EUROLYGA 2023

Psichologės žvilgsnis: Lietuvos kovotojų agresija visuomenėje ir M.Tysono „užkanda“ (II dalis)

„Jeigu aplinkoje jis skatinamas, tai ir toliau gali kartoti savo veiksmus“, - tikina sporto psichologė Lina Vaisetaitė. Ji teigia, kad jeigu sportininkas elgiasi „nešvariai“ ir už tai sulaukia pagyrimo ar pritarimo, tai galimybė, kad elgesys pasikartos – išauga.

Daugiau nuotraukų (1)

Martynas Suslavičius

Oct 13, 2013, 7:56 PM, atnaujinta Feb 21, 2018, 5:15 AM

„Dar iki to laiko, kol jis nukando ausį, buvo tokių elgesio apraiškų, kada jis buvo agresyvus ir sulaukė palaikymo. Juk gerbėjai ir žiūrovai palaikė agresiją“, - komentuodama garsųjį atvejį, kuomet boksininkas Mike'as Tysonas nukando varžovui ausies gabaliuką, sakė L.Vaisetaitė.

Interviu lrytas.lt kalbėjo ne tik apie M.Tysono atvejį, bet ir apie Evaldo Petrausko ir Remigijaus Morkevičiaus agresijos išraiškas visuomenėje, garsųjį Zinedine'o Zidane'o smūgį galva varžovui per pasaulio futbolo čempionato finalą.

Kodėl sportininkai kartais elgiasi „nešvariai“? Ar tarp sportininkų patiriamo streso ir kariškių išgyvenamo potrauminio sindromo yra sąsajų? Kas gali paskatinti sportininką pakartoti negarbingą veiksmą?

Apie tai – antrojoje interviu dalyje su L.Vaisetaite. Pirmąją interviu dalį skaitykite čia.

- Lietuvoje garsiausiai nuskambėjo du atvejai. Olimpinis bronzininkas boksininkas E.Petrauskas išgėręs užsipuolė merginą. Buvęs bušido kovotojas, garsėjęs savo įgūdžiais, R.Morkevičius smūgiu koja nokautavo moterį. Ar tas žinomumo faktorius turi kažkokį ryšį su agresyviu elgesiu? Galbūt sportininkas tikisi iškart būti pripažintas, tačiau susidūręs su kliūtimis – ėmėsi veiksmų.

- Apie šias konkrečias situacijas žinau tik iš žiniasklaidos. Tačiau mąstant teoriškai, gali būti, kad žinomumas turi daug reikšmės. Jau gali būti susiformavusi nuomonė, kad jį turi visi priimti.

Kaip ten bebūtų, sportininkai, kurie yra garsesni ir kažko pasiekę, į juos žmonės pradeda žiūrėti kitaip. Ne paslaptis, kad dažnai pasitaiko, jog jiems tam tikri mažesni dalykai atleidžiami labiau nei kitiems. Tada nori ar nenori, pradedi tikėti, ar jausti, kad gali sau leisti daugiau. Tai net nėra sąmoningas dalykas, tačiau jis atsiranda. Žmogus galvoja, kad jam tam tikrus dalykėlius atleis.

Taip atsiranda lūkestis, kad jį priims – jis patiks, su juo kalbėsis. Tačiau gali taip nutikti, kad kitas žmogus, į kurį kreipiamasi, pagalvos kitaip.

- R.Morkevičius – jau baigęs karjerą. E.Petrauskas – vasarą ilsėjosi nuo sporto. Abu nesitreniravo ir neturėjo varžybų. Galbūt įtakos turi ir tai, kad sportininkas po įtempto sezono nebeturėjo kur išlieti susikaupusios agresijos?

- Toks variantas įmanomas. Tik nemanau, kad agresija kaupiasi. Galbūt yra žmonės, kurie turi tam tikrą aktyvumo lygį, kuriame jaučiasi patogiai. Vieniems per atostogas smagu ilsėtis ant sofos, o kitiems reikia daug veiklos. Pastariesiems gal gulėjimas ir nieko neveikimas veda į neviltį.

Jeigu kalbėsime apie žmogų, kuriam reikia judėjimo, o jis neturi treniruočių – tada taip – jis neturi kur pasireikšti. Tačiau to tiesiogiai sieti su agresija nereikėtų. Agresijos atvejais reikia žiūrėti į kontekstą.

- Ką sporto psichologai pataria sportininkui, ką daryti pasibaigus sezonui, kuriame daug įtampos, pykčio?

- Yra vienas ir paprastas dalykas – planai. Reikia planuoti laisvalaikį. Pati esu susidūrusi su tokiomis situacijomis, kuomet sportininkai po įtempto sezono gauna keletą dienų ar ilgesnes atostogas. Tada jie turi laisvo laiko ir nežino, ką su juo daryti. Todėl reikia planavimo.

Jeigu nesusiplanuosi, vargu ar tai padidins agresijos lygį. Pyktis atsiranda dėl situacijos. Nebent jam tikrai kažkas labai blogai ir prastas emocinis fonas.

Planavimas padeda sugalvoti, ką daryti. Tai padeda išvengti monotonijos ir leidžia pailsėti. Jeigu yra judėjimo poreikis, jį galima patenkinti, susiplanavus tam tikrą veiklą.

Kitaip sakant – per atostogas reikia atostogauti.

- Vienas garsiausių agresijos sporte pavyzdžių – Mike'as Tysonas, nukandęs varžovui dalelę ausies. Ar tai kaupiamo pykčio pasekmė, ar impulsas, siekiant laimėti?

- Tai – noras laimėti, noras parodyti, kad sieki visko. Manau, kad jam buvo labai svarbu parodyti, kas jis yra, ir laimėti. Be to, jis buvo įpratęs rodyti agresyvumą. Tas elgesys jo aplinkoje ko gero buvo ir pastiprinamas.

