Šiandieną ilgą industrinę istoriją turintį „Šiaurės Mančesteriu“ pramintą miestą narsto tūkstančiai Lietuvos sirgalių, iš kurių tik keletas yra girdėję įspūdingo žmogaus įspūdingą istoriją.
Spindi J.Valančiūnas ir sirgaliai
Ledo ritulio mieste gal ir nėra daug stendų su „Eurobasket 2025“ ženklais, bet gatvėse karaliauja tūkstančiai Lietuvos krepšinio rinktinės aistruolių, kurių čia tikimasi iki 8 tūkstančių.
Būtent jie ir pavertė ledo ritulio miestą krepšinio miestu.
Pagrindinis Lietuvos akcentas čia – stenduose tarp čempionato žvaigždžių vis pasirodantis Jonas Valančiūnas. 33-ejų 211 cm ūgio „Denver Nuggets“ centras natūraliai yra tradicinis Lietuvos rinktinės veidas – jo plakatai puošė ir arenas 2019, 2023 metų pasaulio čempionatuose Kinijoje ir Filipinuose ar Europos pirmenybėse Kelne 2022-aisiais.
Kitas akcentas – Lietuvos rinktinės sirgaliai, kurie jau pirmąją rungtynių dieną dominavo Tamperėje, tačiau labai nedaug žmonių žino, kad šis miestas turi istorinį ryšį su mūsų mylima tėvyne.
Ir tas ryšys spindi auksu.
Tai – istorija ne apie krepšinį, bet apie lietuvišką kraują, pabėgimą iš Sibiro, herojišką iškilimą virš SSRS gniaužtų ir niekada negęstantį patriotizmą.
Pasiekimas, kurio neturi joks kitas lietuvis
Lietuvos imtynių bendruomenė šiemet mini skambiausios pergalės 60 metų jubiliejų. 1965 metais legendinis Rimantas Bagdonas iškovojo pasaulio graikų-romėnų imtynių čempionato aukso medalį – tai laimėjimas, kurio jokiam kitam Lietuvos sportininkui pasiekti iki šiol nėra pavykę, nors bandymų būta.
Biržietis triumfavo svorio kategorijoje iki 87 kilogramų.
2007 metais arti aukso buvo Mindaugas Ežerskis, bet finale pralaimėjo sakartveliečiui Ramadzui Nozadzei.
Pasaulio čempionatų bronzą yra laimėję Mantas Knystautas, Kristupas Šleiva, Edgaras Venckaitis, Valdemaratas Venckaitis.
Bet visiems iki R.Bagdono pasiekimo pritrūko.
Simboliška, bet šis didžiulis imtynininko triumfas užfiksuotas ne kur kitur, o Tamperėje, kur Lietuvos krepšininkai siekia užsitikrinti bilietą į Europos čempionato atkrintamąsias, kurios jau vyks Rygoje.
„Su mielu noru“ – portalo Lrytas paklaustas, ar sutiktų čempionišką Tamperę pasidalinti kartu su Lietuvos krepšininkais, ištarė 86-erių R.Bagdonas ir perdavė linkėjimus. – Pergalių. Kad tik mūsų aukštaūgiai susižaistų su jaunimu. Jie turėtų būti trejetuke. Tikrai to linkiu ir dar labiau linkiu – tapti čempionais. Jeigu taip pavyks, tai ateisiu su gėlėmis pasitikti.“
Portalas Lrytas su R.Bagdonu kalbėjosi apie auksinį momentą Tamperėje, SSRS geležinius gniaužtus, Suomijos kainas ir tai, ką pamatė kirtęs komunistinės šalies sieną.
Patyrė negailestingą SSRS žiaurumą
R.Bagdonas pasakojo atvirai – kai keliavo į pasaulio čempionatą ir pasiekė tuometinį Leningradą bijojo, kad pasieniečiai jį sulaikys ir išsiųs atgal į SSRS, o svajonė pamatyti, kas vyksta už raudonųjų gniaužtų neišsipildys.
Bet dukart SSRS čempionas imtynininkas niekam neužkliuvo – galbūt nebuvo tikrinta jo istorija, o galbūt pasitarnavo ir įveikta kruvina atranka, kur krito dvi SSRS garsenybės – Valentinas Oleinikas ir Aleksandras Jurkevičius.
