Ar žinote kas yra „The Unmentionables“,“neminėtinos“? Tai žodis, daugeliui londoniečių pakeičiantis „The Olympics“, olimpines žaidynes. Daugybė jų tiesiog susipakuoja ir jų metu mauna iš miesto. Kai kurie šį egzodą yra susiplanavę gerokai iš anksto, prieš metus ar daugiau. Taip jie kapituliuoja prieš baisius transporto kamščius, „olimpines eismo juostas“ ir kitas kasdienį gyvenimą trikdančias nesąmones. Vakar radau spyna užrakintą mūsų raudoną pašto dėžę ant gatvės kampo: dėl olimpinių žaidynių ir eismo trukdžių iš jos dabar nebus surenkami laiškai. Žmonės niurzga ir eina iš proto dėl užknisančių nepatogumų, kurie dabar tikrai ant kiekvieno kampo – ir mažyčiai, ir dideli.
Bet aš vaikščiodama po olimpinį Londoną susimąsčiau štai apie ką: kur gi dingo visas olimpinis, olimpietiškasis grožis? Sportinės dvasios, harmonijos, dailaus, tvirto kūno grožis, apskritai – olimpinė estetika? Nebūtinai graikiška, lai ji būna moderni, XXI amžiaus estetika ir atributika – įkvepianti, pribloškianti. Bet tai, ką dabar matau Londono gatvėse, yra, kaip sakoma, beyond ugly – anapus bet kokio pripažinto šlykštumo normų. Kodėl gi, po galais, olimpinis Londonas toks, atsiprašant, negražus?
Pradėkim nuo simbolinių puošmenų gatvėse: kažkada maniau, kad šlykščiau už mūsiškę salotinę Europos kultūros sostinės spalvą negali būti. Londonas yra Londonas, jis visada pirmauja ir čia tikrai toli perspjovė vilnietiškąją salotą, įrodydamas: tikrai gali būti daug šlykščiau. Dabar jis pasidabinęs tokia purvinai rrrružaaaaava spalva, kuri daugeliui siejasi su pigiosiomis „šaltibarščių avialinijomis“ (pamenate, anksčiau toks buvo FlyLal, o dabar – Wizzair). Kodėl? Kaip šaltibarščių ružaaaaava siejasi su Olimpiada, ką simbolizuoja, kokia semantinė jos prasmė? Gal tai – užuomina į atletų pritrintas odos pūsles? Laukiu jūsų šmaikščių spėjimų ir, jei blog’ą skaito grafinio dizaino žinovai – komentarų apie logotipą…
Toliau. Savivaldybės ir miesto transporto socialinės reklamos, kuriomis sėte nusėtas visas miestas. Nesu silpnų nervų, ir, būdama menotyrininkė, žinau, jog egzistuoja toks dalykas kaip „bjaurumo estetika“. Bet tai, ką pamačiau troškiame metro, jau prašosi kito, stipresnio termino. Kad į darbą nukeliauti per Olimpiadą prireiks daugiau laiko dabar primygtinai primena toks reto šlykštumo ofisinis diedas, mišinys tarp Fritzlio ir Borato, persirišęs kaktą šlipsu ir taip prievartaujantis autobusų grafiko stulpą, jog atrodo iš sportinių trumpikių tuoj tuoj iškris visi jo konkolai. Tiesiai jums į veidą. Jo „kolegos“ iš tos pačios reklaminės kampanijos, atrodo irgi ne ką geriau: visi su tokiom deformacijom, kad gali rikiuotis į eilę invalidumo pašalpai gauti. Kodėl? Kodėl jie tokie neestetiški?
Na, bet gal čia man vienai, gal tai skonio reikalas. Tačiau ką jūs pasakysite apie patį Olimpinių žaidynių simbolį? Kas tai? Defektyvus spermatozoidas, kibernetinis-buožgalvis, neteisingai susiformavęs krūminis dantis, Londono simbolis – išspjauta ant šaligatvio kramtomoji guma ar gal dar kas nors? Ne, tai – Wenlockas, oficialus žaidynių žaisliukas, kurio akytė simbolizuoja visamatančias Londono sekimo kameras, galvytė – bedieviškai brangius, turistams beveik neįkandamus juodus taksi, galvos forma kaip sudaužyta medaliais, o apyrankės turbūt simbolizuoja jo gender crisis, lyties krizę – kur jau ten žinosi, ar tu berniukas, ar mergaitė, kai išvis neaiški tavo tapatybė: gyvas tu padaras, ar kiborgas, ar šiaip atsarginė detalė…
Prisimenu senovinį olimpiečio simbolį – Disko metiką. Prisimenu antikines skulptūras Louvre ir Britų muziejuje, švenčiančias žmogaus kūno grožį: raumeningus vyrų torsus ir plačius pečius, kietus sėdmenis ir stiprias kojas; tobulas moterų krūtis, apvalainus klubus, ant kurių marmuro žaidžia šviesa, švelnias, it nutekintų formų rankas… Michelangelo „Vergus“ ir Medičių koplyčios skulptūras, Giovanni da Bologna, Berninį, Rodin‘ą… Visus tuos puikius, žmogiškus kūnus, skirtingus, tobulus savo netobulumu, tikrus, be silikonų pripūstų papų ir „kūno rengybos“ proteininiu kombikormu primaitintų netikrų raumenų. Kai vieni plastinės chirurgijos ir medikamentų pagalba tampa panašūs į utriruotas karikatūras, masinė sąmonė ima garbinti kitą priešingybę – neva „fainą“ ir sąmojingą defektyvumą. Stebiuosi, kodėl mes nustojome garbinti ir džiaugtis kūno grožiu, kur dingo tas aukso vidurys – gyvas žmogus, gražus savo sveikata, harmonija ir proporcijomis.
Taigi, prisimenu antikinį disko metiką ir tampa gaila. Tad pavaikščiojusi po olimpinį Londoną tikrai noriu pabėgti. Geriausiai – kur nors į olimpinę Antiką, su gražiais kūnais, alyvų šakelėms ir laurų vainikais, be jokių šaltibarščių ir Wenlockų… Kažkada olimpines žaidynes globojo dievai ir dievaičiai, vėliau - tigriukai ir meškiukai, o dabar – vienaakis kiklopas, kurį išvydę prie parduotuvės kasos, maži vaikai apsiverkia iš siaubo…