Vilniaus Antakalnio gimnazija – vieną turtingiausių istorijų turinti bendrojo lavinimo mokyklų Lietuvoje.
Savo veiklą gimnazija pradėjo dar tarpukariu – 1930 m. Ugdymo įstaigos koridoriais, per beveik šimtmetį trunkančią istoriją, vaikščiojo daug žymių ir Lietuvai nusipelniusių žmonių. Tarp jų – vienas žinomiausių Lietuvos muzikantų Andrius Mamontovas, ilgametis jo bendražygis Arnoldas Lukošius, tarptautinius apdovanojimus pelniusi teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė, FIBA Čempionų lygą su Vilniaus „Rytu“ laimėjęs vyr. trenerio asistentas Gustas Maskoliūnas, rezonansinių žurnalistinių tyrimų autorė Birutė Davidonytė, vienas geriausių Lietuvos sporto fotografų Elvis Žaldaris ir daugelis kitų.
Pastaraisiais metais Antakalnio gimnazija ypač didelį dėmesį skiria sporto klasėms – būtent jose SKM auklėtiniai turi galimybę kokybiškai siekti savo tikslų krepšinyje ir moksle, o sporto klasių auklėtiniai jau atstovauja Vilniaus „Ryto“ jaunimo komandoms.
Susiję straipsniai
Šį pavasarį vykusiose Vilniaus gimnazijų krepšinio žaidynėse Antakalnio rinktinė iškovojo bronzos medalius.
Būtent šiais metais pelnyta bronza Antakalnio bendruomenei yra dar saldesnė – balandžio viduryje gimnazijos sporto salėje vyko jubiliejinė 30-oji alumnų šventė, į vieną krepšinio turnyrą sujungusi ištisas absolventų kartas, tarp kurių buvo ir SKM auklėtinių.
Artėjant 2025–2026 mokslų metų finišui, SKM.lt pakalbino Antakalnio gimnazijos direktorę Anželiką Keršinskienę.
Su gimnazijos vadove kalbėjomės apie neformalaus švietimo svarbą, judesio ir mokslo vertes bręstančiam žmogui.
Beje, būtent Antakalnio gimnazijos sporto salėje beveik dešimtmetį savo krepšinio įgūdžius lavino NBA klubo Majamio „Heat“ ir Lietuvos rinktinės krepšininkas, SKM alumnas Kasparas Jakučionis, o jo tėtis Tomas yra buvęs mokyklos mokinys.
Viena didžiausių Lietuvos krepšinio vilčių ypač vertina laiką, praleistą SKM trenerio Arvydo Menkevičiaus treniruotėse ir kasmet apsilanko Antakalnio sporto salėje, kurioje užaugo.
Daugiau apie krepšinio, mokslo, SKM ir Antakalnio gimnazijos sinergiją – pokalbyje su direktore A. Keršinskiene.
– Anželika, daugelis jus pažįsta kaip direktorę ir mokslo žmogų. Ir tik retas kuris žino jūsų sportinę pusę. Ar galėtumėte ją atskleisti? Kaip sportas ir sportinė veikla deri jūsų asmenybėje?
– Sportas ir mokykla man visada buvo panašūs tuo, kad abiem atvejais svarbiausias yra pats procesas. Rezultatai ne visada ateina greitai, tačiau tai, ką išmokstame pakeliui – pastangų, kantrybės, darbo kartu – turi ilgalaikę vertę. Šios sporto patirtys natūraliai persikelia į mokymąsi ir kasdienį gyvenimą. Vadovaudama gimnazijai matau, kad mokiniai stiprėja tada, kai jų kasdienybėje atsiranda ryšys tarp mokymosi, judėjimo, kūrybos ir atsakomybės už save bei kitus. Kai šios sritys viena kitą papildo, o ne konkuruoja, mokinys jaučiasi tvirčiau ir labiau pasitikintis savimi. Antakalnio gimnazijoje siekiame būtent tokio požiūrio.