„Man didžiausia laimė buvo, kai praleido pro valstybinę sieną. Kai traukiniu įvažiavome į Suomiją, pajutau palengvėjimą. Pasaulio čempionatas jau buvo antroje vietoje, – juokėsi R.Bagdonas. – Tada gal viskas gerai susiklostė, kad tarp SSRS ir dažnai pabėgėlius grąžindavusios Suomijos nebuvo tokios įtampos. Tamperė buvo įspūdinga vien jau dėl to, kad pirmą kartą išvykau į kapitalistinę valstybę. Dabar žiūriu į krepšininkus ir galvoju, kokie jie laimingi, kad gali atstovauti Lietuvai.“
R.Bagdonui pasienyje išties labai pasisekė. 1941 metais R.Bagdonas su mama buvo išremti į Sibirą. Mama tremtyje gyveno net 23 metus, o pats R.Bagdonas sugrįžo po maždaug 13-14 metų ir apsigyveno pas gimines Raseinių rajone.
R.Bagdonas Sibire su mama buvo priversti gyventi kolonijoje. Kiekvieną penktadienį reikėdavo eiti pas komendantą ir pasižymėti, kad vis dar yra čia. Iki lemtingos dienos.
„Mama man vieną dieną sako: „Kai tau sukaks 16 metų, gausi tremtinio pažymėjimą ir niekur niekada nebegalėsi išvažiuoti. Tau laikas bėgti į Lietuvą“, – lyg tai būtų įvykę vakar prisiminė R.Bagdonas. – Mama susirašė su giminėmis, kurie jau atsiųsdavo ir siuntinių, ir pinigų, kurie besiunčiant nuvertėdavo dėl didžiulės infliacijos.
Ta kelionė man truko beveik 3 mėnesius.
Apie 150–200 kilometrų 3–5 dienas per taigą ėjau pėsčias. Galiausiai pirkau traukinio bilietą, bet mama pasakė, kad jeigu pirksiu iki Lietuvos – gali greičiau pagauti, todėl rinkausi kitą stotį. Kelionė man buvo begalo ilga.“
Saugumiečiai išsiaiškino tiesą
Vyresnieji lietuviai gerai prisimena, ką reikšdavo patekimas į SSRS tremtinių sąrašą ir kaip galėdavo apsunkti gyvenimas.
R.Bagdonas Lrytas pasakojo, kad sugrįžęs iš Sibiro baigė 7 klases ir nepatyrė didelių sunkumų, nors ieškant universiteto keblumų būta. Bet tremtis pasivijo jau vėliau.
Tai buvo 1966-ieji. Metai po auksinio pasaulio čempionato. R.Bagdonas buvo pasiruošęs vykti apginti titulo. Į JAV.
„Tada jau saugumas smarkiai patikrino ir pamatė, kad mano tėvas ir sesuo – Amerikoje. Man buvo uždrausta išvažiuoti ir aš 10 metų negalėjau palikti SSRS. Labai gerai atsimenu, kai man generolas sako: „Jaunas žmogau, ką jūs savo biografijoje rašote?“. O mane Lietuvoje pamokė, kad nerašyti nieko apie tremtį, nes niekur nepriims. Tai aš nerašydavau ir praeidavau, – prisiminė R.Bagdonas. – Būtų čempionatas buvęs Rusijoje, Čekoslovakijoje ar Vokietijoje – gal net nebūtų taip tikrinę ir nebūtų radę.“
Uždraudus kirsti sieną į pirmenybes išvyko R.Bagdono atrankoje įveiktas V.Oleinikas. Pastarasis ir tapo čempionu.
Dar neregėta pirtis ir nustebinęs prezidentas
R.Bagdonas pasakojo, kad dabar nejaučia niekam jokio pykčio. Mieliau su šypsena prisimena kiekvieną akimirką Tamperėje. Juk ten viskas buvo visiškai kitaip.
„Kaip įprasta dvikovinių sporto šakų atstovams – mes metėme svorį, todėl pirmą kartą gyvenime pamačiau suomišką pirtį. SSRS tokių nebuvo.
Savaime aišku, kad labai patiko švediškas stalas. Pamenu, kad buvo padėta įsipilti grietinėlės prie kavos, bet pas mus visi kažkodėl ne su kava gerdavo, o vieną grietinėlę, tai po mūsų jau ir nebebuvo, – juokėsi R.Bagdonas. – Ir tai buvo pirmas kartas kapitalistinėje šalyje – viskas buvo kitaip, net ir žmonės kitokie.“
Po 53 metų Tamperė buvo oficialiai pripažinta pasaulio pirčių sostine.
