Lietuvos rinktinė vilkėjo mažiausiai 6 mėnesius dėl kelio traumos žaisti negalėsiančiam Rokui Jokubaičiui skirtais marškinėliais, kai sveikatos staiga prireikė linkėti visai kitam žaidėjui – Margiriui Normantui.
Suomijos krepšinio žvaigždę Lauri Markkaneną sustabdęs ypač agresyviu žaidimu pasižymintis 28-erių 194 cm ūgio Lietuvos rinktinės gynėjas pirmajame kėlinyje sužaidus tris minutes varydamasis kamuolį netyčia užmynė ant kojos varžovui ir pats pasisuko čiurną.
Netrukus jis jau keliavo prie atsarginių suolelių ir į aikštę nebesugrįžo. Antrajame kėlinyje per arenos kubą buvo parodyta, kaip M.Normantas sunkiai eina koridoriumi.
„Tai neturėtų išmušti mūsų iš tikslų, ką norime pasiekti. Kovojome. Buvo sunku, nes daug žaidėjų žaidžia neįprastose pozicijose, bet mobilizavomės ir pasiekėme, nors ir sunkią, pergalę. Buvo labai svarbu, kaip komanda sužais be Roko, – kalbėjo R.Kurtinaitis. – Pradžia buvo sudėtinga, įsivažiavome, o pabaiga, net nežinau kaip pavadint, sėkminga. Patį baisumą – žaidimą be Roko – praėjome.“
Tačiau trenerį jau akivaizdžiai erzina klausimai apie pasipylusias traumas ir sukimas į temą, ar to buvo galima išvengti.
Paklaustas, ar tas traumas įmanoma paaiškinti logiškai, R.Kurtinaitis akivaizdžiai buvo nepatenkintas: „Kaip tu gali paaiškinti traumą, kad užlipo ant kojos varžovui? Kaip aš paaiškinsiu? Nelipk ant kojos. Ką jūs norite išgirsti?“
Po klausimo, ar krentant vienam žaidėjui po kito likusiems krepšininkams gali atsirasti psichologinis barjeras, R.Kurtinaitis net atsilošė ir ėmė purtyti galvą.
„Jūs girdite save, ar ne? Ką mane klausiate? Kaip žaidėjai išvengs traumų? Laikas – ne trumpas. Mes turime traumuotą Bogdaną Bogdanovičių, jau turbūt išvažiavo Johannesas Voigtmannas, turime Artūrą Žagarą...
Čia yra čempionatas, kai tu atvažiuoji ir tau per dvi savaites reikia sužaisti krūvą rungtynių ir maksimumu. Tai yra normalu.
Aš net nesuprantu klausimo. Ką mes galime padaryti – gydytojai, žaidėjai, kad neužlipti vienas kitam ant kojų? Tai yra kontaktinė sporto šaka ir tai yra dalis krepšinio. Nesuprantu, ko klausiate“, – kalbėjo R.Kurtinaitis.
Treneris net keletą kartų pabrėžė, kad praradimai komandoje rinktinės tikslų nekeičia.
„Didžiuojuosi komanda, kad vyrai dirba tiek, kad krenta iš rikiuotės. Mes einame ir sieksime pergalės. Man visiškai nusispjauti, kiek mūsų liks, bet mes žaisime pergalei.
Iškart pranešu ir klausimų, ką reikia daryti – ne tema. Ar reikėjo vienaip treniruotis, kitaip treniruotis...
Ar mes nematome, kad mes dvigubai greitesni už visus? Dvigubai aštresni? Tai yra profesionalus sportas. Ką mums reikėjo daryti – pasitaupyti? Tada neverta važiuoti į čempionatą“, – emocingai kalbėjo R.Kurtinaitis.
Šiose rungtynėse 65-erių strategas leido pailsėti ir Tadui Sedekerskiui – šis rungtynių su Vokietija pabaigoje patyrė čiurnos traumą ir buvo kilęs išgąstis, kad pats praleis rungtynes su Suomija, tačiau su vaistų pagalba ji žaisti galėjo.
„Tadas galėjo žaisti, bet mes pasielgėme taip, kaip prašė gydytojai. Kadangi praktiškai nieko nelėmė – aišku duoda prestižo ir garbę – bet nebenorėjome rizikuoti. Žinome, kad įtampa didelė, kad mūsų meistriškumas nėra toks didelis, kaip vokiečių, kur gali kažkur nepribėgti, neprišokti. Mes žaidžiame iš visų jėgų.
Taip, iškrito mūsų keli žaidėjai, bet mes net nesiruošiame nuimti to gazo. Kitaip vėl užimsime 15-ąją vietą. Ko mes siekiame – ar išlikti sveiki aikštėje, ar rezultato? Profesionalus sportas visada rišasi su geriausiu rezultatu“, – sakė R.Kurtinaitis.
Jis pabrėžė – kad jam kaip treneriui gaila kiekvieno krepšininko, kuris negali pabaigti čempionato.
„Jie visi nori žaisti, visi veržiasi į aikštę. Man kaip treneriui tai yra labai džiugu. Didžiausia problema, kai ateini į tokio lygio varžybas – pasaulio, Europos čempionatą ar olimpiadą – išgauti maksimumą. Gerbiu tuos žmones ir žaviuosi, kai jie olimpiadoje pasiekia pasaulio rekordą. Tai – aukščiausia kategorija. Ir mes tą kategoriją pasiekę. O su tomis traumomis – kaip neužlipti ant kojos yra sudėtinga patarti. Negaliu sakyti: „Atsargiai lakstykit.“ Žaidžiame, kaip žaidžiame.
