Į Kauną atvykęs kaip daug žadantis talentas, prancūzas iš Kauno išvyksta tapęs vienu geriausių Eurolygos gynėjų. Kiek nuslūgus pergalės emocijoms, S. Francisco pasidalino mintimis apie savo etapą „Žalgiryje“.
„Evoliucija. Mano žaidimas subrendo, – du sezonus Kaune lygino Cisco. – Aplink save turėjau gerus žmones, šiemet – dar labiau. Turėjau suprasti komandos draugus, kad duočiau ką nors naujo. Pasikeitė ir trenerių štabas. Viskas buvo kitaip. Mums tai buvo nauja, bet sugebėjome tai išnaudoti savo naudai. Evoliucija, branda, puiki komanda.“
Paprašytas įvardinti sudėtingiausią per šiuos dvejus metus išgyventą ar patirtą momentą, S. Francisco lūpomis netrukus buvo ištartas ir Vilniaus „Ryto“ vardas.
Etapą „Žalgiryje“ evoliucija vadinęs S. Francisco – apie sunkiausią momentą ir negirdėtas kontrakto detales
„Sakyčiau, praeitais metais vos prasmukome prieš „Rytą“. Paskutinis metimas buvo neįtikėtinas, buvo labai sunku, metai buvo sunkūs, – prisiminė gynėjas. – Šiais metais sudėtingiausias dalykas net ir laimint buvo tai, kad turėjome prisitaikyti, žaisti kartu. Galų gale manau, kad visi buvo susikoncentravę.
Šiemet buvo sunkiau nei bet kada anksčiau. Žaidėme prieš sudėtingus varžovus ir sugebėjome būti penkti. Niekas negalvojo, kad mes ten būsime – tai buvo sudėtingiausia. Aišku, pralaimėjome atkrintamosiose, bet džiugu, kad turėjome progą ten būti.“
Susiję straipsniai
Trečiųjų Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo serijos su Utenos „Juventus“ rungtynių metu tribūnose buvo galima matyti plakatą su užrašu „Cisco, tu – mano Dievas.“ Sirgalių meilę gynėjas jautė viso savo buvimo Kaune metu.
Pats S. Francisco dėmesio nesivaikė: nuolat skyrė laiko fanams po rungtynių, o prie arenos laukiantiems vaikams noriai dalindavo parašus. Tai jis darė ir penktadienio vakarą po pergalės LKL finale.
„Jie visada išliks mano širdyje. To nerasiu niekur kitur, – atvirai pripažino Cisco. – Visi tave palaiko nepaisant nieko – ar tu gerai žaidi, ar ne. Mane visada palaikė. Kai „Žalgiris“ egzistavo, aš dar net gimęs nebuvau. Tai – istorinis klubas, ir džiaugiuosi galėjęs būti jo dalimi.“
Apdovanojimų ceremonijos metu S. Francisco paskelbė, kad tai buvo jo paskutiniosios rungtynės „Žalgiryje“. Iškėlus nugalėtojų taurę po kiek laiko sekė emocingas momentas – komandos kapitonas Edgaras Ulanovas apsikabino žalgirietį ir šie kurį laiką apsikabinę kalbėjosi.
Lrytas paklaustas apie šį momentą Cisco atskleidė jo detales.
„Buvau laimingas galėdamas būti su juo. Padėkojau už viską. „Žinau, kartais buvo sunku, bet jūs mane sukontroliavot, sudėliojot prioritetus, kad suprasčiau, ko noriu.“
Jis man sakė: „Cisco, esu laimingas, kad tuos dvejus metus galėjau žaisti su tavim. Svarbiausia, išlik sveikas. Tu to nusipelnei, tu nusipelnei visko, ką turi gyvenime.“ Va taip“, – kalbėjo S. Francisco.
– Kada priėmei sprendimą palikti Kauną?
– Nemaniau, kad išvyksiu. Visi žino lygą (turi omenyje Eurolyga – red.). Kai esi tokioje pozicijoje, kai jauti, kad viskas yra puiku, tu laimi, tu nori statyti viską toliau su tais pačiais vyrais, būti atkrintamosiose, finalo ketverte – tiesiog nori likti projekto dalimi.
Bandau vaikytis svajonės. Jaučiu, kad tai yra kažkas, ką noriu padaryti. Sakyčiau, norisi pamatyti, kaip dalykai susiklostys, bet buvo labai sunku. Turėjau apie tai gerai pagalvoti. Kaskart, kai pamatau visa tai, pagalvoju, kad nebenoriu išvykti.
– Prieš tau atvykstant į „Žalgirį“ buvo paskelbta žinia, kad nepraėjai medicininės patikros. Ar gali papasakoti šią istoriją?
– Iš pradžių to nežinojau, bet jau būdamas Miunchene turėjau problemų su keliais. To iš pradžių nežinojau, tai buvo pasakyta, kad dirbčiau su savo keliais. Turėjau uždegimą. Pasirašiau kontraktą, kuriame buvo parašyta, kad gavus traumą kairiajame kelyje man būtų mokama tik už tris mėnesius ir aš greičiausiai nebepatekčiau į komandą. Priėmiau šitą iššūkį.
