„Diskusija apie sportą Pasaulio jaunimo lietuvių susitikime vyko tik formaliai. Apie naują Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubą, įkurtą federacijos vunderkindo Liutauro Varanavičiaus, apie tuščius lozungus ir frazes aš jau girdžiu dvidešimt metų – lygiai tiek, kiek ir finansuoju sportą. Per visą laikotarpį į futbolą buvo investuota daugiau nei 200 mln. JAV dolerių, - teigė V. Romanovas. - Rezultatas buvo akivaizdus – „Kauno“ futbolo klubas žaidė kaip lygus su lygiais su tokiais futbolo grandais, kaip daugkartiniai Anglijos čempionai „Liverpool“ futbolininkai, Škotijos čempionai „Celtic“ ir „Rangers“ klubai.
Net esant tokiam rezultatui, buvau priverstas palikti futbolą, nes jį po žiniasklaidos priedanga pradėjo valdyti, švelniai sakant, „juokingi žmonės“ su pirštais, labai lenktais į save.
Jeigu kalbėti rimtai – ką reikia padaryti sportui, kad jis progresuotų ir tikrai taptų kultūros dalimi? Sportą reikėtų padalyti į dvi dalis: valstybinį sektorių – sporto mokyklos ir internatai bei jų valdymą.
Prieš finansuojant, reikia reikalauti, kokios kokybės produktą jie turi sukurti ir, reikia paklausti, gal jie visai nieko nesukuria, gal tik atrenka talentingus vaikus, už kuriuos susimoka tėvai. Gal tuos vaikus dar ir žaloja.
Jei jauni sportininkai, vaikai, anksti negauna gerų mokytojų, trenerių pamokų, vėliau to kompensuoti nebeįmanoma. Tėvų ir valstybės investicijos nueina veltui. Mūsų žaidėjai lieka tiktai talentingais, bet nepritampa, neatranda savo vietos, nepasiekia rezultatų garsiose komandose.
Vyriausybė skiria pinigus sporto mokykloms: specialistams, treneriams, medikams. Dažnai jie atitenka tiems, kurie neturi reikiamos kvalifikacijos, yra visai nereikalingi šiai sistemai. O aukštos kvalifikacijos, geri specialistai, negaudami tų pinigų, palieka tėvynę.
O kur nueina pinigai? Juos dalijasi savi, jie grįžta į rinkimines kampanijas, kad tik išsaugotų direktoriaus vietą. Tokiu būdu formuojasi sistema, kur sukčiai renka sukčius – ir taip kuriama vagių valstybė valstybėje.
Gali būti, kad panašia schema vadovaujantis, Vilniaus merui tapo reikalingas „naujas“ „Žalgiris“, kuris tų pačių žmonių iš federacijos buvo kuriamas pažeidžiant visas normas, taisykles ir futbolo tradicijas su tikslu – gauti paramą rinkimams.
Tie patys žmonės, užsirekomendavę kaip futbolo griovėjai, aukščiausioje lygoje sunaikino septynis klubus, palikdami tik tris iš dešimties, kurie ir sudaro pagrindą jų valdomai sistemai. Kuriami fiktyvūs klubai per kuriuos išplaunami pinigai. Buvo ir taip - klubas dar nesukurtas, o pinigai jam jau paskiriami.
Aš manau, kad tokio futbolo finansavimas valstybės lėšomis yra toks pats nusikaltimas, kaip ir futbolo, kaip sudėtinės kultūros dalies klastojimas ir pavertimas iš kultūros į „kampuotų“ vaikinų šou biznį.
Kita dalis – profesionali, kur sportininkas, aukodamas savo gyvenimą, mokosi, investuoja pinigus ir laiką į savo ateitį. Gaila ir keista, kad ši profesionali industrija nepriklauso valstybei, bet gyvena pagal svetimus įstatus, registruotus kokios nors kitos valstybės, kaip Šveicarija ar kita „ofšorinė“ šalis, ir kad svetimi sportui nugriebia grietinėlę ir išnaudoja valstybinį sektorių. Šis tarptautinis lizdas, neišbrendantis iš skandalų, parazituoja ant mūsų valstybės kultūros kūno.
