41-asis numeris ant S. Lukošiaus marškinėlių pasakoja istoriją apie vaikiną, kuris, matyt, dar vystykluose pasirinko profesiją ir jau būdamas pyplys iš rankų nepaleisdavo oranžinio kamuolio.
Istoriją apie krepšiniu kvėpuojantį jauną vyrą, turintį didelių svajonių ir kantriai jų siekiantį.
Šis numeris 23 metų Simonui nuolat primena ne tik Vokietijos krepšinio banginį Dirką Nowitzki. S. Lukošiui pirmiausia jis primena mamą Jorindą, kuri draugavo su D. Nowitzki motina.
Simonas dar nebuvo gimęs, kai jo tėvai Jorinda ir Mindaugas, šiam būnant TSK komandos treneriu, gyveno buvusiame Nowitzki bute Viurcburge Pietų Vokietijoje, kur pirmuosius žingsnius žengė Dirkas.
Susiję straipsniai
Tačiau augdamas Simonas klausėsi istorijų apie „Dallas Mavericks“ legendą, ja žavėjosi ir pats anksti užsidegė aistra krepšiniui.
Vokietijos lietuvių šeimoje gimusi Jorinda nebuvo krepšininkė, bet stebėjo su skirtingomis komandomis dirbantį vyrą Mindaugą ir lakstė paskui vietoje nenustygstantį sūnų Simoną, kuris oranžinį kamuolį dažnai pasiimdavo net į lovą eidamas miegoti.
Dėl aneurizmos plyšimo anksti ir staiga anapilin išėjusi S. Lukošiaus motina nesulaukė dienos, kai sūnus tapo profesionaliu krepšininku. Bet ji buvo tikra, kad tai būtinai įvyks.
„FIBA Čempionų lygos finalo ketverto naudingiausio žaidėjo apdovanojimą laikau mamos siųstu ženklu iš dangaus. Jorinda neabejojo, kad Simonas pasieks krepšinio aukštumų, nors tuomet jis buvo vaikas.
Sūnus dar tik pradėjo profesionalo karjerą, bet jau yra ne tik FIBA Čempionų lygos nugalėtojas – gavo ir asmeninį prizą, apie kurį kol kas net svajoti būtų atrodę per drąsu. Po tokios staigmenos neįmanoma netikėti likimu“, – teigė S. Lukošiaus tėvas, žinomas krepšinio treneris 67 metų Mindaugas Lukošius.
Čempionų lygos finale su Atėnų AEK (Graikija) Vilniaus „Ryto“ pirmametis S. Lukošius surengė išskirtinį pasirodymą, grąžino savo komandai ir jos aistruoliams viltį, o galiausiai padėjo pasiekti viršūnę – 92:86.
Taikliu tritaškiu jis išlygino pagrindinio laiko rezultatą ir ištempė „Rytą“ į, atrodė, jau pralaimėtų rungtynių pratęsimą, nes po trijų kėlinių vilniečiai atsiliko 18 taškų (45:63). Per pratęsimą jau Vilniaus komanda nuolat buvo žingsniu priekyje, o S.Lukošiaus iš toli paleistas kamuolys irgi skrodė tinklelį.
Iš viso finale puolėjas per 23 min. pelnė 23 taškus ir surinko 23 naudingumo balus (1/2 dvitaškių, 7/10 tritaškių, 4 atkovoti kamuoliai). Per ketvirtąjį kėlinį (5) ir pratęsimą (1) visi S.Lukošiaus mesti tritaškiai buvo taiklūs.
„Jausmas ypatingas“, – rankose gniauždamas naudingiausiam žaidėjui skirtą statulėlę FIBA Čempionų lygos finalo ketverto sostinėje Badalonoje (Ispanija) žodžius sunkiai rinko S. Lukošius ir kuklindamasis baksnojo pirštu į komandos draugą Jerricką Hardingą, kuriam pats būtų įteikęs šį apdovanojimą.
Kovotojas aikštėje, nors kuklus ir dažnai nepastebimas užgesus krepšinio aistroms, S. Lukošius pamažu, bet užtikrintai dėlioja savo karjeros mozaiką.
Kas šis giedro žvilgsnio ir ramaus būdo puolėjas, kurio plati šypsena slepia sunkius sprendimus ir juodu debesimi užklotą praeitį?
