***
Pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės, kurias finansavimo Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC), buvo surengtos 1896 metais, Atėnuose (Graikija). Ten 14 valstybių atstovavo 241 sportininkas. Tai buvo kuklus, tačiau didingas momentas. Šoktelėkime 112 metų į priekį – 2008 metų olimpiada buvo surengta Pekine (Kinija), kur 204 šalims atstovavo bemaž 11 tūkst. sportininkų.
Prisipažinsiu, kad pats faktas, jog ten buvo 204 šalių atstovai, mane supainiojo, nes visuomet buvau įsitikinęs, kad visame pasaulyje yra 196 valstybės, įskaitant Pietų Sudaną, kuris 2011 m. liepą tapo nepriklausomas. Iš tiesų, apie tą skaičių - 196 - esu ir rašęs, ir kalbėjęs, tačiau niekam klausimų nekilo.
Mums visiems puikiai žinoma Kinijos reputacija, kalbant apie išradingumą ir gebėjimą padidinti skaičius, tačiau 8 šalių pridėjimas yra stebuklas net ir kinams.
Viskas paaiškėjo, kai išsiaiškinau, kad Pekino žaidynėse buvo leista varžytis ir teritorijoms. Tai reiškia, kad šalia įprastų valstybių atsirado Aruba, Guamas ir Kaimanų salos. Misterija išspręsta.
Padėkime skaičius į šalį ir pakalbėkime apie pačias žaidynes. Tikrasis olimpiados tikslas buvo skatinti draugiškumą, harmoniją ir didesnį tarpusavio supratimą. Idėja buvo panaikinti savanaudžius ir politinius tikslus, prietarus, stereotipus ir socialinius barjerus, atidėti į šalį kruvinas ir nemalonias istorijas bei leisti pasaulio tautoms kurti tikrą pagarbos ir supratimo jausmą, kuris gali būti išreikštas tik per grynas atletiškas varžybas.
Savaime aišku, kad nė viena iš šių garbingų idėjų nebuvo įgyvendinta. Cinikai netgi pabrėžtų, kad ši idėja visiems atsirūgo. Nuo 1896 metų Žemėje įvyko du Pasauliniai karai, buvo susprogdintos atominės bombos, vyko įvairūs genocidai, pogromai ir sistemiški naikinimai, daugybė „mažesnių“ karų, konfliktų, šimtai karinių kampanijų ir skerdynių. Tiek iš tos harmonijos pasaulyje.
Iš tiesų galime konstatuoti faktą, kad po inauguracinių moderniųjų olimpinių žaidynių atsiradimo prasidėjo pats žiauriausias pasaulio istorijos etapas. Jeigu taika ir gera valia buvo pagrindiniai tikslai, žaidynės visiškai susimovė.
Pasaulyje įvyko ir daug geografinių pokyčių. Pavyzdžiui, olimpiada turėjo didesnę prasmę, kai Atlanto vandenynui įveikti prireikdavo dviejų ar trijų savaičių. Dabar lėktuvai ir greiti laivai viską pakeitė. Pakitimų atsirado ir dėl naujųjų technologijų. Bet kuriam žmogui dabar tereikia kompiuterio ir magiškojo interneto, kad galėtų pajusti ir suprasti kitą kultūrą, vien kelių mygtukų paspaudimu (o paspaudęs dar kelis mygtukus jis gali pamatyti ir tos šalies namų gamybos pornografiją).
Dar yra pinigai. Praktiškai kiekviena šalis, kuri rengė vasaros žaidynes, įlindo į didžiules skolas. Tai nutiko dėl to, kad olimpiados rengimas kainuoja labai brangiai. O senasis, jau pabodęs, argumentas, kad žaidynių rengimas šaliai suteikia prestižo, yra visiški niekai. Kaip ir argumentas, kad žaidynės padeda vietinei ekonomikai. Teisybės dėlei, tas ekonominis argumentas net nėra labai klaidinantis, tai greičiau itin žiaurus juokelis.
Įprastai iš olimpiados pelnosi viešbučiai, nakvynės namai, restoranai ir taksi. Kol sukasi jų skaitikliai, kiti gali džiaugtis tik jų laime. „The New York Times“ pranešė, kad 2016 metų žaidynėms besiruošiantis Rio de Žaneiras ketina dėl nacionalinio prestižo išgriauti keletą lūšnynų. Tūkstančiai žmonių liks net ir be vargingos pastogės.
Kalbant apie pinigus, Nacionalinis transliuotojas NBC (JAV) šlamančiųjų žaidynėms išleido tonas. Jie ne tik 2010 žiemos ir 2012 vasaros žaidynėms skyrė 2 milijardus JAV dolerių, tačiau jau, pranešama, sumokėjo 4,4 milijardus dolerių už ketverias kitas žaidynes (2014 ir 2018 metų žiemos ir 2016, 2020 metų vasaros olimpiadas).
Žinoma, šių didžiulių investicijų rezultatai bus didžiulė reklamos lavina. Kaip daugiau, jūs įsivaizduojate, televizijos ir radijo tinklas gali atgauti pinigus?
Olimpiada tapo išpūstu, neskoningu ir gerokai pervertintu anachronizmu. Tiems, kurie norėtų skųstis ir sakytų, kad pasiilgtų žaidynių, reikėtų priminti, kad lengvosios atletikos, gimnastikos ir plaukimo bei imtynių varžybas jie gali pamatyti bet kada – tereikia užsukti į mokyklą. O mokyklose tokios varžybos sulaukia labai nedidelio kiekio žiūrovų. Kodėl? Todėl, kad jeigu ne reklaminis šlamštas ir sensacingos publikacijos apie olimpiadą, niekam ji ir nerūpėtų.
***
D. Macaray straipsnius taip pat spausdina „Los Angeles Times“, „Philadelphia Inquirer“, „New York Press“, „Beckett Motnhly“. Autorius rašo apie darbą ir pramogas.