– Ar galėtumėte prisiminti, kada ir kaip prasidėjo Antakalnio gimnazijos ir SKM bendradarbiavimas?
– Artimesnis Antakalnio gimnazijos ir Sostinės krepšinio mokyklos bendradarbiavimas prasidėjo 2023–2024 mokslo metais. Jis neatsirado netikėtai – sprendimas brendo palaipsniui, kalbantis apie tai, kaip galėtume kryptingai stiprinti sportinį ugdymą, neprarasdami to, kas mums svarbu akademiniame ir vertybiniame lygmenyje. Didelę įtaką turėjo Fabijoniškių gimnazijos patirtis ir kolegų atvirumas dalijantis tuo, kas jiems pasiteisino. Fabijoniškių gimnazijos direktoriaus Lino Janulionio paskatinimas padėjo aiškiau pamatyti, kad sporto ir mokslo santykis gali būti subalansuotas ir veikiantis praktiškai.
SKM pasirinkome kaip partnerį, kuris mąsto ilgalaikėje perspektyvoje, gerbia mokinį kaip asmenybę ir supranta, kad tvarūs sportiniai rezultatai neatsiejami nuo ugdymo vertybių. Ši partnerystė natūraliai peraugo į sisteminius sprendimus. Jau trečius metus Antakalnio gimnazijoje veikia sporto klasė, o būsimiems I gimnazijos klasių mokiniams siūloma krepšinio neformaliojo ugdymo mokymosi kryptis. Tai leidžia mokiniams kryptingai derinti bendrąjį ugdymą ir sportinį pasirengimą, aiškiai apibrėžiant lūkesčius bei atsakomybes nuo pat įstojimo į gimnaziją.
– Sporte, kaip ir moksle, darbo vaisiai pasimato ne tą pačią dieną – reikalingas ilgas ir tikslingas procesas. Kaip prie dabartinės jūsų sporto klasių sėkmės prisidėjo SKM?
– Sporte, kaip ir moksle, svarbiausi dalykai formuojasi per laiką – reikalingas nuoseklus ir kryptingas procesas. Partnerystė su SKM labai aiškiai tai sustiprino, nes sportinis ugdymas tapo ne atsieta veikla, o natūralia mokyklos gyvenimo dalimi. Atsirado didesnis aiškumas, struktūra ir profesionalus požiūris, kartu išlaikant pagarbą mokyklos ugdymo ritmui ir mokinio galimybėms. Šioje partnerystėje ypač svarbus yra trenerio ir mokyklos ryšys. SKM treneris Paulius
Kamarauskas dirba glaudžiai bendradarbiaudamas su gimnazija – ne kaip išorinis specialistas, o kaip ugdymo proceso dalyvis. Jo požiūris, nuoseklus darbas ir gebėjimas matyti mokinį ne tik kaip sportininką, bet ir kaip jaunuolį mokykloje, labai dera su Antakalnio gimnazijos vertybėmis.
Sporto klasių krepšininkams sudarytos sąlygos turėti papildomas rytines treniruotes, kurios leidžia kryptingai dirbti su sportiniu pasirengimu, neišbalansuojant mokymosi proceso. Toks sprendimas reikalauja abipusio pasitikėjimo ir labai gero trenerio bei mokyklos susitarimo – aiškaus laiko planavimo, bendrų lūkesčių ir atsakomybės. Būtent čia trenerio ir mokyklos partnerystė tampa esmine sąlyga, kad sportas būtų ne spaudimas, o galimybė augti. Rezultatai ateina palaipsniui. 2026 m. Antakalnio gimnazijos vaikinų krepšinio komandos iškovota trečioji vieta Vilniaus mieste tapo aiškiu ženklu, kad toks bendras, nuoseklus darbas duoda vaisių. Šis procesas labai artimas ir akademiniam ugdymui – kaip ir konkursuose ar konferencijose, taip ir sporte, sėkmė atsiranda tada, kai mokinys turi nuolatinį palaikymą, aiškią sistemą ir laiko augti.
