdus per pasiruošimą, man nerimo nėra. Mes pasiruošę gerai. Tą, ką turėjome per treniruotes ir draugiškas rungtynes, mums reikės dabar pernešti į oficialias rungtynes. Manau, turėtų pavykti.
– Ar Jonas Valančiūnas yra visiškai sveikas?
– Jonas neturėjo trikdžių. Su Jonu žaidžiame vienokį krepšinį, be Jono – kitokį. Mes tam pasiruošę. Manau, vieną stilių žaisti Europos čempionate nepakaks. Sveikata pas jį puiki, treniruojasi jis puikiai. Žiūrėsime, kaip atrodys čempionate.
– Minėjote, kad Tadas Sedekerskis turėjo nugaros problemų. Ar nematote rizikos nesivežti dar vieno ketvirto numerio?
– Mes turime tokį tikrą – nežinau, koks gali būti tikresnis – kaip Ąžuolą Tubelį. Dar prieš pasiruošimą aš jį minėjau kaip ketvirtą-penktą. Pasiruošimo metu įsitikinome, kad jis yra ketvirtas. Mes esame užsidubliavę visas pozicijas ir nelaimės atveju mes turime, kuo pakeisti kiekvieną poziciją.
– Kiek Jums pačiam dreba širdis?
– Jaudulys yra, atsakomybė yra, nes neatėjau, kaip minėjau ne kartą, pabūti, atėjau kažką pasiekti. Esu gyvenime pasiekęs, tikiuosi, pavyks ir čia.