Ką tik pasirodžiusios knygos „Šachmatų gramatika“ (leid. „Tyto alba“), skirtos ir norintiems išmokti žaisti šį žaidimą, ir jau pramokusiems, autorius Vilniaus šachmatų federacijos viceprezidentas dr. Rišardas Fichmanas – 40 metų dirbo su jaunaisiais šachmatininkais ir išugdė nemažai Lietuvos čempionų ir prizininkų.
Patyręs FIDE treneris R.Fichmanas kelia sau tikslą išmokyti strateginių šachmatų kovos metodų, patobulinti žaidimo supratimą. Pasak knygos autoriaus, šachmatai yra karališkas žaidimas: „Juk viena figūrų vadinama karaliumi, Persijoje ji vadinta šachu.“
Šachmatais žaidė didelė dalis aukštuomenės, šalių valdovai, tarp jų ir imperatorius Napoleonas Bonaparte'as (yra išlikusi ne viena dešimtis jo žaistų partijų).
Interviu „Šachmatų gramatikos“ autorius pasakoja apie šachmatų kilmę, apie tai, iš kokių medžiagų jie gaminami, kaip keitėsi lentos langelių skaičius, kas sugalvojo simultaną ir nuo kada patartina šachmatais mokyti žaisti vaikus.
– Kuo šachmatai patraukdavo valstybių vadovus?
– Manau, visi supranta, kad išmokti šachmatų žaidimo gudrybių būdavo tiesiog būtina, nes žaidimas lavina gebėjimą numatyti būsimą priešininko atsaką į savo veiksmus ir nuspėti tolesnių įvykių raidą. XII amžiuje, kai šachmatai paplito Europoje, vienoje išlikusioje knygoje buvo parašyta, kad mokėjimas žaisti šachmatais yra viena iš septynių riterio dorybių.
Anksčiau žaidžiant aukštuomenei buvo priimta šachą skelbti žodžiu – jei užpuolei mano karalių, turi apie tai pranešti, jei nepranešei – esi apgavikas ir rytoj gali būti iškviestas į dvikovą. Dabar šachmatų federacija sugriežtino žaidimo taisykles, ir garsinis pranešimas nebūtinas, tiesiog padarai šachą ir lauki, gal priešininkas nepastebės ar suklys.
– Kas ir kada pirmieji ėmė stumdyti šachmatų figūras? Kiek laiko žmonija susikaupusi žiūri į tiksliai subraižytą lentą?
– Manoma, kad šachmatai buvo išrasti Indijoje, Pandžabo valstijoje. Jų išradėjas žaidimą įteikė kaip dovaną valdovui. Tas žaidimas buvo tik panašus į šiuolaikinį, vadinosi aturanga ir vaizdavo keturių rūšių kariuomenę: pėstininkus, kavaleriją, karinius dramblius ir kovines vežėčias. Vėliau ši sistema tapo šiuolaikinio šachmatų žaidimo prototipu.
Karaliaus tuo metu dar nebuvo lentoje, o žaidimo tikslas buvo sunaikinti visas priešininko figūras.
VII amžiuje aturanga paplito Persijoje ir persai sugalvojo, kad lentoje būtina turėti valdovą šachą.
Arabų invazija į Europą davė postūmį šachmatams atsirasti Europoje ir būtent europiečiai įvedė visas šiuolaikines žaidimo taisykles. Daugelis jų susiformavo X–XII amžiuje, buvo pradėti spausdinti vadovėliai. Žaidimo pavadinimas atsirado iš dviejų žodžių „šach“ – šalies valdovas ir „mat“ – mirtis. Tačiau Turkijoje ir kitose Rytų šalyse išliko senasis jo pavadinimas „šatrandž“ (Shatranj).
– Ar visada buvo 64 langeliai? Ar įmanoma sutrumpinta žaidimo lentos versija?
– Ne visada šachmatuose buvo 64 langeliai. Buvo mėginama sukurti lentų ir trims, ir keturiems žaidėjams. Esu matęs tokių lentų varžybose. Vieni reformatoriai, norėdami žaidimą padaryti paprastesnį, bandė sumažinti lentą iki 4x4 langelių (tokioje lentoje telpa gerokai mažiau figūrų: aštuonios baltosios ir aštuonios juodosios), kiti mėgino padidinti lentą iki 10x10 langelių ir įvesti naujų figūrų. Bet visos šios reformos nebuvo vykusios ir neišpopuliarėjo.
– Iš kokių medžiagų įvairiuose kraštuose gamindavo figūrėles?
– Šachmatų figūrėlės buvo aptiktos įvairiuose kraštuose pagamintos iš pačių įvairiausių medžiagų. Aukštuomenėje labai paplito figūrėlės iš dramblio kaulo, banginio ilčių, metalo, medienos, plastiko. Aš pats turiu gintarines figūrėles.