– Kokiais pasiektais rezultatais šiandien norisi pasidžiaugti labiausiai?
– Norisi džiaugtis visuma. Antakalnio gimnazijoje sportas, mokslas ir kultūra nėra atskiros sritys – jos papildo viena kitą. Tai labai aiškiai matyti gimnazijos svetainės skiltyje „Didžiuojamės“, kur šalia sportinių pasiekimų atsispindi ir mokinių laimėjimai konkursuose, konferencijose, pilietinėse iniciatyvose. Sporte ypač džiugina tai, kad nuoseklus darbas pradeda duoti apčiuopiamų rezultatų. 2026 metais gimnazijos krepšinio komanda iškovojo trečiąją vietą Vilniaus miesto gimnazijų čempionate – bronzos medalius, kurių teko laukti ne vienus metus. Šis pasiekimas nėra atsitiktinis, jis aiškiai parodo, kad investicijos į sportinį ugdymą, partnerystė su SKM ir kryptingas kasdienis darbas veikia. Taip pat galime didžiuotis ir futbolo, ir tinklinio komandomis, dalyvavimu miesto varžybose. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad sportuojantys mokiniai dažnai būna aktyvūs ir akademinėje, ir pilietinėje veikloje. Būtent toks visapusiškas įsitraukimas mums ir yra svarbiausias rezultatas.
– Kaip atrodo jūsų sporto renginių ir įvykių kalendorius, kurie susiję su SKM įsitraukimu?
– Sporto renginių kalendorius Antakalnio gimnazijoje yra natūrali bendro mokyklos gyvenimo dalis. Jį sudaro ne tik treniruočių ciklai ar dalyvavimas miesto varžybose, bet ir bendruomeniniai renginiai, kurie turi tęstinumą ir aiškią vietą gimnazijos kasdienybėje. Pavyzdžiui, 2024 m. Sporto diena, surengta savivaldybės finansuoto projekto pagrindu, tapo bendru Antakalnio ir Fabijoniškių gimnazijų renginiu, subūrusiu bendruomenes bendrai sportinei veiklai.
Svarbią vietą sporto kalendoriuje užima ir absolventų krepšinio renginiai. 2026 m. Antakalnio gimnazijos sporto salėje vyko jau 30-asis 18-osios, AVM ir VAG laidų absolventų 3×3 krepšinio turnyras. Tai ilgametė tradicija, kuri sujungia buvusius mokinius, dabartinius gimnazistus, mokytojus ir gimnazijos bičiulius, palaikydama natūralų kartų ryšį ir bendruomenės tęstinumą. Į sporto renginių ir iniciatyvas įsitraukia ir Sostinės krepšinio mokykla. SKM iniciatyva 2025 m. vasarą Antakalnio gimnazijoje lankėsi Kasparas Jakučionis. Vizito metu jis aplankė sporto salę, kurioje pradėjo savo kelią. Tai buvo simbolinis sugrįžimas į erdvę, siejamą su pirmaisiais žingsniais ir kasdieniu darbu, primenantis sportinio ugdymo tęstinumą. Visos šios veiklos leidžia sportui gimnazijoje būti ne atskira veikla, o nuoseklia ir prasminga bendruomenės gyvenimo dalimi, kur svarbus ne vien rezultatas, bet ir ryšiai, tęstinumas bei kasdienis darbas.
– Jūsų gimnazijos sporto salėje ilgus metus sportavo ir užaugo NBA krepšininkas Kasparas Jakučionis, LKL čempionas Gantas Križanauskas ir kiti krepšininkai. Kiek jums tai reiškia?
