Nors prieš išvykdama į Kanadą Laura nežinojo, ar pavyks patekti į galutinę ekipos sudėtį, lietuvė ne tik išsikovojo vietą komandoje, bet ir sėkmingai debiutavo lygoje.
Per debiutinį sezoną L. Juškaitė sužaidė 44 rungtynes, per kurias vidutiniškai pelnydavo 11,3 taško, atkovodavo 4,2 kamuolio ir atlikdavo 1,8 rezultatyvaus perdavimo. Tokie rezultatai 29-erių L. Juškaitei leido sėkmingai įsitvirtinti lygoje, o pasibaigus vasarai jos laukė naujas karjeros etapas Europoje – prisijungimas prie Eurolygos čempionės Stambulo „Fenerbahçe“ komandos.
Susiję straipsniai
Tačiau kaip iš tikrųjų atrodo WNBA žaidėjos kasdienybė? Kokios gyvenimo sąlygos sudaromos krepšininkėms, kuo skiriasi sirgalių palaikymas Šiaurės Amerikoje ir Europoje bei kaip sekasi persiorientuoti į europietišką krepšinio stilių? Apie tai ir kitas savo patirtis Laura Juškaitė papasakojo Lrytas interviu.
– Kokia buvo pirmoji diena atvykus į Torontą? Kas labiausiai nustebino ar buvo kitaip, nei įsivaizdavai?
– Kai atskridau, jau buvo vakaras, tad tiesiog nuėjau miegoti. Kitą dieną turėjau individualią treniruotę, medicininį patikrinimą. Atvykau keliomis dienomis anksčiau, negu oficialiai prasidėjo treniruočių stovykla, tad turėjau kelias dienas prisitaikyti tiek prie laiko, tiek prie naujos aplinkos ir viso kito.
– Papasakok apie gyvenimo sąlygas Toronte. Ar klubas suteikė būstą? Jei taip, kaip jis atrodė? Ar taip pat buvo suteiktas automobilis, ar daug kuo teko rūpintis pačiai?
– Klubas suteikė būstą. Iš tikrųjų visos komandos žaidėjos gyveno viename apartamentų pastate ir turėjo savo butus, tad su tuo jokių problemų nekilo. Pagal naujas kolektyvinės derybų sutarties (CBA) taisykles teoriškai klubas negali suteikti automobilio. Jie turi tam tikrą biudžetą, kurį žaidėjos gali išleisti transportui, tad gali rinktis: nuomotis automobilį, važinėti „Uber“ ir panašiai. Tai jau kiekvienos asmeninis pasirinkimas.
Tiesa, klubas suteikė automobilį tik pirmam mėnesiui, nes buvome nauja komanda, nauja organizacija, naujoje šalyje, tad pradžioje buvau aprūpinta, o vėliau turėjau keliauti savo nuožiūra.
– Ar buvo kažkokių išskirtinių sąlygų, kurių žaidžiant Europoje niekada neturėdavai? Galbūt ypatingos atsistatymo priemonės, virtuvės šefai, privatūs lėktuvai ar dar kažkas, kas nustebino?
– Viskas absoliučiai yra padaryta labai patogiai žaidėjoms. Gaudavome maisto prieš treniruotę ir po jos. Patiekalų pasirinkimų buvo tikrai ne vienas ir ne du, todėl jeigu nori, gali išsinešti vakarienei.
Kol kas Toronto klubas dar neturi savo treniruočių bazės ir viso treniruočių centro, tačiau planuojama, kad 2028 metais jų statybos bus baigtos. Tuomet žaidėjos turės visas reikalingas sąlygas – nuo virtuvės iki įvairių atsistatymo priemonių. Kaip tik šį sezoną klubas stebėjo: ką žaidėjos naudoja, ko reikia, ko galbūt nereikia.
Šiaip kasdieniame gyvenime turėjau viską, ko reikėjo. Labiausiai nustebino žaidėjai, kurie atvyksta dalybauti tik treniruočių procese. Per treniruotes visada turėdavome nuo penkių iki dešimties vaikinų, kurie netgi žaidžia profesionaliai žemesnėse lygose. Jie ateidavo žaisti prieš mus, padėdavo atliekant visus pratimus – gynyboje, puolime, kur reikėdavo, ten ir būdavo. Tad iš tikrųjų viena prieš kitą žaisdavome labai nedaug, visada kovodavome prieš tikrai fiziškai stiprius ir greitus vyrukus.
– Papasakok, kaip atrodė tavo rungtynių diena Toronte – nuo atsikėlimo ryte iki miego.