R.Bagdonui ypač įsiminė vaizdas tribūnose, kur tarp žmonių sėdėjo Suomijos prezidentas Urho Kekkonenas: „Jokių vyriausybinių ložių, kaip SSRS. Buvo labai keista.“
Ilgiausiai Suomijai vadovavusį prezidentą – nuo 1956 iki 1982 metų – R.Bagdonas sutiko ir asmeniškai. Lietuvis veikiausiai yra ir vienos garbingiausių audiencijų Suomijoje sulaukęs sportininkas iš mūsų šalies – po triumfo Temperėje jis kartu su komandos iš SSRS nariais – trimis ukrainiečiais, dviem sakartveliečiais ir dviem rusais buvo pakviesti į U.Kekkoneno rezidenciją, kur gavo sidabrinę vazą.
Išvydę sąskaitą kratė kišenes
Vizitas U.Kekkoneno rezidencijoje R.Bagdonui įsiminė ilgam ir dėl kuriozo.
„Prezidentas su mumis buvo apie valandą ir išvyko, todėl padavėjai pradėjo mums siūlyti degtinės ir alaus. Kadangi mes – pasaulio čempionai – tai tos degtinės aišku atsisakėme, bet pasiėmėme kažkur po bokalą alaus.
Tada atnešė sąskaitas. Eina sau! Krapštėme ten kišenes ir palikome viską, ką turėjome“, – šyptelėjo R.Bagdonas.
Tuo metu Suomijoje jau veikė labai griežta alkoholio kontrolės politika. Alkoholį jau pardavinėjo valstybės valdoma įmonė, kuri veikia iki šiol. Tuomet alkoholis buvo ne tik brangus, bet ir normuojamas.
Kaip prisiminė R.Bagdonas, SSRS sporto valdžia tada imtynininkams dienpinigiams skyrė apie 30 suomiškų markių: „Už tiek gerai paieškojęs galėjai nusipirkti treningą.“
Tačiau čia į pagalbą atėjo jau čempionatuose dalyavavę R.Bagdono bendražygiai, kurie pamokė gudrybių.
„SSRS sportininkai nebuvo durni – jau buvę 4–5 čempionatuose užsienyje žinodavo, ką į kur vežti. Žinojo jie, kad Suomijoje degtinė – brangi. Pasakė, kad paimčiau degtinės ir ikrų ir ten galėsime parduoti“, – pasakojo R.Bagdonas.
Ironiška, kad kainų dydis Suomijoje yra aktualus ir iki šios dienos: čia atvykę Lietuvos rinktinės sirgaliai atvirai kalbėjo, kad ne tik restoranai ir barai, bet ir parduotuvės – nemenkas svoris piniginei.
Apdovanojo, bet premiją sumažino
Triumfas pasaulio čempionate R.Bagdonui atvėrė naujas galimybes. Gynybos ministras maršalas Andrejus Grečko jam įteikė auksinį laikrodį „Majak“. Lietuvis sulaukė ir piniginės premijos, iš kurios teko išbraukti dalį sumos, kurią „privaloma tvarka reikėjo paaukoti“ akcijai „Sportas prieš karą Vietname“.
„Aš atsimenu, kad olimpinis čempionas Danas Pozniakas už auksą gavo labai mažai (apie 1 tūkstantį rublių, – Red.). Aš gavau 5 tūkstančius. Tai tiek maždaug kainavo vienuolikto numerio „Žigulys“. Dar 300 rublių buvo manęs net neklausiant pervesti į fondą, – prisiminė R.Bagdonas. – Su žmona turėjome vieną vaiką, todėl dar skyrė ir butą – siūlė iškart imti 2 kambarių arba palaukti mėnesį – ir pasiimti trijų.“
Dar R.Bagdonas gavo ir radijo imtuvą, kurio pavadinimą šiandieną labiausiai garsina Rygos krepšinio klubas – VEF.
Kaip rašė imtynes.lt, jeigu R.Bagdonas būtų buvęs sunkesnis – būtų gavęs didesnę premiją. Štai sunkiasvoris Nikolajus Šmakovas (130 kg) gavo 7 tūkstančius rublių.
Kaime – ir kovos su vietiniais kluone
Lietuvoje R.Bagdono pavardė garsėjo sulig kiekviena minute, ypač kai iš Ukrainos atsikraustė gyventi į Lietuvą. Tada dar „Spartak“ vadintame „Žalgirio“ stadione per Maskvos „Spartak“ ir Vilniaus „Žalgirio“ komandų dvikovą SSRS čempionate legendinis komentatorius Virgilijus Mundrys garsiai paskelbė, kad tribūnose tarp apie 12 tūkstančių sirgalių yra ir R.Bagdonas.
