Sabas 1989-aisiais pasirašė sutartį su Valjadolido „Forum“ komanda, kurioje praleido tris sezonus, tačiau Lietuvos milžino atvykimas į Ispaniją buvo žymiai komplikuotesnis negu buvo įsivaizduojama.
Medikas Javieras Alonso, su A. Saboniu dirbęs daug metų nuo tada, kai Sabas atvyko žaisti į Valjadolidą, davė interviu „Gigantes“ sporto žurnalui, o pokalbis po kiek laiko buvo išspausdintas ir internete.
„Kai jis pirmą kartą susižedė Achilą, jį operavo Osle. Po to jis atliko reabilitaciją Lietuvoje, kur laipiojo mediniais laiptais. Taip jam pasisekė, kad vienas iš laiptų sulūžo ir jis Achilą susižeidė dar kartą. Baisi sėkmė. Tuomet reabilitacijai būdavo pasitelkiami laiptai, kad sausgyslė išsitemptų, kad pagerėtų jos funkcionalumas. Dabar darome išcentrinius pratimus su gumomis, stabilumo kamuoliais, propriocepcija – tada nieko to nebuvo, darbas buvo brutaliai sunkus.
Jonas Mačiulis – apie pasiilgtą adrenaliną krepšinio aikštelėje, laiko patikrintus draugus ir šeimą
Kitą dieną jį operavo Lietuvoje, beje, gana gerai. Sabas būdamas Valjadolide norėjo tiems chirurgams nusiųsti dovaną, tai mes jiems nusiuntėm medicininių įrankių, kurių jie ten neturėjo“, – prisiminė ispanas.
Iš pradžių J. Alonso net nežinojo, kad į komandą, kurioje jis dirbo, atvyksta vienas geriausių Europos krepšininkų. Jis tik žinojo, kad atvyksta žaidėjas, kuriam reikės jo pagalbos.
Susiję straipsniai
„Kai sužinojau, kad tas žaidėjas yra Arvydas Sabonis, susisiekiau su traumatologu Portlande, daktaru Cooku. Šiek tiek su juo pasikalbėjau apie jo būklę, daktaro atsakymai buvo neaiškūs. Jis tik pasakė, kad buvo operuota Achilo sausgyslė, bet nepasakė nieko daugiau. Galvojom, kadangi nuo operacijos jau praėjo dveji-treji metai, jis bus daugiau mažiau pasveikęs. Vis dėlto, kai jis atvyko į Valjadolidą, pamatėme, kad buvo visai ne taip.
Jo pėda buvo visiškai nemobili, o Achile buvo išsivysčiusi žvėriška fibrozė (audinių nefunkcionalumas– red. past.). Kai jis čia atvyko, nusprendžiau padaryti išsamius tyrimus ir pamačiau, kad yra lūžęs vienas pėdos kaulas, dėl ko išsivystė situacija, kad buvo išsiderinę kaulai jo pėdoje. Jei trumpai, visas pėdos sąnarys buvo suknistas“, – atvirai pasakojo J. Alonso.
Kai A. Saboniui Achilo sausgyslė trūko dar kartą, „Žalgirio“ legenda išvyko į Portlandą. Ten, pasak ispanų daktaro, lietuvio Achilo sausgyslė buvo gydoma itin atsainiai.
J. Alonso teigimu, Portlando medikai yra kalti dėl to, kad Sabo karjera nebuvo sėkmingesnė.
„Achile buvo išsivysčiusi fibrozė, tačiau viskas buvo gerai. Atsimenu, Sabas man pasakojo, kad apie tai net nežinojo. Aš jam aiškinau: „Tu dėl šito kojos minti negali, supranti?“ Jis atvyko apvyniotas monstriniu bintu, specialiai jam pagamintų Portlande, kad būtų saugomas Achilas. Aiškinau jam, kad Achilas yra jo menkiausia bėda, kad didžioji bėda yra jo pėda, jos vidurys.