Augo su būsimomis žvaigždėmis
„Simono noras būti krepšininku, matyt, buvo nulemtas ir genų, ir to šeimos gyvenimo būdo, kurį augdamas matė“, – svarstė puolėjo tėvas M. Lukošius.
Jo paties, kauniečio, noras daužyti krepšinio kamuolį, kaip ir sūnaus, buvo didelis jau nuo vaikystės. Mindaugo kaimynas ir suolo draugas buvo Valdemaras Chomičius – būsimasis 1988 metų Seulo olimpinis čempionas. Bet Mindaugas pirmasis atvėrė Kauno krepšinio mokyklos duris, pro kurias jau paauglystėje žengė ir V. Chomičius.
Toje mokykloje abu susipažino ir su metais jaunesniu kitu būsimuoju Seulo olimpiniu čempionu Rimu Kurtinaičiu.
Visų trijų vaikystės bičiulių karjeros iki šiol dažnai susipina.
Gabus jaunas įžaidėjas M. Lukošius 1975-aisiais tapo SSRS jaunučių čempionu, o 1979–1980 metų sezoną jau atstovavo Kauno „Žalgirio“ vyrų komandai, vėliau sezoną žaidė kitoje gimtojo miesto ekipoje „Atletas“, paskui – Vengrijoje ir Australijoje.
M. Lukošius anksti, būdamas tokio amžiaus kaip dabar jo sūnus Simonas, jau išmėgino ir kitą kelią – tapo „Žalgirio“ krepšinio mokyklos treneriu. Jau baigęs krepšininko karjerą, 1994–1995 metų sezoną, Mindaugas tapo „Atleto“, kuriame tuo metu žaidė Žydrūnas Ilgauskas, trenerio Vlado Garasto asistentu ir laimėjo LKL sidabrą.
Po dvejų metų jau kaip žaidžiančiojo trenerio V. Chomičiaus asistentas šalies sidabrą Mindaugas iškovojo su Plungės „Olimpu“. Tais pačiais 1997 metais, kai R. Kurtinaitis tapo tuomečio Kūno kultūros ir sporto departamento vadovu, prisidėjo prie draugo komandos ir tapo žaidimų programų direktoriumi.
Iš departamento bičiuliai 2001-aisiais išėjo drauge ir kiekvienas kurį laiką atskirai sau klojo pamatus, bet 2005 metais M. Lukošius jau buvo R. Kurtinaičio asistentas Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) vaikinų rinktinėje, kuri tapo Europos vicečempione.
Tada Simonui buvo vos treji ir jis dar vargiai pamena jaunimo čempionatą, iš kurio ir jo tėvo vedama Lietuvos rinktinė grįžo su medaliais.
Bet M. Lukošiaus jaunėlis sūnus jau tada žavėjosi krepšiniu ir pats nuolat mėtė į vaikišką krepšį, o tėvas, kaip ir mama Jorinda, paslapčia vylėsi, kad Simonas kada nors pats apsivilks tuos žalius Lietuvos rinktinės marškinėlius. Tuomet dar niekas negalėjo numatyti, kad ateitis bus visai kitokia.
Į treniruotę – vos išaušus
Simonui buvo vos aštuoneri metai, kai staigi mamos mirtis vaiko širdyje atvėrė bedugnę. Netekties skausmas slėgė ir Mindaugą.
Bet tėvas ir sūnus rado būdų atsitiesti, abu išmoko gyventi be Jorindos. Jos gerumą, šilumą, kantrybę, dosnumą abu nuolat prisimena ir tiki, kad ji – vis dar gyva, tik jau kitaip, nes jaunos moters organai buvo paaukoti donorystei.
Begalinis Simono noras žaisti krepšinį ir jo velionės mamos absoliutus įsitikinimas, kad sūnui pavyks prasiskinti kelią, skatino ir Mindaugą įdėti pastangų. Jis kuriam laikui liovėsi blaškytis po pasaulį, po kurį keliavo kaip treneris ar jo asistentas, – dirbo ne tik Viurcburge Vokietijoje, kur susipažino su D. Nowitzki šeima, bet ir Kuveite, Libane, Rusijoje.
Po netekties Mindaugas darbo ieškojo Lietuvoje ir atidžiai stebėjo krepšinį jau pradėjusio lankyti jaunėlio sūnaus Simono treniruotes.
Vyresniojo sūnaus M. Lukošius susilaukė pirmojoje santuokoje. Aivaras – 12 metų vyresnis už brolį, jis taip pat žaidė krepšinį, paskui lankė krepšinio teisėjų kursus, bet jo noras sportuoti nebuvo toks didelis kaip Simono.
