- Kodėl išvažiavai mokytis į Latvijos sostinę?
- Dėl mokslo kokybės. Stokholmo ekonomikos mokykla patenka į geriausių aukštųjų mokyklų dvidešimtuką. Lietuvos universitetai nepatenka netgi į penkiasdešimtuką, šimtuką. Be to, šis universitetas suteikia ne tik diplomą, tačiau ir darbą. Visą ekonomikos ir verslo programą baigiame per tris metus, privalome atlikti dvejas praktikas privalomai. Šis diplomas yra labai vertinamas.
- Ar galima sakyti, kad teko rinktis tarp mokslo ir sporto?
- Labai buvo gaila išvykti iš Lietuvos dėl sporto. Teko rinktis. Pasirinkau mokslą, nes supratau, kad į karate galėsiu grįžti ir po trijų metų. Tiesiog tada jau turėsiu kažkokį pagrindą savo gyvenime. Nenorėjau viso savo gyvenimo sieti su sportu. Nenorėjau stoti į Lietuvos Kūno kultūros akademiją ar Lietuvos edukologijos universitetą. Norėjau turėti stipresnį diplomą, rimtą specialybę.
- Nebuvo minčių apie trenerės karjerą Lietuvoje?
- Tai – mano planas B. Mano karatė karjeroje, sakykime, trijų metų pertrauka. O trenerės darbas? Patirties turiu, nematau bėdos ir Vilniaus Edukologijos universitete baigti trenerio kursus.
- Varžybos jau visos pamirštos ir apie jas negalvoji?
- Visai neseniai grįžau iš pasaulio čempionato (juokiasi)...
- Taip, savo titulų ir medalių, matyt, nespėji skaičiuoti?
- Teisybė (juokiasi). Niekada savo titulų nesureikšmindavau. Čempionė – tai čempionė, nesijaučiu tarsi koks Michaelis Schumacheris. Juokas juokais, tačiau dar planuoju sudalyvauti Lietuvos čempionate gegužės mėnesį.
- Ir neprireiks jokių treniruočių?
- Aš sugalvojau, kokios bus mano treniruotės. Turiu šiokį tokį žinių bagažą. Susiradau sporto salę, kurioje galėčiau treniruotis tiek su kriaušėmis, tiek su veidrodžiais. Galimybės yra, tereikės pasikalbėti su treneriu Giedriumi Dranevičiumi, kuris atkreiptų dėmesį į mano klaidas.
- Tai būsi sau ir trenerė ir mokinė?
- Matyt, atėjo jau tas laikas. Teks tai padaryti.
- Papasakok, kaip atrodo tavo eilinė diena Rygoje?
- Gyvenu „ambasadų rajone“. Jis – visai netoli nuo universiteto. Kol iki jo nukeliauju praeinu pro penkias ambasadas, dėl to taip ir vadinu. O diena mano paprasta: atsikeliu, į paskaitas, po jų – namo, nusnaudžiu, pasimokau, nueinu kur nors. Kartais pas mus atveža moksleivių, kuriais reikia pasirūpinti. Su draugais dažnai einame į miestą. Žinoma, būna futbolo rungtynių, kurias reikia pasižiūrėti. Egzaminai vyksta kas dvi savaites. Nėra to modelio, kad „tūsini, tūsini, tūsini, o vėliau sesija ir penki egzaminai“. Čia reikia mokytis.
- Tai vienintelis tavo sportas Rygoje – futbolo rungtynių stebėjimas?
- Kol kas man labai sunku įsibėgėti į ritmą. Sunku susidėlioti visus reikalus, dar sunkiau būtų gyventi pagal grafiką „mokslas-sportas“. Kartais aplanko mintis „ai, nueisiu į miestą, juk oras geras“. O kartais tenka ilgiau pasėdėti prie mokslų, kadangi viskas yra anglų kalba. Pirmiausia reikia suprasti, po to įsigilinti. Užburtas ratas. Tikiuosi, kad per mėnesį sugebėsiu prie visko priprasti, nors turiu pripažinti, kad mokytis mikro ekonomiką anglų kalba – savotiškas iššūkis. Kai apsiprasiu, eisiu į salę.
- Ar bent į Rygą nusivežei kimono?
- Kimono? Ne. Kur aš su juo eisiu? Turiu treningus. Buvau kelis kartus išlėkusi pabėgioti, tačiau bėgiojimas nėra mano mėgstamiausias dalykas.
- O kursiokai ar žino, kad mokosi su tituluota karatiste?
- Žino. Jie mane labai palaiko. Man net keista. Jeigu sužino apie pasiektas pergales, visi prieina, pasveikina. Žinoma, feisbukas yra feisbukas. Be to, mūsų bendruomenė nėra labai didelė, čia nemažai lietuvių, todėl kalbos greitai sklinda. Kartais kursiokai prieina ir klausia: „Ar tu esi ta geriausia Lietuvos karatistė?“ Belieka tik pečiais truktelėti ir pasakyti, kad nežinau, ar tikrai esu geriausia.