Kai jis Achilą susižeidė antrą kartą, kadangi Portlandui priklausė jo teisės, jis reabilituotis išvyko ten. Kai operuoji Achilą, turi jį imobilizuoti maksimaliai įtempus pėdą, kad Achilui netektų jokio krūvio. Tada kas mėnesį ar pusantro turi mažinti įtempimą, kad suteiktum Achilui vis daugiau mobilumo ir kad nelūžtų aplinkiniai kaulai ar kad nebūtų stresinio lūžio.
Taip Sabui ir nutiko: jį toje pozicijoje įstatė šešis ar aštuonis mėnesius ir dėl to įvyko stresinis lūžis. Kaltinti reikia nesugebėjimą daryti dalykų teisingai. Nesakau, kad čia vienintelė priežastis, tačiau suprantu, kad jeigu dalykai būtų buvę atlikti geriau, pėda būtų buvusi žymiai sveikesnė.“
J. Alonso prisimena ir epizodą, kai A. Sabonis medikų maldavo, kad galėtų toliau žaisti krepšinį. Iš pradžių buvo norima daryti dar vieną operaciją.
„Kai nuvykome į San Franciską, turėjome vizitą pas traumatologą, kuris ir turėjo atlikti operaciją. Nors atsivežiau visus testus ir dar juos į anglų kalbą išverčiau, nors to neprivalėjau, jie testus kartojo, nes manimi nepasitikėjo. Jie į mane nekreipė jokio dėmesio, buvau laikomas durniumi, – prisiminė medikas. – Pasakiau jiems: „Jis krepšinį žaidžia, jis krepšininkas.“ Tada jie ginčijosi, kad tokios būklės jis negali žaisti krepšinio. Sabas tarė: „Darykit su manim, ką tik norit, bet aš turiu toliau žaisti krepšinį.“
Kas būtų buvę, jei operacija vis dėlto būtų buvusi padaryta? Ar jis būtų galėjęs žaisti krepšinį?
„Nieko nebebūtų galėjęs daryti, nieko. Pasakiau Sabui, kad jeigu baigus karjerą labai skaudės, galės darytis operaciją. Net nežinau, ar jis ją besidarė. Nemanau, jis man to niekada nesakė. Jam tai nekelia sunkumų. Įvyko fizinė artrodezija (kai skausmui mažinti sujungiami keli kaulai – red. past.), kas yra iš esmės tas pats, jei būtų buvusi daryta operacija.
Nusprendėme pakeisti tai, kaip jis suteipuotas. Žinodami, kad pseudoartrozė (nepilnai išgijęs kaulas – red. past.) nebeišgydoma, padarėme jį funkcionalesnį. Jeigu būtum daręs dėl to operaciją, kai įdedi vinį, sujungi kaulus ir apsuki sąnarį, tai jis būtų arenoje bilietus skaičiavęs, o ne krepšinį žaidęs“, – aiškino J. Alonso.
Sabo gydymui buvo pasitelktas ir specialistas, su kuriuo Arvydas dar ilgus metus glaudžiai bendradarbiavo.
„Pradėjome gydymą, bet pirmieji metai buvo katastrofiniai, nes jis negalėjo remti kojos, nuolat šlubavo. Netgi baisiai šlubuodamas jis buvo geriausias lygoje. Pirmaisiais metais buvo labai sunku dėl to, kiek gavome kritikos. Galėjai matyti, kad jis negalėjo normaliai bėgti, jam kasdien skaudėjo.
Darėme visokių smulkių dalykų, fizioterapeutas ir aš su jo pėda dirbome kasdien. Pasitelkėme į pagalbą nuostabų podiatrą Martiną Ruedą, vieną daugiausiai apie pėdas žinančių žmonių visame pasaulyje. Jis buvo fenomenalus. Net kai Sabonis žaidė NBA, jis vidpadžių prašydavo tik iš jo.“
Už Sabo įsigijimą sumokėjus didžiulę sumą pinigų ir negavus įsivaizduojamo rezultato, Valjadolido klubo vadovai norėjo A. Sabonį atleisti.
Vis dėl J. Alonso pavyko valdžią įtikinti, nors lietuvio kontraktas ir buvo pakeistas atsižvelgiant į jo traumų istoriją.