„Aivaras jau stovėjo ant pilnametystės slenksčio, kai gavau pasiūlymą dirbti Kuveite. Ten nebuvo aukšto lygio komandų tokio amžiaus jaunuoliui. Jis žaidė vietos ekipoje, bet taip ir liko tik mėgėjas. Su Simonu jau viskas buvo kitaip. Nuo vaikystės jį nuolat mokiau krepšinio judesių, dalydavau jam patarimus“, – pasakojo M. Lukošius.
Buvo laikas, kai abu keldavosi vos išaušus ir eidavo į treniruotę, per kurią Mindaugas tapdavo sūnaus treneriu. Mokyklos, kurioje sportuodavo tik dviese, sargas kasryt pasveikindavo anksti dieną pradėjusius tėvą ir sūnų žavėdamasis jų atkaklumu ir užsispyrimu.
„Po FIBA Čempionų lygos finalo gavau gal 100 žinučių, kuriose dauguma tvirtino, kad Simono metimas – lygiai toks, koks buvo mano. Labai dėl to ir nesiginčiju, nes dirbdamas su sūnumi stengiausi išmokyti jį to, ką ir pats geriausiai moku.
Pats buvau įžaidėjas, metikas, tad ir Simą mokiau matyti aikštę, liepdavau kasdien mesti po 500 metimų, kad tobulintų įgūdžius, o dabar akivaizdžiai matau, kuriuos dalykus sūnui pavyko perduoti“, – sakė M. Lukošius.
Skaudino trenerių abejingumas
Mindaugo atsidavimas Simonui buvo didelis ir nuoširdus. Pats būdamas krepšinio specialistas jis aiškiai matė, kad sūnus aikštėje atsilieka nuo bendraamžių ir ūgiu, ir greičiu, ir branda.
Bet su vaikais dirbęs tėvas žinojo, kad tokio tipo vaikų talentas ir fiziškumas atsiskleidžia gerokai vėliau – jau artėjant pilnametystės link.
Iš pradžių M. Lukošius tik stebėjo, kaip Simonas treniruojasi Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje Kaune, vėliau, kai persikėlė į Vilnių, – tuometėje Šarūno Marčiulionio akademijoje.
Tačiau tėvo kantrybė ėmė trūkinėti, nes dauguma trenerių dėmesį kreipė tik į tuos vaikus, kurių gebėjimai aikštėje ėmė skleistis itin anksti.
„Su Simo treneriais smarkiai nesipykau, bet mūsų nuomonės ir požiūris dažnai išsiskirdavo. Sūnus dirbo su daugybe trenerių. Su vienais atsisveikinome, nes jie tik siekė rezultatų čia ir dabar, numoję ranka į vaikų ateitį. Ir ne vien į Simo: į visų, subrendusių ne taip greitai kaip kiti.
Kai matydavau tą abejingumą, skaudu buvo ne tik dėl Simo, bet ir dėl tų vaikų, kurių tėvai neturėjo galimybių papildomai su jais dirbti arba apskritai stigo žinių, kaip tai daryti“, – sakė M.Lukošius.
Lėtumo nelaikė dideliu trūkumu
Byrant Š. Marčiulionio akademijai Simonas su ne vienu bendraamžiu pradėjo lankyti Vilniaus krepšinio mokyklą.
S. Lukošiaus treneriai ten irgi keitėsi, kol galiausiai būsimasis „Ryto“ puolėjas atsidūrė patyrusio ir reiklaus specialisto Gintauto Reginos rankose, 2002 metais gimusių vaikinų antrojoje komandoje. Pirmojoje jau žaidė Augustas Marčiulionis ir Ąžuolas Tubelis.
G. Regina matė, kad Simonas – palyginti lėtas, bet neskubėjo vaikino nurašyti.
„Lėtumas – ne visada trūkumas. Esmė ne tai, koks greitas pats esi aikštėje, o tai, kaip greitai gebi „perskaityti“ žaidimą ir priimti sprendimus. Juk ir, pavyzdžiui, Luka Dončičius nėra itin greitas krepšininkas, bet jis geba taip staigiai priimti sprendimus, kad lėtumas aikštėje jam netrukdo. Tad manęs netrikdė, jog Simas šiek tiek lėtesnis, nors ir dirbome ties tuo, kad jis būtų greitesnis.