– Didžioji sporto salė yra Antakalnio gimnazijos tapatybės dalis. Sporto salė per ilgus metus buvo vieta, kur vyko ne tik treniruotės ar rungtynės, bet formavosi santykis su darbu, atsakomybe ir komanda. Tokios patirtys nelieka vien sporte – jos lydi žmones ir vėliau. Kasparo Jakučionio kelias yra vienas ryškesnių pavyzdžių. Kaip ir minėjau, 2025 m. vasarą jis sugrįžo į Antakalnio gimnaziją ir aplankė sporto salę, kurioje pradėjo savo kelią. Tai nebuvo viešas susitikimas, o tylus grįžimas į pradžios vietą. SKM vaizdo pasakojimas apie jo pirmuosius marškinėlius ir numerį aiškiai parodo, kad sėkmė susideda iš pasirinkimų ir nuoseklaus darbo, o ne atsitiktinių aplinkybių.
Šalia šios istorijos svarbi ir kita kryptis. Vilniaus „Ryto“ trenerių štabe dirbantis Gustas Maskoliūnas taip pat yra Antakalnio gimnazijos mokinys. Jo kelias rodo, kad ši aplinka augino ne tik sportininkus, bet ir žmones, kurie vėliau tęsia darbą krepšinyje iš kitos pusės – per analizę, darbą su jaunimu, komandų ugdymą. Tai labai aiškiai parodo, kad Antakalnio gimnazijos sporto aplinka augino ne tik žaidėjus, bet ir žmones, kurie vėliau prisideda prie krepšinio vystymo Lietuvoje. Todėl kalbant apie šią sporto salę kalbame ne apie pavienius vardus ar išskirtinius atvejus, o apie tęstinumą. Apie vietą, kurioje formuojasi pagrindas, leidžiantis skirtingais keliais augti ir sportininkams, ir treneriams.
– Gal galite pasidžiaugti ir kitais žymiais Antakalnio gimnazijos absolventais?
– Antakalnio gimnaziją baigė Andrius Mamontovas, o su juo siejama ypatinga vieta mūsų gimnazijoje – „Foje“ kambarėlis, primenantis ne konkretų laikotarpį ar sėkmę, o patį procesą – laisvą mąstymą, drąsą ieškoti, bandyti ir kurti. Ši istorija labai natūraliai papildo sportininkų pasiekimus ir parodo, kad Antakalnio gimnazijoje visada buvo ir yra vietos skirtingiems talentams. Tai mokykla, kurioje šalia sporto augo ir kūryba, o skirtingi keliai rado bendrą pradžią – kasdienėje gimnazijos aplinkoje, kur vertinamas ne vien rezultatas, bet ir pats augimo kelias.
– Kaip buvę žymūs auklėtiniai prisideda prie dabartinių moksleivių motyvacijos? Kiek jums svarbu puoselėti garbingą savo gimnazijos istoriją ir ją perduoti ateities kartoms, kad tų sėkmingų žmonių generacija Antakalnio gimnazijoje niekada nesibaigtų?
– Buvę gimnazijos auklėtiniai prisideda prie dabartinių mokinių motyvacijos visai paprastai – per savo pavyzdį ir grįžimą į erdves, kuriose viskas prasidėjo. Kai mokiniai žino, kad Andriaus Mamontovo kūrybinis kelias formavosi čia pat, „Foje“ kambarėlyje, ar kad sporto salėje treniravosi Kasparas Jakučionis, atsiranda labai aiškus ryšys tarp kasdienio mokyklos gyvenimo ir tolimesnių gyvenimo kelių. Tai nėra pasakojimas apie sėkmę – tai priminimas apie pradžią. Lygiai taip pat veikia ir sporto srityje. Kai šioje gimnazijoje augo ne tik žaidėjai, bet ir žmonės, kurie vėliau kūrė krepšinį kaip treneriai ar specialistai, pavyzdžiui, Gustas Maskoliūnas, mokiniai pradeda matyti sportą ne tik kaip rezultatą ar varžybas, bet ir kaip ilgalaikį profesinį kelią. Tai keičia požiūrį jau mokykloje. Man svarbu, kad gimnazijos istorija būtų perduodama per konkrečius dalykus – per sporto salę, „Fojė“ kambarėlį, absolventų turnyrus, grįžtančius buvusius mokinius. Tokia istorija nėra formali ar deklaratyvi, ji gyva ir kasdienė. Puoselėdami šį tęstinumą, mes nesiekiame atkartoti konkrečių sėkmės istorijų. Mums svarbiau išlaikyti aplinką, kurioje kiekvienas mokinys matytų, kad skirtingi keliai yra galimi ir gerbtini. Būtent tai leidžia tikėti, kad Antakalnio gimnazijoje sėkmingų žmonių karta nesibaigia – ji tiesiog keičiasi, augdama kartu su kiekviena nauja mokinių karta.