Vien tas faktas, kad jis nukando ausį ir kiek buvo apie tai kalbėta. Juk vieni teigė, kad taip elgtis negalima, o kiti sakė, kad toks veiksmas – geras, „kietas“. Prasidėjo ir pokštai. Toks elgesys gauna pastiprinimą. Tada jau gali jaustis „kietai“ ir pasakoti kitiems, kad štai kaip aš padariau.

Dar iki to laiko, kol jis nukando ausį, buvo tokių elgesio apraiškų, kada M.Tysonas buvo agresyvus ir sulaukė palaikymo. Juk gerbėja ir žiūrovai palaiko agresiją.

Čia buvo tam tikra išmokto, pastiprinto, elgesio pasekmė. Be to, čia buvo ir emocija. Varžovas buvo rimtas, o jam neišėjo lengvai pasirodyti. Jis susidūrė su kliūtimi. Taip kyla sujaudinimas, pyktis. Tokia emocinė būsena atveria kelia agresyviam elgesiui.

Manau, kad čia taip ir nutiko.

- 2006 metais pasaulio futbolo čempionato finale Italija nugalėjo Prancūziją. Tačiau mačo akcentu tapo italo Marco Materazzi ir prancūzo Zinedine'o Zidane'o susidūrimas. Pastarasis išprovokuotas galva smūgiavo varžovui į krūtinę. Kaip buvo vėliau išsiaiškinta, M.Materazzi įžeidinėjo Z.Zidane'ą žodžiais ir siekė šį išprovokuoti. Jam pavyko. Ar tokioje situacijoje galima pasakyti, kas yra auka? Juk vienas patyrė fizinį smūgį, tačiau jis provokavo...

- Ten buvo finalas. Abi komandos susidūrė su kliūtimi – abi ekipos norėjo laimėti, atsirado frustracija, virė emocijos.

Tai buvo vienkartinis agresijos protrūkis. Jis nėra skatinamas, tačiau šioje situacijoje sunku pasakyti, kuris yra auka, o kuris – agresorius. Vienas kažką pasakė, kitas smogė. Ir vienas, ir kitas norėjo parodyti, kad žengia savo tikslo link.

- Futbole dažnai fiksuojami epizodai, kai žaidėjas užmina kitam ant rankos, galvos, įspiria gulinčiam. Ar čia – taip pat vienkartinis emocinis protrūkis?

- Tai – jau kitas dalykas. Tai jau tam tikra prasme planuota agresija. Sportininkas nebūtinai prieš penkias minutes žino, kad taip padarys, tačiau jis tą mintį turi „atsargoje“. Žino, kad tam tikru momentu gali pasinaudoti tuo. Štai jis gali galvoti, kad tas veiksmas yra naudingesnis nei tai, jog vėliau kiti apie jį kalbės. Kiti sakys, kad sportininkas pasielgė negražiai, nes trenkė per rankas ir išmušė kamuolį, tačiau tai jam apsimokės, jeigu pats veiksmas turės daug naudos. Gal rungtynes išgelbėjo?

Todėl tokių veiksmų sportininkai gali imtis apgalvotai. Dar daug kas priklauso nuo komandos kultūros – ar ekipos draugai, treneriai, gerbėjai tai priima. Jeigu jie sako, kad tai išėjo į gerą – tai sportininkas jau yra skatinamas užminti ant kojos, stumtelti neleistinai, trinktelėti. Jis lyg kovoja dėl bendro tikslo.

- NBA esame matę vaizdą, kuomet „Indiana Pacers“ atstovas Tyleris Hansbroughas tiesiog tėškė Joną Valančiūną ant žemės. T.Hansbroughas ranka apkabino lietuvį ir metė jį ant žemės. Ko tokiu veiksmu gali siekti sportininkas?

- Taip jis gali siekti pažeminti ar įbauginti varžovą. Agresija gali būti ir psichologinė, ir fizinė. Čia galėjo suveikti principas, kuomet stengiamasi parodyti varžovui jo vietą. Galbūt toje kultūroje tai – priimtinas būdas.

- Kaip sporto psichologai vertina patį agresiją išliejusį sportininką. Ar jis – vienareikšmiškai – chuliganas, smurtautojas?

- Už vaiką atsakingi tėvai ir jeigu jis daug laiko praleidžia mokykloje ir treniruotėje – mokytojai ir treneriai. Suaugęs žmogus atsakingas pats už save. Aplinka gali skatinti tam tikrą elgesį, tačiau kiekvienas suaugęs sportininkas turi galvą ant pečių. Sportininkas turėtų retkarčiais pagalvoti, koks jis žmogus.

- Iš karinių konfliktų sugrįžusiems kariams būna potrauminis sindromas. Ar sporte egzistuoja kažkas panašaus?

- Potrauminio sindromo susiformavimui reikalinga didelė emocinė trauma. Tad sporte ji galėtų atsirasti, bet jeigu mirtų koks komandos draugas ar pan. Tokio tikro potrauminio streso sutrikimas sportininkas gal ir būna, bet labai retai. Nesu su tuo susidūrusi.

Tam tikri reiškiniai, kurie tą sindromą primintų – egzistuoja. Po didelės nesėkmės, kuomet tikimasi gero pasirodymo, sportininkas gali sapnuoti tą įvykį, nuolat prisiminti epizodą – plaukimą, bėgimą, dvikovą. Kurį laiką tai gali kelti stiprius išgyvenimus, kurių nesinori prisiminti. Tokių momentų yra. Jie – natūralūs, tačiau jeigu labai ilgai užsibūna – būna sudėtingiau. Tačiau tai nėra potrauminis streso sindromas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.