Vis dėlto pirmenybę teikiau Simono sprendimų priėmimo greičiui. O sprendimus jis priimdavo išties gerus. Be to, žavėjausi jo charakterio savybe nepaisyti autoritetų.
Ir dabar aiškiai matau jo šaltakraujiškumą, pasitikėjimą savimi ir užtikrintumą. Šį sezoną „Ryto“ komandoje jis pradėjo kaip atsarginis, bet žingsnis po žingsnio tapo svarbiu žaidėju“, – sakė G.Regina.
Pradėjęs treniruotis pas patyrusį specialistą, kuris išugdė Rimantą Kaukėną ir prisidėjo prie Jono Valančiūno karjeros kelio, S. Lukošius dar buvo 193 cm ūgio.
G. Regina nesigilino, kokiose pozicijose Simonas žaidė anksčiau, nes matydamas, kokius brandžius sprendimus liauno kūno jaunuolis geba priimti, iškart numatė jam įžaidėjo vietą.
S. Lukošius ir kitas gynėjas Armandas Plintauskas tapo antrosios komandos lyderiais.
G. Regina, po metų perėmęs pirmąją komandą, į ją pasikvietė ir Simoną, kuris treneriui atrodė pajėgesnis už ne vieną kitą pagrindinės ekipos krepšininką ir kuriam teko tapti atakuojančiuoju gynėju, nes pagrindinis įžaidėjas buvo A. Marčiulionis.
Pasikeitusi pozicija Simonui nebuvo problema. „Jis turėjo gerą metimo techniką, gerai pataikydavo iš toli“, – prisiminė G. Regina.
2019-ųjų gegužę S. Lukošius su G. Reginos vadovaujama Vilniaus krepšinio mokyklos pirmąja komanda tapo vaikinų iki 17 metų Moksleivių krepšinio lygos čempionu.
Svajonės – tik didelės
Čempioniškoje komandos nuotraukoje Simonas plačiai šypsojosi ir kėlė pirmąją vietą simbolizuojantį rodomąjį pirštą į viršų. Šalia stovėjo dvyniai Tautvilas ir Ąžuolas Tubeliai, pritūpęs priekyje pergalės ženklą rodė A. Marčiulionis.
Tačiau netrukus talentingos komandos žaidėjų keliai ėmė sukti skirtingomis kryptimis, nes 2020-ųjų pradžioje pasaulį ir, žinoma, Lietuvą užklupo pandemija, užvėrusi ne tik valstybių sienas, bet ir sporto arenų duris.
Bet Simonas jau anksčiau, dar 2019-ųjų vasarą, nusprendė skirtis su čempionų komanda ir išvyko į Vokietiją – šalį, kurios pilietė buvo jo motina. Vos tik gimęs Vokietijos pasą gavo ir S. Lukošius, o dar maždaug po šešerių metų Simonui suteikta ir Lietuvos pilietybė.
Į Vokietiją, kurioje praleido dvejus metus, Simą nuginė būtent tėvo M. Lukošiaus pažintys.
Iš pradžių atstovavęs antrinei Bonos „Telekom Baskets“ ekipai, antrąjį sezoną jaunas krepšininkas jau pateko į pagrindinę ir debiutavo šios šalies aukščiausiojoje krepšinio lygoje (rinko vidutiniškai po 2,9 taško ir 0,6 atkovoto kamuolio per 9,4 min.), nors Lietuvoje prasimušti į aukštesnį lygį jam niekaip nesisekė dėl vėlyvo brendimo.
„Aš jau buvau praradęs pasitikėjimą lietuviška krepšininkų rengimo sistema, nes mačiau, kiek daug talentingų vaikų joje tiesiog užgeso, kaip būtų užgesęs ir Simas, jei nuolat nebūčiau jo skatinęs dirbti papildomai.
Simui Lietuvoje niekaip neatsirado vietos – tai jis vienoj komandoj, tai kitoj, tai žaidžia, tai nežaidžia. Mačiau, kad jau pradeda kilti ambicijų karai, tad nusprendėme ieškoti laimės Vokietijoje, kurios pilietybę dėl mamos sūnus turi“, – pasakojo M. Lukošius.
Sprendimas buvo gerai apgalvotas, devynis kartus pamatuotas ir šimtą sykių pasvertas. Mintis buvo paprasta: rasti komandą, kurioje Simonas galėtų varžytis su vyrais ir kilti meistriškumo laiptais.