Nuvilnijo milžiniškos ovacijos, o R.Bagdonas buvo pakviestas į komentatoriaus kabiną, kur pasakojo apie įspūdžius iš Tamperės.
„Kai ilgiau pagyvenau Lietuvoje, tikrai vis daugiau pažinojo. Ir dabar atsimena. Ispanijoje sutikau šeimą, kuri atpažino. Laikas praėjo, daug kas pasimiršo, bet aš pamenu, kas vyko „Žalgirio“ stadione. Žmonės norėjo susipažinti, pasikalbėti, pasižiūrėti“, – sakė R.Bagdonas ir šiek tiek pasvarstęs prisiminė V.Mundrio pavardę.
Įdomią R.Bagdono gyvenimo detalę aprašę ir imtynes.lt. Dėmesio jis sulaukdavo net ir Prienų rajono Mauručių kaime.
„Kad būtų minkščiau, suėjom į kluoną. Vieną po kito, iš viso septynis artojus ir traktorininkus, sumečiau į kupetą. Paskutinį kolūkietį užmečiau ant kluono sąramos. Balkis neatlaikė ir driokstelėjo pusiau, o kluonas nuvirto. Ilgai mano mamai Petrutei kaimynai sakydavo, kad tavo vaikas kluoną nuvertė“, – anksčiau yra sakęs R.Bagdonas.
Nuo apdovanojimų – iki filmo
R.Bagdonas portalui Lrytas pasakojo, kad su kliūtimis susidūrė ir norėdamas tęsti mokslus.
„Padaviau dokumentus Kaune Lietuvos valstybiniam kūno kultūros institutui (dabar – Lietuvos sporto universitetas, – red.) – iškart gavau atsakymą, kad tokie studentai nereikalingi. Galvojau, kur dar paduoti – padaviau į daug mokyklų ir niekas nepateikė jokių atsakymų“, – pasakojo R.Bagdonas.
Viskas pasikeitė, kai atsirado laimėjimai: „Tada jau mane kvietė studijuoti į Maskvą, Sankt Peterburgą, Kyjivą. Pasirinkau Kyjivą ir tikrai nesigailiu – savo geriausius metus praleidau Kyjive.“
R.Bagdonas imtynių keliu patraukė dar studijuodamas tuometiniame Vilniaus politechnikume. Jo pirmuoju treneriu tapo M.Misiūra.
Paklaustas, ar žiūrėdamas atgal nejaučia kartėlio dėl prarastų galimybių, R.Bagdonas buvo labai nuoširdus:
„Mano gyvenime vis kažkas įvykdavo, kad mane stumdavo nuo Lietuvos. Tai buvo Sibiras, mokslai – svetur, vėliau buvau JAV porą metų, bet visada grįždavau į Lietuvą. Esu Lietuvos patriotas, bet į politiką nesikišau. Bet šiandieną niekam pykčio nejaučiu“, – sakė jis.
1961 ir 1963 metais jis tapo SSRS graikų-romėnų imtynių komandinių varžybų čempionu. 1962 ir 1968 metais laimėjo SSRS sidabro, o 1964-aisiais – bronzos medalius. Net 6 kartus – tarptautinių turnyrų čempionu.
1964 metais baigęs Kyjivo universitetą jis mokslus tęsė Lietuvoje – buvo priimtas į Vilniaus universiteto (VU) žurnalistikos fakulteto II kursą, kur mokėsi su garsiu žurnalistu Vytautu Žemaičiu ir estrados legenda Stasiu Povilaičiu.
1992 – 2008 metais R.Bagdonas buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) narys, o nuo 2008-ųjų – garbės narys.
Nuo 2000 metų Vilniuje kasmet rengiami R.Bagdono vardo graikų-romėnų imtynių turnyrai.
R.Bagdonui 2003 metais įteikta LTOK olimpinė žvaigždė, po metų – Už nuopelnus Lietuvai karininko kryžius, 2008-aisiais – tuometinio Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) Sporto garbės komandoro ženklas ir LTOK „Charta Solemnis“.
Apie R.Bagdoną yra sukurtas dokumentinis filmas „Rimantas Bagdonas. Pasaulio imtynių čempionas“.