– Rungtynių diena namuose ir išvykoje atrodė skirtingai. Viskas priklauso nuo rungtynių laiko. Jeigu rungtynės vakare, tai ryte atvyksti į salę ir joje praleidi bent porą valandų. Vyksta vaizdo peržiūros, treniruotė, tuomet eini pavalgyti, gali atlikti tam tikras atsistatymo procedūras. Grįžusi namo pailsi porą valandų ir vėl keliauji į salę.
Kadangi buvau naujokė (rookie), mano apšilimas prasidėdavo anksčiausiai, nes mūsų komandoje apšilimas buvo labiau individualus. Kiekviena žaidėja turėdavo 15 minučių su kineziterapeutais, 20 minučių aktyvacijai su atletinio rengimo treneriu ir apie 15 minučių krepšiniui. Visa tai darydavome po dvi. Turėdavai savo krepšinio trenerę, su kuria atlikdavai tam tikrą apšilimą. Jis kartais tikrai nebūdavo lengvas, tačiau tekdavo prisitaikyti.
Pradžioje buvo gana sunku, nes turėdavau atvykti į areną likus trims valandoms iki rungtynių, o po jų, pažiūrėjusi į laikrodį, pamatydavau, kad salėje praleidau beveik šešias valandas. Tad tikrai prireikė laiko priprasti.
– Ar jauti didelį skirtumą tarp atmosferos WNBA rungtynėse ir to, ką esi įpratusi matyti Europoje? Kurie fanai labiau įsitraukę ir triukšmingesni?
– Atmosfera Europoje ir WNBA skiriasi. Europoje net nepasakyčiau, kad moterų krepšinio rungtynės yra labai lankomos. Be abejo, tai priklauso nuo šalies ir komandos, kurioje žaidi. Tačiau, bendrai paėmus, Toronte namų arenoje visuomet būdavo pilna salė žiūrovų. Išvykose daugumoje arenų taip pat būdavo daug sirgalių – po 8–10 tūkstančių.
Vien lankomumas kitoks, televizijos transliacijos ir panašiai. Žmonės gatvėje tave atpažįsta, tad supranti, kad jie labiau domisi, perka atributiką ir vis labiau įsitraukia.
Tačiau per rungtynes jaučiamas kitoks palaikymas. Sirgaliai ateina tarsi į šou, gauna įvairių pramogų. Taigi manau, kad jie į visa tai labiau žiūri kaip į laisvalaikio praleidimo būdą, o ne taip, kad rungtynių metu labai skanduotų ir sirgtų už savo komandą.
Lyginant su Europa, galbūt didelį palaikymą labiausiai gali pajusti Ispanijoje, kur sirgaliai tikrai yra triukšmingi, tačiau kitose šalyse to palaikymo tikrai trūksta.
– Ką dažniausiai veikdavai tomis dienomis, kai nereikėdavo žaisti ir treniruotis? Ar turėjai savo mėgstamų vietų ar veiklų Toronte?
– Nedaug turėjau tokių dienų, kai nebūdavo treniruočių, nes daug skraidydavome, keliaudavome. Tad jeigu pasitaikydavo laisvesnė diena, kartais tiesiog turėdavau individualią treniruotę arba užsiimdavau kažkuo pagal savo norus.
Laisvu laiku aplankydavau kavines, pasivaikščiodavau. Turiu fotoaparatą, tad eidavau fotografuoti. Mėgau ramias veiklas, kad galėčiau pailsėti ir atsigauti. Turistauti tikrai nebūdavo nei laiko, nei jėgų, nei poreikio.
– Kaip atrodė santykis su komandos draugėmis? Ar daug laiko praleisdavote kartu ir už aikštelės ribų?
– Dažniausiai eidavome kartu pavalgyti ar išgerti kavos, tačiau žmonės dažniausiai nesupranta, kiek laiko ir taip praleidžiame kartu. Kiekvieną dieną, jeigu vyksta treniruotė, atvyksti į salę devintą ryto ir išvyksti, tarkime, pirmą valandą popiet, tad iš tikrųjų visą rytą praleidi su komandos draugėmis.
Taip pat turėjome tris ar keturias išvykas, trukusias po 10–12 dienų, tad ištisas dienas lėktuve, autobuse ar viešbutyje esi kartu su komanda. Tad jeigu turėdavome laisvesnį pusdienį ar dieną, stengdavausi pabūti su kitais žmonėmis ir pailsėti nuo krepšinio aplinkos.
– Jeigu galėtum vieną WNBA sezono dieną pakartoti nuo ryto iki vakaro, kurią pasirinktum ir kodėl?