Tais laiptais jis sparčiai kilo ir buvo pastebėtas: 2021 metų vasarą S. Lukošius sulaukė praeityje garsaus krepšininko Patricko Femerlingo kvietimo atvykti į Vokietijos jaunimo iki 20 metų rinktinę.
Lietuvoje gimęs krepšininkas draugiškų rungtynių turnyrus pradėdavo starto penkete ir, atrodė, oficialus jo debiutas Vokietijos jaunimo rinktinėje jau čia pat, tačiau sparčiai tobulėjantį vaikiną sustabdė trauma.
Paskui jis išvyko į JAV – įstojo į universitetą ir pradėjo rungtyniauti studentų čempionate NCAA, nors Bonos komanda jam siūlė naują ketverių metų sutartį.
Nors su Vokietijos apranga dar nežaidė nė vienų oficialių rungtynių net jaunimo komandoje, S. Lukošius jau seniai ir užtikrintai atsikratė minties kada nors atstovauti Lietuvai.
„Žaisti Vokietijos rinktinėje būtų mano svajonės išsipildymas. Laukčiau kvietimo žaisti joje per pasaulio čempionato atrankos langus“, – po įspūdingo Čempionų lygos finalo bendraudamas su FIBA atstovais prisipažino puolėjas.
Įspūdingą S. Lukošiaus pasirodymą ir pagrindinį jo vaidmenį per ketvirtąjį kėlinį traukiant „Ryto“ komandą iš duobės Badalonoje savo akimis matė ir Vokietijos rinktinės treneris Alexas Mumbru.
Portalui „Eurohoops“ jis patvirtino, kad išties stebėjo ir galimus Vokietijos rinktinės kandidatus, tarp kurių – ir naudingiausias lemiamo etapo žaidėjas iš Lietuvos: „FIBA Čempionų lygos finalo ketverto kovas stebėjau ir pernai Atėnuose, nes ten žaidė keletas kandidatų į Vokietijos rinktinę. Šiemet tai – Kay Bruhnke ir S. Lukošius iš „Ryto“ komandos.“
Vokietijos rinktinė dabar nešioja ir pasaulio (laimėjo 2023 m.), ir Europos (titulą iškovojo pernai) čempionės karūnas. Pajėgiausiai planetos krepšinio komandai netrūksta žvaigždžių ir kandidatų, tad iškart pasklido kalbų, kad S. Lukošiaus galimybės kada nors apsivilkti Vokietijos rinktinės marškinėlius nepamatuotos ir neįmanomos.
„Pasakysiu vieną dalyką – reikia turėti didelių svajonių ir mąstyti plačiai. Labai svarbu pasitikėti savimi, tikėti savo sugebėjimais. Nesvarbu, ar tuo tikiu tik aš pats. Jei svajosi, tai taps įmanoma“, – po finalo Badalonoje ištarė S. Lukošius.
Jis kalbėjo apie patį FIBA Čempionų lygos finalą, kuris tapo neįtikėtinu spektakliu žiūrovams, drama AEK ir triumfo žygiu „Rytui“, bet šie žodžiai apskritai yra S. Lukošiaus gyvenimo filosofija.
„Suprantama, kad esame realistai ir nesvaigstame apie Vokietijos rinktinę. Simonui dar reikia daug tobulėti, kad pasiektų jos lygį.
Tačiau apie Lietuvos rinktinę sūnus nesvarsto, nes tai yra principinis pasirinkimas.
Tuomet, kai labai to reikėjo, būtent Vokietijos klubas ir jaunimo rinktinė Simui suteikė galimybę ne šiaip pasėdėti ant suolo, o žaisti ir tobulėti. Nėra reikalo blaškytis, kad ir kaip Simo ateitis susiklostytų – atsivertų durys į Vokietijos rinktinę ar jos taip ir liktų uždarytos“, – teigė M. Lukošius.
Tačiau yra ir kita, daug asmeniškesnė priežastis, dėl kurios Simonas tvirtai apsisprendė atstovauti tik Vokietijai.
„Darau tai dėl mamos“, – „Lietuvos rytui“ atsivėrė krepšininkas.
Svarbiausia – tikėjimas savimi
NCAA čempionatas, tėvo ir sūnaus nuomone, turėjo tapti dar vienu svarbiu etapu jaunam žaidėjui siekiant sutvirtėti, įgyti patirties ir meistriškumo. Lukošiai susigundė Indianos valstijos sostinėje Indianapolyje esančio Butlerio universiteto pasiūlymu.