Man irgi kai kurie sprendimai gali būti tokie, kad gali ištikti širdies smūgis, bet aš nesėdėsiu ramiai atsisėdęs ir sakysiu: „Viskas gerai, mes pralaimime, bet man neturi būti streso.“ Taip negali būti“, – sakė R.Kurtinaitis.
Nežaidė ir Marekas Blaževičius.
„Pritaupėme. Leidome Laurynui Biručiui. Turime pasitaupyti, nes jis žaidė daug praėjusiose rungtynėse, – apie M.Blaževičių kalbėjo treneris. – Padarėme daug nuolaidų. Labai gerai Jonas sužaidė – kaip jam ir priklauso. Tie, kurie žaidė mažiau, norėjome sugrąžinti į veikiančias pozicijas. Deividui Sirvydžiui, Rokui Giedraičiui davėme daugiau pažaisti. Dar Ignui Sargiūnui. Žaisti vienas rungtynes su 8 žaidėjais yra pakankama.“
– Buvo daug stumdymosi per pozicijas, tačiau ne tik puolime, bet ir gynyboje. Kaip jums komandos gynyba?
– Jeigu aikštelėje nėra Jono, galime keisti penkiese. Su Laurynu Biručiu galime. Jis ne tiek sėkmingai sužaidė puolime, bet yra mūsų gynybos variantas.
Prie viso to turime 5 žaidėjus, kurie yra apie 2 metrus.
Su Jonu ginamės kitaip, nes jis yra lėtesnis ir aukštesnis, tad su juo ginamės taip, kad keturi keičiasi, o vienas ne.
Iš gynybinės pusės buvo visai gerai, bet kai gynyboje išlieji daug energijos, jaučiasi puolime.
Matėme, kad įmetėme 2 tritaškius iš 18. Tas taiklumas krenta nuo darbo gynyboje.
Tą žinau iš patirties ir nelabai fokusuojuosi į šiuos reikalus.
Mums buvo svarbu apsiginti ir mes tai padarėme.
– Akivaizdžiai išaugo A.Veličkos, D.Sirvydžio ir I.Sargiūno vaidmuo. Kaip jiems sekėsi vykdyti planą?
– Noriu, kad Arnas greičiau skirtųsi su kamuoliu, kad greičiau pereitų aikštės vidurį. Galbūt jis bijodamas prarasti– nežinau tos problemos – saugo kamuolį.
Čia ir sukuria man problemas. Gali nepulti greitai, bet aikštę reikia pereiti greitai ir pramušti tą pirmąjį žaidėją, sustatyti komandą.
Jis yra žaidęs atsarginiu įžaidėju ir tai žino, bet tokiu pagrindiniu, kur visa komanda – ant jo pečių.
Jis nėra laikęs tokios komandos ir tai nėra paprasta klubinė komanda, o Lietuvos rinktinė Europos čempionate. Čia yra atsakomybė. Pralaimėjimas čia – blogai ir tai truputėlį gal jį slegia.
I.Sargiūnas – gerai. Ne tos pozicijos žaidėjas, bet jeigu prarasime Margo – privalėsime su juo žaisti.
Tai ne tos pozicijos žaidėjai, kurie turėtų būti šioje vietoje, bet su šiais nelaimingais atsitikimais mes turime kažkuo tas skyles užkaišyti.
– D.Sirvydis ir klubiniame krepšinyje yra turėjęs pakilimų, nuopuolių. Yra būdas kaip jį prikelti lemiamoms kovoms?
– Vienintelis būdas – duoti jam šansą, ką ir darau. Duot pažaisti, ilgiau pažaisti. Jam nepasisekė su mikrotrauma per pasiruošimą.
Dabar jis ginasi neblogai. Nepataiko tritaškių, bet čia jam spaudimo nedarau, nes jis yra metikas ir žino, ką daryti.
Jo gynyba atitinka mūsų norimus parametrus. Didelės problemos nematau.
Aišku, būtų malonu, kad kaip metikas pelnytų 20 taškų. Kol kas to nėra, bet gynyba veikia ir tas džiugina.
– Ar jums yra skirtumas prieš ką žaisti aštuntfinalyje?
– Stiprios visos, kurios ten išeina.
Latvija – namuose. Jie turi netekčių ir mes. Logiškai, net nežinau, ar gali Europos čempionate skirstyti į silpnas ir stiprias.
Ten jau visi pavojingi ir visi ateina su viltimi laimėti.
Problema, kad neturime pagrindinio įžaidėjo.
O su kuo žaisime ten – kaip susiklostys, su tuo ir žaisime.
– Treneri, baigėsi grupių etapas. Kaip atsiminsite Tamperę?
– Viskas gerai. Gal tos rungtynės tik...Visada žiūriu ne per gyvenimo, o žaidybinę prizmę.
Nepatiko ketvirtasis kėlinys su vokiečiais. Tris kėlinius neblogai laikėmės ir buvo šansai, jeigu ne laimėti, tai pralaimėti minimaliai, bet deja tai neįvyko.
O gyvenimas – geras, maistas – geras. Salė – užpildyta. Jeigu žaidi su suomiais – suomiai, jeigu ne jie – pilna lietuvių.
Viskas, ko reikia krepšiniui.
Lietuvos rinktinė Europos čempionate. Lietuva – Didžioji Britanija 94:70, Lietuva – Juodkalnija 94:67, Lietuva – Vokietija 88:107, Lietuva – Suomija 81:78.