– Laikas nestovi vietoje ir legendomis apipinta plytinė salė jau reikalauja renovacijos. Kada galima tikėtis jos pradžios ir pabaigos? Kaip ši sporto salė atrodys po jos?
– Didžiosios sporto salės atnaujinimo poreikis kyla iš kasdienės gimnazijos praktikos ir to, kaip realiai gyvena sportas. Pastaraisiais metais, įgyvendinus savivaldybės sporto projektus, pavyko atnaujinti inventorių, krepšinio lentas, sudaryti galimybes nemokamoms treniruotėms ir sporto renginiams. Tai reikšmingai pagerino sąlygas, tačiau kasdienė veikla kartu atskleidė esamos erdvės ribas. Jau trečius metus veikianti sporto klasė, krepšinio neformaliojo ugdymo kryptis, partnerystė su SKM ir papildomos rytinės treniruotės ženkliai padidino sporto veiklų apimtį.
Sporto salė aktyviai naudojama ir neformaliajam švietimui – šiandien ji užimta kasdien nuo 7.00 iki 21.00 val. Tai viena didžiausių sporto salių Vilniaus mieste, naudojama ne tik pamokoms ar treniruotėms, bet ir bendruomenės bei miesto lygmens renginiams. Vilniaus miestas nuosekliai atnaujina sporto infrastruktūrą, todėl natūralu, kad į šią kryptį įsilieja ir Antakalnio gimnazijos didžiosios sporto salės atnaujinimas. Tikimės, kad salės remonto darbai galėtų prasidėti dar šiais metais. Siekiame, kad ši erdvė būtų saugi, šiuolaikiška ir pritaikyta tam intensyviam naudojimui, kuris joje vyksta kasdien.
– Jūsų manymu, kaip sportas gali padėti mokslui, o ne jam trukdyti?
– Sportas gali padėti mokslui tada, kai jis suvokiamas ne kaip konkurencija, o kaip ugdymo dalis. Mano patirtis rodo, kad sportas, kaip ir mokslas, ugdo procesinį mąstymą – gebėjimą dirbti nuosekliai, planuoti laiką, prisiimti atsakomybę ir suprasti, kad rezultatai ateina ne iš karto. Šios kompetencijos labai tiesiogiai persikelia į mokymąsi. Antakalnio gimnazijoje matome, kad sportuojantys mokiniai, ypač sporto klasėse, geriau išmoksta derinti skirtingas veiklas. Aiškus dienos ritmas, papildomos rytinės treniruotės, susitarimai tarp trenerių ir mokyklos padeda mokiniui struktūruoti savo laiką. Kai sportas yra integruotas į mokyklos gyvenimą, jis ne atima, o padeda susitelkti. Svarbu ir tai, kad sportas suteikia balansą – fizinį ir emocinį. Judėjimas padeda išlaikyti dėmesį, valdyti įtampą, geriau jaustis kasdienėje mokymosi rutinoje. Kai mokinys jaučiasi fiziškai gerai, jam lengviau įsitraukti ir į akademinį darbą. Todėl sportas netrukdo mokslui tada, kai jis grindžiamas pasitikėjimu, aiškiais susitarimais ir ilgalaike perspektyva. Mūsų tikslas nėra „daugiau veiklų“, o prasminga jų visuma, kur sportas ir mokslas papildo vienas kitą ir padeda mokiniui augti nuosekliai.