– Dieną, kai oficialiai sužinojau, kad patekau į dvyliktuką. Iki tol vis tiek buvo tam tikra nežinomybė. Nors, atrodo, tai ir nebuvo esminis dalykas – pateksiu ar ne, abu variantai buvo galimi. Nesijaudinau dėl rezultato, tiesiog esu toks žmogus, kuris nemėgsta gyventi nežinioje, kai negali planuoti net trijų dienų į priekį, nes tave bet kada gali išsiųsti namo.
Tad turbūt ta diena, kai jau sužinojau, kad lieku komandoje. Atsirado aiškumas, kad liksiu Toronte visą vasarą, galėjau kažką pasiplanuoti, susidėlioti treniruočių bei vasaros planus. Taigi tas laukimas turbūt buvo sunkiausias, bet kai sužinojau, kad esu dvyliktuke, viskas tapo daug paprasčiau.
– Ar buvo WNBA žaidėja, kurią anksčiau stebėdavai per televizorių, galbūt laikydavai savo autoritetu ir net negalėdavai įsivaizduoti, kad vieną dieną teks su ja pačiai dalytis aikštele? Jei taip, kas ji ir kaip jauteisi tą akimirką, kai tai tapo realybe?
– Iki atvykdama į WNBA buvau mačiusi turbūt dvejas ar trejas rungtynes, ir tai ne visas iki galo (šypteli). Kažkaip niekada nebuvo labai aktualu stebėti būtent WNBA, nes pats tas krepšinis, turbūt sutiksite, nėra labai patrauklus akiai, tad nei svajojau, nei galvojau apie tai.
Galiausiai, kai atsidūriau čia, buvo smagu pasivaržyti su tomis stipriausiomis, geriausiomis žaidėjomis, kurios žinomos visame pasaulyje. Galiu pasakyti, kad tikrai nebuvo tokio vieno įspūdingo momento. Galbūt aš jau esu ne to amžiaus, kad mane kažkas labai žavėtų ar stebintų. Per savo karjerą mačiau tikrai nemažai žaidėjų ir dalykų, turiu gana daug patirties, tad galbūt šiek tiek kitaip matau ir vertinu dalykus. Turiu savo vertybes ir principus, jais gyvenu bei vadovaujuosi.
– Ar turėjai bent šiek tiek laiko pailsėti po WNBA sezono prieš prasidedant naujam Eurolygos sezonui? Ar sunku persiorientuoti iš amerikietiško krepšinio į europietišką žaidimo stilių?
– Po WNBA sezono dar reikėjo pasilikti keletą dienų Toronte, nes vyko įvairūs baigiamieji susitikimai su treneriais, vadovybe, medicinos personalu ir žiniasklaidos atstovais. Susitikimų metu sudėliojami planai ne sezono laikotarpiui. Mano atveju šio laikotarpio neturiu, bet vis tiek jie rekomenduoja kryptis, ką veikti, kuo užsiimti, kaip išnaudoti laisvesnį laiką ir panašiai.
Tad porą dienų praleidau Toronte, o tuomet iškart vykau į Turkiją. Atvykusi turėjau porą dienų poilsio nuo krepšinio, o tuomet prisijungiau prie Stambulo „Fenerbahçe“ treniruočių proceso.
Nemanau, kad bus sunku persiorientuoti iš WNBA krepšinio stiliaus į europietišką, nes europietiško krepšinio patirties turiu gerokai daugiau nei amerikietiško. Netgi sakyčiau, kad kai kurie dalykai bus lengvesni, pavyzdžiui, trijų sekundžių gynyboje taisyklės nebuvimas ir tokie elementarūs dalykai kaip minutės pertraukėlės. Amerikoje jos trunka tris minutes, tad rungtynės tapdavo gerokai ilgesnės.
Tikrai pasiilgau europietiško, komandiško krepšinio stiliaus. Laukiu, kol įsibėgės sezonas, prasidės moterų Eurolyga ir galėsiu pritaikyti dalykus, kuriuos išmokau žaisdama WNBA.
– Stambule jau teko sutikti ir Šarūną Jasikevičių. Kaip atrodė tas susitikimas – ar buvo smagu po vasaros Kanadoje sutikti lietuvį Stambule? Apie ką pasikalbėjote?
– Taip, teko prasilenkti ir susitikti tiek su Šarūnu, tiek su Kaziu bei fizinio rengimo treneriu Mantu. Su visais pasisveikiname, nes kartais prasilenkiame arenos koridoriuose. Tikrai nekalbame apie kažkokius ypatingus dalykus – visi esame žmonės ir tiesiog pasidalijame mintimis, kaip tuo metu laikomės ir jaučiamės.
Visi jie tikrai draugiški, jei ko reikės, visuomet pagelbės, tad tikrai jaučiu tą lietuvišką bendrystę ir draugystę. Dėl to labai malonu.