Atostogas šalies ledo ritulio žvaigždė leido ir tėvynėje. Lietuvoje „New Jersey Devils“ puolėjas spėjo ne tik pailsėti, bet ir atsiimti itin garbingą apdovanojimą – prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo D. Zubrų ordinu už nuopelnus Lietuvai.
Realu, kad kitą pavasarį 35-erių D. Zubrus į Lietuvą grįš ne tik atostogoms, bet ir svarbesniems dalykams. 2014 metų balandžio 20-26 dienomis Lietuvoje vyks pasaulio čempionato I diviziono B grupės kovos ir lietuviai grumsis su Lenkijos, Olandijos, Rumunijos, Didžiosios Britanijos ir Kroatijos komandomis.
„Ar atvyksite į pasaulio čempionatą? – nieko nelaukdami žurnalistai paklausė naują trejų metų 9,2 mln. JAV dolerių sutartį su „Devils“ sudariusio D. Zubraus.
„Geras pirmas klausimas, – šyptelėjo spaudos konferencijoje Vilniaus „Akropolyje“ dalyvavęs D. Zubrus. – Kai gauni medalį nuo prezidentės, nežinau, kaip būtų galima atsisakyti kvietimo į rinktinę. Jei su „Devils“ nepateksime į atkrintamąsias ir su sveikata bus viskas gerai, atvykčiau ir su malonumu žaisčiau.“
– „Devils“ neprieštarautų tokiam sprendimui?
– Klubai prieštarauja nebent tuo atveju, jei būna traumų ar komanda nori, kad žaidėjai jas išsigydytų. Bet draudimas žaisti rinktinėje – retas reiškinys.
– Kokį įspūdį paliko naujasis rinktinės treneris?
– Dar neteko su juo bendrauti. Bet apie trenerį esu girdėjęs daug gero. Šį žmogų gerbiu, nes jis stengiasi padaryti kažką gero. Ledo ritulyje tai tikrai gerbiamas žmogus.
– O ar jūs pats negalvojate artimiausioje ateityje žaisti Lietuvoje?
– Artimiausius metus dar ne (šypsosi).
Įsimylėjo Naująjį Džersį ir „Devils“
– Ar derybos su „Devils“ truko ilgai?
– Ne taip jau ilgai. Net nepasibaigus sezonui „Devils“ vadovas mane pasikvietė į sodybą ir paklausė, ar noriu likti, ar man čia patinka. Aš pasakiau, kad likčiau su malonumu. Tikėjausi, kad derybos baigsis gerai. Esu labai patenkintas, kad nereikia niekur kraustytis. Naujajame Džersyje viskas tinka ir man, ir mano šeimai.
– Kitų pasiūlymų net nesvarstėte?
– Man šiame klube viskas labai patinka. Gerai sutariu su komandos vadovu. Labai jį gerbiu ir galime atvirai apie viską pašnekėti. Jis kasmet stengiasi suburti tokią komandą, kuri būtų pajėgi laimėti Stanley taurę. Man, kaip žaidėjui, daugiau nieko nereikia. Kai kuriose komandose keičiasi savininkai, trūksta pinigų, o sezonas būna nei šioks, nei toks. O „Devils“ visada stengiasi ir daro viską, ką gali.
– Kodėl sezonas nebuvo sėkmingas?
– Turbūt dėl traumų. Prieš traumą lyg ir normaliai jaučiausi, žaidžiau. Tada patyriau traumą. Po dviejų mėnesių riešas nebuvo šimtu procentų išgijęs, bet mums nesisekė, todėl stengiausi kuo greičiau grįžti į rikiuotę. Tačiau taip išėjo, kad nepatekome į atkrintamąsias ir sezonas baigėsi per greitai.
– „Devils“ vienerius metus pasirodo labai gerai, kitus – nepatenka į atkrintamąsias. Kodėl žaidžiama taip banguotai?
– Nekaltinu trenerio, bet prieš dvejus metus komanda prie jo žaidė prastai. Kai treneris pasikeitė, atmosfera klube pagerėjo. Jei tokiu tempu būtume žaidę visą sezoną, būtume gerai pasirodę ir ne tik patekę į atkrintamąsias, bet ir jose gerai pasirodę.
Kitas naujas treneris – labai protingas, geras specialistas. Praėjusį sezoną mums pavyko atsidurti netoli NHL čempionų sosto. O šis sezonas buvo keistokas dėl lokauto. Buvo ir pergalių, tačiau kai tik grįžau po traumos, viskas ėmė slysti iš rankų. Situacija buvo keista – žaidėme gan gerai, tačiau pralaimėdavome. Niekaip nepavykdavo įmušti. Manau, kad jei sezonas būtų ilgesnis, būtume ir patekę į atkrintamąsias, ir ten gerai pasirodę.
Sūnus domisi Europos futbolu
– Kiek po sezono turėjote normalių atostogų?
– Po sezono leidžiu sau pailsėti mėnesį, pusantro. Vėliau grįžtu į salę. Einu, sportuoju individualiai, kad palaikyčiau formą.
– Kaip leidote atostogas?
– Ilsėjausi, dalyvavau visokiuose renginiuose. Turiu meniškų draugų, todėl lankiausi kultūringose vietose (šypsosi). Šią vasarą Lietuvoje atostogavau vienas, bet kitąmet planuoju čia atsivežti ir šeimą.
– Ar dešimtmetis sūnus seka jūsų pėdomis?
– Tikrai jo nestumiu. Jis bandė čiuožti, bet pora kartų nukrito. Jam labai patinka Europos futbolas. Jis jam artimesnis nei ledo ritulys. Nežinau, iš kur, kaip, kodėl (juokiasi). Amerikoje mažai kas domisi Europos futbolu, bet sūnus žino visas komandas, žaidėjus. Tiesa, jis turi keletą draugų, kurie domisi Europos futbolu, o jų tėvai – europiečiai.
– Apsidžiaugtumėte, jei sūnus rinktųsi sportininko kelią?
– Jam spręsti. Jei nuspręstų būti sportininku, tik padėčiau ir džiaugčiausi. Tačiau bet kokiu atveju, norėčiau, kad sūnus gerai mokytųsi. Jei kažkas nepasisektų, jis galėtų įstoti į normalią mokyklą, koledžą.