– Ar jūsų mokytojų kolektyvas sportiškas? Jeigu taip, kuo tai pasireiškia?
– Taip, mūsų mokytojų kolektyvas yra sportiškas, ir tai labiausiai matyti per dalyvavimą bendrose veiklose. Mokytojai įsitraukia į gimnazijos sporto renginius kartu su mokiniais ir absolventais – ne kaip stebėtojai, o kaip dalyviai. Juos galima sutikti absolventų 3×3 krepšinio turnyruose, Kovo 11-osios futbolo turnyre, kituose bendruomenės renginiuose. Tai nėra išskirtiniai atvejai – tai įprasta gimnazijos gyvenimo dalis. Sportiškumas pasireiškia ir per bendrą ėjimą, judėjimą, buvimą kartu. Mokytojai dalyvauja žygiuose partizanų keliais, kartu su mokiniais įveikia maršrutus, dalijasi patirtimi. Tai fizinis aktyvumas, kuris kartu turi ir aiškią pilietinę prasmę. Svarbu ir tai, kad gimnazija dalyvauja projekte „Stiprus mokytojas“, kuris skatina rūpintis mokytojų savijauta. Todėl sportas čia suvokiamas ne kaip atskira veikla, o kaip natūrali kasdienybės dalis. Mano manymu, kad būtent toks paprastas įsitraukimas ir kuria sportišką bendruomenę – be raginimų ar didelių žodžių, tiesiog būnant kartu ir judant drauge.
– Daugelį metų kūno kultūros mokytojas liaudyje buvo vadinamas tiesiog „fizruku“ (bent jau mano aplinkoje), kuris mažai ką bendro turi su mokslu ir žiniomis. O juk tai kur kas daugiau. Tai ne tik mokytojas, treneris, motyvatorius, bet ir mentorius, kuriuo norisi sekti. Ar jūsų bendruomenėje kūno kultūros mokytojai gerbiami ir vertinami?
– Mūsų gimnazijos bendruomenėje fizinio ugdymo mokytojai yra labai gerbiami. Sąvoka „fizrukas“ jau seniai nebetinka tam, ką jie iš tikrųjų daro. Antakalnio gimnazijoje tai žmonės, kurie kasdien mato mokinius judesyje, pastangoje, kartais – nusivylime, o kartais – džiaugsme po pergalės. Ir būtent ten užsimezga labai tikri, paprasti, bet gilūs ryšiai.
Mokytojai Šarūnas, Kęstutis ir Raimonda – tai žmonės, kurių nereikia pristatinėti nei mokiniams, nei absolventams. Jų vadovaujamos komandos ne kartą laimėjo miesto krepšinio ir futbolo varžybas, o lengvosios atletikos užsiėmimuose mokiniai mokosi ne tik bėgti ar šokti, bet ir pažinti save – savo ribas, galimybes, kantrybę. Čia labai daug darbo „vienas su savimi“, o tai dažnai lieka visam gyvenimui. Šarūnas savo ilgamečiu darbu uždega pasitikėjimą sportu, Kęstutis ramiai ir nuosekliai buria komandą, o Raimonda geba išgirsti kiekvieną mokinį – ir tą, kuris ruošiasi varžyboms, ir tą, kuris dar tik bando patikėti savimi. Todėl į sporto salę ir stadioną grįžta buvę mokiniai. Ne dėl nostalgijos, o dėl ryšio, kuris kažkada buvo tikras ir liko toks pats. Man atrodo, kad čia ir slypi tikroji fizinio ugdymo mokytojo reikšmė. Tai ne tik apie sportą. Tai apie žmogų, kuris padeda augti – kartais per pergalę, kartais per pralaimėjimą, bet visada per sąžiningą pastangą. Ir tokius mokytojus bendruomenė jaučia, vertina ir saugo.