„Antraisiais metais susitikau su prezidentu ir pasakiau, kad pradėjo formuotis natūrali artrodezija, kai sąnarys fiziškai užsifiksuoja, dėl to pagerės mobilumas ir jis jaus mažiau skausmo. Jie norėjo jį išspirti, nes buvo nuobodus. Visa media trimitavo: „Jie parsitempė nuobodų žaidėją, jis labai gerai žaidžia, bet jis nuobodus.“ Pasakiau prezidentui: „Nesijaudink, po kelių mėnesių jis bus žymiai geresnis.“
Netgi kontraktas buvo taip sukonstruotas, kad jeigu, pavyzdžiui, jis gauna 150 milijonų pesetų, tai jam duoda šimtą, o po to duoda 20, dar 20, dar 10 už tai, kad jis geriausias žaidėjas, daugiausia kamuolių atkovoja, kad neiškrenta iš lygos, t.t. Ir jis įvykdė visas sąlygas. Tie metai buvo neįtikėtini. Trečiaisiais jo metais Valjadolide žaidėme Koračo taurės pusfinalyje. Jo kontrakte buvo ir sąlyga, kad jeigu jis persikels į Madrido „Real“, turės klubui susimokėti, kas ir įvyko“, – pasakojo daktaras.
Paprašius papasakoti apie A. Sabonį kaip žmogų, J. Alonso veidė atsirado šypsena.
Ispanas su džiaugsmu pasakojo istoriją apie Lietuvos krepšinio legendą.
„Jis toks, kad nors prie širdies dėk. Labai šeimyniškas, artimas draugams. Jam šeima ir draugai yra neliečiami. Jis taip pat labai juokingas. Aš jam pasakydavau anekdotą, jis jį draugams perpasakodavo lietuviškai ir visi krisdavo iš juoko.
O tas anekdotas visokių ispaniškų niuansų turėdavo, bet Sabonis taip gerai viską suprasdavo, kad perversdavo į lietuvių kalbą ir taip papasakodavo, kad jie „myždavo“ iš juoko. Jam nepatiko būti viešumoje, nes žmonės nuolat prašydavo nuotraukų, parašo, ir taip visą dieną. Nuvykome į JAV ir ten buvo tas pats.
Taip buvo visur. Nuvykdavai į Madridą ir žmonės jo laukdavo, kad galėtų nusifotografuoti. Nuvykdavai į Izraelį, Romą... Kai žaisdavome Koračo taurėje, kad ir kur nuvyktume, vietiniame laikraštyje būdavo parašomi pora puslapių apie Sabonį. Ne Valjadolidas ten vyko žaisti, vyko Sabonis“, – atsiminė medikas.
Nors žmonių dėmesys jį erzindavo, Sabas ypatingai mėgo vaikus, pasakojo J. Alonso.
„Jis buvo labai uždaras, išskyrus vaikus. Jis dievino vaikus. Aišku, jei ateidavo tėtis su vaiku, tai būtent tėtis jam būdavo rakštis užpakalyje. Dar net sakydavo „lauk, lauk“. Labai juokingas jis buvo.“
Nutikdavo ir tokių situacijų, kai uždarasis Sabas atsiskleisdavo visomis spalvomis net ir viešumoje.
„Papasakosiu vieną istoriją. Fizioterapeutas, Sabas ir aš buvome kartu. Šeštadieniais darydavome jam procedūras, o po to eidavome išgerti alaus. Atsisėdom ir kelios mažos mergaitės priėjo paprašyti autografo. Jis pasirašė, tada priėjo moteris ir klausia: „Kuris iš jūsų čia sportininkas? Pasirašykit man.“ Sabas mirė iš juoko.
Suprantu, jei ten koks Rafa Nadalis, bet jis buvo 220 cm ūgio. Sėdi jis ir jo keliai aukščiau nei tos moters ūgis, ir ji klausia, kuris čia sportininkas. Mirė jis iš juoko, ne pabučiavo ją. Daugybė tokių istorijų yra. Buvau jo vestuvėse Lieuvoje. Buvau ten savaitę. Jo medaus mėnuo buvo Lietuvoje, nes jis norėjo pakeliauti po visą šalį ir sutikti su žmonėmis ir vaikais.“