Dabar galima rasti net šokoladinių šachmatų komplektą. Žaidėjas, nukirtęs priešininko figūrą, turi teisę ją suvalgyti.
– Ar šachmatai – vyriškas žaidimas?
– Šachmatai nėra tik vyriškas žaidimas. Jais žaidžia daug moterų. Anksčiau tai buvo aukštuomenės vyrų užsiėmimas, karo prototipas, bet šiais laikais moterys puikiai žaidžia šachmatais, ypač Gruzijoje. Anksčiau šioje šalyje kiekviena mergina, norinti ištekėti už riterio, privalėjo išmanyti šachmatų taisykles, todėl nuo mažumės tėvai mokydavo savo dukras žaidimo gudrybių.
Gruzinės buvo vienos garsiausių pasaulyje šachmatų žaidėjų. Dabar tokiomis laikomos kinės.
Ir mes Lietuvoje turime stiprių šachmatininkių. Viena pirmųjų buvo Kamilė Baginskaitė. Ji tapo pasaulio čempione. Dabar mes visi puikiai žinome Viktoriją Čmilytę, buvusią Europos čempionę.
Vienoje vengrų šeimoje augo trys mergaitės. Visos trys seserys Polgár buvo mokomos žaisti šachmatais. Visos trys pasiekė didelių aukštumų – tapo didmeistrėmis. Jauniausioji Judita Polgár nutarė niekada nežaisti atskirose moterų varžybose, o kovoti tik su vyrais, ir pasiekė savo tikslą.
Daugybę kartų ji žaidė pačiose prestižiškiausiose varžybose legendiniame šachmatų mieste Linarese Ispanijoje su vyrais ir turėjo didmeistrio vyro elitinį koeficientą (koeficientą nustato FIDE). Iki šiol ji laikoma stipriausia šachmatininke moterimi, nors niekada nebandė kovoti dėl moterų grupės čempionės vardo.
– Kas sugalvojo simultaną – vieno šachmatininko žaidimą su daug šachmatininkų tuo pat metu? Gal žinomas didžiausias žaidėjų skaičius?
– Nėra žinoma, kas sugalvojo simultaną, ir tai nėra labai svarbu. Įstabu tai, kad vienam žaidėjui eiti prie daugelio staliukų ir vienu metu bandant aplošti didelę šachmatininkų grupę, reikia turėti be galo lakią vaizduotę ir gerą atmintį, prisiminti, kaip stovėjo figūros, nes kartais sukčiai gali vieną ar kitą perstumti.
Stipriausi žaidėjai visada mėgo simultaną ir bandė žaisti prie kuo didesnio lentų skaičiaus. Aleksandras Aliochinas pasiekė gerų rezultatų žaisdamas aklai, tai yra nežiūrėdamas į lentas.
Didžiausias lentų skaičius žaidžiant akivaizdžiai (ne aklai) yra didesnis nei šimtas ar net keli šimtai. Turint gerą vaizduotę ir atmintį bei stiprius varžovus įmanoma apeiti kelis šimtus lentų. Tada simultano žaidėjas labiau pavargsta bėgiodamas, nei nuo paties žaidimo.
XX amžiaus pradžioje iš Lenkijos į JAV emigravus žydų Reshevsky šeimai, jų ketverių metų sūnus jau mokėjo žaisti šachmatais. Kai berniukui sukako šešeri, šeima atrado pragyvenimo šaltinį – skelbdavo, kad jų sūnus Samuelis žaidžia simultaną su visais norinčiais. Į šiuos turnyrus susirinkdavo apie trisdešimt lentų. Prie jų žaisdavo suaugę mėgėjai. Kiekvienas jų po lenta dėdavo po 10 dolerių. Jeigu Samuelis laimėdavo partiją, pinigai atitekdavo jam.
– Kada ir kokiais keliais žaidimas atkeliavo į Lietuvą? Ar turėjome valdovų, pametusių galvą dėl šachmatų?
– Lietuvoje žaidimas žinomas nuo XIV amžiaus. Šachmatų figūrų rasta daugelyje Lietuvos vietovių: Trakuose, Dubingiuose – Radvilų rūmų teritorijoje, Kaune, Kernavėje, Vilniaus Žemutinėje pilyje. Iš žinomų aukštuomenės atstovų, kurie buvo šachmatų žaidimo aistruoliai, galima paminėti etmoną Kristupą Radvilą. Apsistojęs netoli Biržų jis užsakė pagaminti specialų šachmatų staliuką, tokį, kad tilptų pastatomas ant vargonų.