– Ne visi gali tapti NBA krepšininkais ar LKL čempionais, bet visi gali atrasti savo vietą sporto ir konkrečiai krepšinio industrijoje. Ar turite tokių sėkmės pavyzdžių, kai viskas prasidėjo iš meilės sportui ir peraugo į sėkmingą profesinį kelią?
– Tokių pavyzdžių turime, ir jie labai svarbūs kalbantis su jaunais žmonėmis. Ne visi taps NBA ar LKL žaidėjais, bet meilė sportui gali atverti labai skirtingus profesinius kelius. Pavyzdžiui, Gustas Maskoliūnas čia yra labai geras pavyzdys. Jo kelias nesusiklostė kaip ryškaus profesionalaus žaidėjo, bet jis nuosekliai liko sporte – per mokymąsi, analizę, darbą su komandomis ir jaunais sportininkais. Šiandien jis dirba Vilniaus „Ryto“ trenerių štabe, prisideda prie jaunimo rinktinių darbo ir auga kaip krepšinio specialistas. Tai kelias, kuris prasidėjo nuo meilės žaidimui ir virto aiškia profesine kryptimi.
Man ši istorija yra ypač svarbi todėl, kad ji parodo: sporto pasaulyje reikalingi labai skirtingi žmonės. Reikalingi treneriai, teisėjai, fizinio rengimo ir sporto medicinos specialistai, vadybininkai, komunikacijos ir rinkodaros žmonės, teisininkai. Ir visi šie keliai gali prasidėti nuo paprasto dalyko – noro būti sporto aplinkoje, suprasti ją, dirbti nuosekliai ir ilgainiui prisiimti daugiau atsakomybės. Tokią žinutę labai norisi perduoti mokiniams. Kad sportas nėra „viskas arba nieko“. Net jei nepasieki aukščiausio lygio aikštelėje, tai dar nereiškia, kad sportas turi likti už nugaros. Kaip rodo Gusto Maskoliūno pavyzdys, jis gali tapti viso gyvenimo profesija – ramia, nuoseklia ir prasminga. Būtent todėl sportinis ugdymas mokykloje mums svarbus ne tik dėl rezultatų. Jis padeda jaunam žmogui atrasti sritį, kurioje jis gali augti ir jaustis reikalingas net ir tada, kai jo kelias pasisuka ne į aikštelę, o į darbą šalia jos.
– Su kokiomis mintimis pasitinkate 2025–2026 m. mokslo metų pabaigą?
– 2025–2026 mokslo metų pabaigą pasitinkame su jausmu, kad buvo prasmės. Buvo daug kasdienio darbo, sprendimų, kartais nuovargio, bet kartu ir tikro pasididžiavimo žmonėmis bei tuo, kas pavyko. Sporto klasė tapo ne idėja, o gyva gimnazijos dalimi, o pasiekimai ir laimėjimai patvirtino, kad pasirinktas kelias buvo teisingas. Su laukimu žiūrime į naujų mokinių priėmimą į sporto klasę. Kiekvieni metai atneša naujus jaunus žmones, naujas istorijas ir atsakomybę išlikti tokiais, kokiais patys tikime – aiškiais, nuosekliais, nepamirštančiais, kad šalia sporto visada turi eiti ir mokymasis, ir žmogaus augimas.
Yra ir labai žemiškas, bet svarbus laukimas – didžiosios sporto salės remontas. Po metų, kai salė gyveno nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, norisi tikėti, kad jau netrukus ji atsinaujins ir galės toliau tarnauti tiems patiems žmonėms – mokiniams, mokytojams, bendruomenei. Ši mokslo metų pabaiga nėra užbaigimas. Tai labiau trumpas sustojimas, leidžiantis apsidairyti, padėkoti už bendrą darbą ir ramiai ruoštis kitam etapui. Su pasitikėjimu tuo, kas jau sukurta, ir su tikėjimu tuo, kas dar ateis