„Tėtis ir aš planavome, kad stosiu į universitetą JAV, nes manome, jog toks pasirinkimas yra geriausias man siekiant tobulėti“, – universiteto laikraščiui 2021 metų lapkritį aiškino S. Lukošius.
„Butler Bulldogs“ trenerio asistentas Davidas Raglandas tuomet tvirtino, kad universiteto komanda krepšininką iš Lietuvos pasirinko neatsitiktinai: „Valandų valandas studijavome Simono žaidimą, tikrinome informaciją apie jį ir jo šeimos istoriją, aiškinomės, kaip sunkiai Simas dirba. Prieš pakviečiant jį į komandą viskas buvo patikrinta.“
Jau pirmąjį sezoną „Bulldogs“ komandai Simonas pelnydavo po 6,8 taško ir atkovodavo po 3,3 kamuolio. Antraisiais metais S. Lukošius buvo antras komandoje pagal aikštėje praleidžiamą laiką (33,3 min.) ir pelnomus taškus (vid. – po 11,6), daugiausia rezultatyvių perdavimų atliekančiu (vid. – po 2,9) ir taikliausiai tritaškius metančiu (37,8 proc., pataikė – 59) „Bulldogs“ žaidėju.
Amerikoje jis kilo visomis prasmėmis, o gaudamas daug laiko aikštėje tobulino savo įgūdžius ir išties ūgtelėjo. Lietuvoje kaip įžaidėjas ir atakuojantysis gynėjas daugiausia žaidęs vaikinas išstypo iki dviejų metrų ūgio ir pasislinko į lengvojo krašto puolėjo poziciją.
Bet po dvejų metų sūnus ir tėvas, kuris savo vaiką nuolat lydėjo ir Amerikoje, nusprendė ieškoti pajėgesnės komandos. Taip iš Indianos S. Lukošius persikėlė į Ohajo valstiją – „Cincinnati Bearcats“ ekipą.
Prie Ohajo upės esančiame Sinsinatyje jaunas krepšininkas jau ne tik gaudavo atlyginimą, bet ir toliau žibėjo aikštėje pelnydamas vidutiniškai po 11,8 taško per rungtynes ir nesyk pataikydamas pergalingus metimus.
Antrąjį sezoną „Bearcats“ komandoje S. Lukošius pelnydavo vidutiniškai 10,3 taško, atkovodavo po 3 kamuolius ir atlikdavo po 2,2 rezultatyvaus perdavimo per 27 min.
O baigęs studijas ir atsiėmęs vadybos ir kriminalistikos diplomą krepšininkas grįžo namo, į gimtąją Lietuvą.
„Labai džiaugiuosi prisidėdamas prie „Ryto“. Nuo mažens stebiu šią komandą, žinau, ką ji reiškia Vilniaus miestui, todėl tapdamas jos dalimi jaučiuosi ypatingai“, – pasirašęs sutartį pagal formulę „1 plius 1“ sakė S. Lukošius.
Jam prireikė laiko įsibėgėti, vėl perprasti Europos krepšinį ir įgyti trenerių pasitikėjimą, bet didelių svajonių turintis, ambicingas ir autoritetų nepaisantis puolėjas tapo svarbia „Ryto“ komandos dalimi.
„Treneris Giedrius Žibėnas visą laiką manimi tikėjo. Niekada nebuvo taip, kad likčiau ant suolo, visada gaudavau savo minutes.
Turėjau progų ir iššauti. Džiaugiuosi, kad viena tokių pasinaudojau per finalą“, – po triumfo Badalonoje sakė S. Lukošius.
FIBA Čempionų lygos finalo ketverto geriausio žaidėjo apdovanojimas krepšininkui taps dar vienu dideliu postūmiu svajoti drąsiai ir turėti didelių užmojų. Drauge šis apdovanojimas – ir patvirtinimas, kad jis eina teisingu, nors ne visada lengvu keliu.
Prieš kelerius metus, S. Lukošiui dar žaidžiant „Bulldogs“ komandoje, „Indianapolis Star“ žurnalistas Davidas Woodsas lietuviui uždavė klausimą, ką jis žino apie save patį? Atsakymas tapo svarbiausiu S. Lukošiaus karjeros principu: „Puikiai žinau, ką sugebu – neabejoju savimi. Pasitikėdamas žvelgiu į kiekvieną gyvenimo situaciją, ypač į krepšinį.“