– Už kokius nusižengimus diskvalifikuojami žaidėjai? Ar pasitaiko ypatingų aplinkybių? Alpulys, dingusi elektra, žemės drebėjimas...
– Šiuo metu žaidėjai diskvalifikuojami už šiurkščius nusižengimus per šachmatų turnyrą, pavyzdžiui, už figūrų perstatinėjimą, žodinius komentarus (žaidimo metu žaidėjams draudžiama kalbėti). Itin šiurkštus nusižengimas – skambinti telefonu partijos metu.
Ypatingų aplinkybių pasitaiko, visokių. Labai įtemptoje partijoje žaidėjas patiria didelį stresą, gali nualpti arba dar blogiau – gauti širdies smūgį. Mano brolis Feliksas 1960-aisiais, būdamas VU Filologijos fakulteto studentas, žaidė žaibo turnyre. Jame dalyvavęs lotynų kalbos dėstytojas staiga mirė prie lentos nuo širdies smūgio. Ne vienose svarbiose varžybose yra dingusi elektra.
Kartą taip nutikus R.J.Fisheris paprašė priešininko išeiti iš salės, kad nematytų lentos ir nestrateguotų tolimesnių ėjimų per jo ėjimo laiką. Tačiau didmeistriai sugeba planuoti tolesnius ėjimus ir nematydami lentos.
– Ar įmanoma blefuoti žaidžiant šachmatais? Juk pokerio žaidėjui tai privaloma.
– Blefuoti, žinoma, galima. Pakliuvęs į keblią padėtį, žaidėjas nutaiso smagią veido išraišką, priešininkui siųsdamas klaidinantį signalą.
Priešininką gali apnikti abejonės – gal jis nenumatė kokios kombinacijos ar tolesnio oponento ėjimo. Tokį klaidinimą galima vadinti blefu.
– Nuo kelių metų vaikus patartumėte supažindinti su šiuo žaidimu? Juk turite daug patirties – su Lietuvos jaunimu dirbate jau 40 metų?
– Vaikus priimame nuo penkerių iki septynerių metų. Tik labai gaila, kad šiais laikais turnyrai vyksta amžiaus grupėse, tad vaikai praranda galimybę tobulėti žaisdami su įvairaus amžiaus varžovais.
Labai džiaugiamės, kai mokytis ateina vyresnis mokinys, jau turintis savarankišką mąstyseną ir norintis mokytis pats, o ne tėvų liepiamas. Tačiau dažniausiai jis nesugeba pavyti bendraamžių, kurie pradėjo mokytis žaisti būdami jaunesnio amžiaus.
Todėl mokytis priimame įvairaus amžiaus vaikus, bet į sporto mokyklą kviečiame kuo jaunesnio amžiaus pradedančiuosius.
Nėra konkretaus amžiaus, kada reikėtų pradėti mokyti vaiką žaisti šachmatais. Tai labai individualu ir priklauso nuo kiekvieno vaiko charakterio, gebėjimų. Pavyzdžiui, dabartinis pasaulio čempionas norvegas Magnusas Carlsenas buvo supažindintas su žaidimu penkerių šešerių metų, bet berniukas neparodė noro mokytis toliau. Tuo metu jis domėjosi matematika, mėgino išmokti visų pasaulio valstybių vėliavas.
Aštuonerių Magnusas pats parodė iniciatyvą, vėl pradėjo žaisti ir labai greitai pasiekė stulbinamų rezultatų. Jeigu tėvai būtų vertę šešiametį M.Carlseną žaisti, jis būtų galėjęs prarasti susidomėjimą šachmatais.
– Ar laimėtojų prizai šiais laikais iš tiesų dideli?
– Laimėtojų prizai nėra dideli. Šachmatininkai skirstomi į elitinius didmeistrius ir tiesiog didmeistrius, meistrus. Elitui priklauso labai maža dalelė didmeistrių. Didmeistriais vadinami žaidėjai, sužaidę ir laimėję ne vieną pasaulio čempionatą.
Elitinių didmeistrių reitingas viršija 2700. Tokių nedaug – apie dešimt. Kai vyksta varžybos tarp elitinių didmeistrių, visuomet atsiranda rėmėjų, skiriančių šimtus tūkstančių eurų ar dolerių, o mače dėl pasaulio čempiono vardo – net keleto milijonų prizinį fondą.
Bobby Fisheris visuomet reikalaudavo bent penkių milijonų dolerių, kitaip nesutikdavo žaisti. Jis teigė: jeigu profesionalūs boksininkai tiek gauna, jis negali žaisti už mažesnę sumą.
Paprastose šveicariškos sistemos varžybose prizai maži, jų neužtenka šachmatininkui pragyventi, nes norint gauti pinigus reikia laimėti turnyrą, kitaip tenka išeiti tuščiomis.