Pirmajame atkrintamųjų ture gavau traumą. Dėkui Dievui, tai buvo dešinysis kelis, o ne kairysis. Sugrįžau po keturių savaičių, bet mano kelis vis dar buvo silpnas. Kai ėjau daryti medicinę peržiūrą, kairiajam keliui viskas buvo gerai, o dešiniajam – ne, nes buvau tik neseniai grįžęs [po traumos], reikėjo reabilitacijos. Man skaudėjo dešinįjį kelį, bet man medikai Miunchene sakė, kad „kaip tau gali skaudėti dešinįjį, kai jis dabar toks pats kaip kairysis“. Jie buvo nustebę.
„Žalgiris“ pasakė, kad nepraėjau peržiūros. Atsakiau, kad mano dešinysis kelis dar silpnas, nes esu ką tik po traumos. Turėjau sunkiai dirbti visą vasarą, Justas [Grainys] davė man daug pratimų, kamuolio visiškai neliečiau ir dirbau su savo keliais, jų mobilumu. Turėjau pasirašyti dar vieną kontraktą, kuriame jau buvo parašyta, kad gavus bet kurio iš kelių traumą jis būtų nutrauktas. Tai man buvo didžiulis iššūkis – daug daugelis nežinojo.
Dėkui Dievui, pirmaisiais metais sugebėjau tai išpildyti, nes antrieji metai jau buvo garantuoti. Nuolat dirbau ties savo keliais, kūnu, Achilo sausgysle. Džiaugiuosi, nes viskas jau praeityje, tai – mano istorijos dalis. Turiu paminėti Justą – jis yra geriausias fizinio rengimo treneris, kokį tik esu turėjęs. Nemanau, kad tai rasiu kur nors kitur.
– Į „Žalgirį“ atvyks Carsenas Edwardsas, su kuriuo kartu žaidei Miunchene. Ar kalbėjaisi su juo apie tai?
– Šiek tiek pasišnekėjom. Pasakiau jam, kad jeigu ateis, jam čia bus gera žaisti, fanai jį palaikys. Taip pat pasakiau, kad čia yra gera vieta pasiaukoti ir koncentruotis tik į krepšinį, galvoti apie krepšinį ir ieškoti būdų būti geresniam.
Gera vieta ir surasti naujų hobių. Turi priversti save daryti tai, ko niekada iki tol nedarei: lego, verslas, knygos. Turi atrasti kažką naujo, tai surasti – man tas šiemet labai padėjo. Dariau tai, ko negalvojau darysiąs. Jam čia būtų gera. Tikiuosi, kad jis pasirašys sutartį, nes jam čia bus puiki vieta.
– Nazas (Nigelio Williamso-Gosso sūnus – red.) ir visi kiti vaikai šį sezoną tapo neatsiejama „Žalgirio“ dalimi. Kaip tai įvyko ir ko labiausiai pasiilgsi?
– Pasiilgsiu jų visų. Visi čia turi vaikų, net pats pradedi jų norėti. (juokiasi) Turiu šešis brolius ir dvi seses. Augdamas nuolat prižiūrėdavau juos. Turiu daugybę sūnėnų ir dukterėčių. Nuolat būnu tarp vaikų, bet Nigelio vaikai yra nuostabūs. Jiems labai patinka krepšinis ir manau, kad tai juos – o ypatingai Nazą – pastatys į gerą situaciją tapti profesionalais.
Jis gali susikoncentruoti ir galiausiai nukeliauti į NBA. Jaučiu, kad jis bus geresnis už tėtį. Maodo pasakiau tą patį – Otis (Maodo Lo sūnus – red.) bus geresnis už jo tėtį. Jūs juos dar pamatysit – galit pasižymėti.
– Kalbėjai apie savo šeimą. Dalis jos tave dažnai lanko Kaune. Gal galėtum papasakoti apie šeimos indėlį tavo gyvenime?
– Mano mama po 35-40 metų pirmą kartą skrido lėktuvu. Ji iki tol nebuvo skridusi. Čia buvo antras kartas, kai ji žiūrėjo mano rungtynes gyvai. Pirmas kartas buvo tada, kai 2024-ųjų sezone žaidėme su „Paris“. Buvo nuostabu. Iš tikrųjų, mes ją šiek tiek privertėme atvykti, bet ji buvo labai laiminga. Neturiu net žodžių viską apsakyti.
Mano tėtis yra čia, mano vyresnis brolis, mano sūnėnai, kiti broliai, mano geriausias draugas. Taip pat ir mano mama iš JAV – taip aš ją vadinu, nes man ten būnant aš pas ją gyvenau, nuolat palaikau kontaktą. Yra nuostabu matyti aplink savo šeimą, nes paprastai sezono eigoje to nematai, esi tik su savo mergina. Buvo nuostabu turėti savo šeimą šalia.