„Daugelis finišavusių bėgikų atrodė kaip lunatikai kančios iškreiptais veidais, dar nesuvokiantys, ką padarė. Bet truputį pailsėjus situacija pasikeitė iš esmės, nes jie pasijuto kaip kosmonautai, ką tik išsilaipinę Mėnulyje.
Džiaugiuosi, kad ir aš jaučiausi kaip Neilas Armstrongas – su pajuodusiu nagu, visiškai išprievartautu raumenynu ir išsekusia energija“, – savo tinklaraštyje būseną nubėgus daugiau nei šimtą kilometrų aprašė G.Grinius.
35 metų bėgikas šiemet pats išsilaipino ultrabėgimo varžybų elite.
Be trenerio ir turtingų rėmėjų, bet su žmonos, dviejų sūnų moraline ir šalies bėgimo entuziastų finansine parama G.Grinius spalį pasibaigusioje pasaulio ultrabėgimų serijoje užėmė 3-iąją vietą sudėjus trijų geriausių varžybų rezultatus.
125 km varžybose Gran Kanarijoje (Ispanija) finišavęs vienuoliktas, 168 km Monblano (Prancūzija) etape – penktas, o 172 km ilgio etape Reunjono saloje tarp daugiau nei tūkstančio bėgikų – ketvirtas, G.Grinius tapo pirmuoju prizininku iš Lietuvos galutinėje įskaitoje.
„Aš nesu maratonininkas. Man trūksta greičio, bet aš turiu ištvermės. Esu lyg blogiukas – kai kitiems sunku, man būna gerai“, – sakė po kalnus lakstantis bėgikas, šią savaitę užsukęs į Vilnių.
– Gediminai, apie ką galvojate bėgdamas pirmąjį varžybų kilometrą ir žinodamas, kad laukia dar 171 km? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Griniaus.
– Kaip nepradėti skubėti. Daug bėgikų, tarp jų ir aš, per greitai pradedame. Paskui lūžtame – sulėtėjame arba nebaigiame distancijos.
Todėl startuodamas kontroliuoju save, kad nešaučiau pirmyn su visa banda.
– Ką įprastai galvojate bėgdamas paskutinį distancijos kilometrą?
– Paskutinėse varžybose Reunjono saloje likus 500 metrų pyktelėjau ant savęs – mane pralenkė vienas varžovų. Sakiau sau: „Velnias, reikia daugiau treniruotis tokiose vietovėse.“
Tuo metu ten lijo, buvo rūkas, slidu ir daug akmenų. Nenorėjau rizikuoti, nes buvo pavojinga bėgti greitai. Galvojau, kaip išjungti smegenis, kad galėčiau bėgti tokiu greičiu, kaip pro mane pralėkęs varžovas.
– Finišuodamas 168 km bėgime Monblane save palyginote su zombiu. Kokia tai būsena?
– Ten gerai bėgau, bet likus 30 km patyriau kojos traumą. Kankino skausmas tose vietose, kur reikėjo aukščiau pakelti koją.
Finiše mane pasitiko žmona ir vaikai, bet šįkart nebuvo emocijų. Atbėgau tuščias. Tik po kiek laiko viduje įsižiebė ugnelė.
Bėgdamas išvengiu haliucinacijų, kurių kartais pasitaiko kitiems. Tačiau būna, kad bėgant trasa, kurioje daug šaknų, vaidenasi gyvatės.
– Haruki Murakami savo knygoje prisimena vieną alinanti bėgimą, kai įtikino save, kad yra ne žmogus, o robotas.
Ar jums tenka save įtikinėti, kad esate kas nors kitas?
– H.Murakami bandė įtikinti save, jog nėra žmogus, kad nejaustų skausmo. Aš sykį per bėgimą esu lyginęs save su robotu dėl suplanuotų veiksmų.
Turiu tiksliai žinoti, kada bus „maitinėlė“ (maitinimosi punktas. – Red.), kada turiu pasistiprinti ar atsigerti.
Kai ilgai bėgi ir pavargsti, protas nebeveikia taip gerai.
Reikia robotizmo bėgant tamsoje, nes turi automatiškai žinoti, kur striukėje yra įdėta maitinimosi želė.
Kartais bėgdamas vadinu save medžiotoju, nes įprastai pradedu lėtai, o paskui bandau sugaudyti visus varžovus. Bet paskutiniame etape pats pasijutau auka, nes mane aplenkė varžovas.
– Bėgant 27 valandas Reunjono saloje keitėsi ne tik paros laikas, kelias, bet ir oro sąlygos.
Kaip prisitaikote?
– Šis bėgimas buvo išskirtinis, nes startavome 23 val., paskui bėgome visą dieną, o finišavau 3 valandą nakties. Oro temperatūra svyravo nuo 0 iki 30 laipsnių.
Organizmui sunku ir dėl aukščio svyravimų – pradėjome bėgti jūros lygyje, pakilome į 2 km aukštį, vėl nusileidome.
Sužinojau, kas yra hipotermija (būsena, kai organizmo temperatūra nukrinta žemiau nei 35 laipsniai temperatūros. – Red.). Iš pradžių buvo šilta, todėl bėgau be striukės.
Tačiau pakilus į kalnus ir užėjus lietui beprotiškai sušalau.
Pirmą kartą per bėgiko karjerą sustojau pasikeisti rūbų, nes buvau kiaurai šlapias ir sušalęs. Maniau, kad esu stiprus, bet gamtos sąlygos privertė pasijusti silpnam.
– Kas įprastai sudaro jūsų bėgimo ekipuotę?
– Yra privalomas daiktų sąrašas: bent litras vandens, folija, kad nesušaltum, įkrautas telefonas, švilpukas, pinigai, neperšlampami drabužiai – visa tai reikalinga nelaimės atveju. Reunjono saloje yra atokių vietų, kurių net sraigtasparnis nepasiektų, tad, pavyzdžiui, lūžus kojai reikėtų šiltų rūbų ir maisto, kol atvyktų pagalba.
Mano kuprinė įprastai sveria 2–3 kg.
Per pastarąjį bėgimą suvalgiau 30 želės dozių po 30 gramų.
– Ar jums patinka bėgti naktį?
– Reunjono saloje labai gražus vaizdas buvo naktį bėgant per cukranendrių laukus. Jautiesi lyg bėgdamas labirintu, o žybsinčios kitų bėgikų prožektorių šviesos atrodo magiškai.
Tačiau pamatęs, kuo bėgdamas kvėpuoju, išsigandau – ten buvo labai daug dulkių.
– Ar bėgdamas su prožektoriumi ant galvos viską matote sau po kojomis?
– Iki šiol maniau, kad taip. Bet Reunjono saloje užėjus rūkui nieko nebemačiau. Klaidžiojau, ieškojau trasos ženklų.
Netgi aplenkiau vieną varžovą, kuris irgi paklydo tame lauke.
– Esate bėgęs ir Lenkijos kalnuose, kur pasitaiko rudųjų meškų. Ką darytumėte jas sutikęs?
– Tatrų kalnuose prie Lenkijos ir Slovakijos sienos iš tiesų būna meškų. Bet man neteko jų sutikti.
Pavojingiausias gyvis mano kelyje – gyvatė Alpių kalnuose. Kiti sutikti gyvūnai buvo maži – lapės, zuikiai, graužikai.
– Kodėl bėgate tokias ilgas distancijas?
– Pradėjau bėgioti atsitiktinai – po savo misijos Irake, kad atsipalaiduočiau po įvairių išgyvenimų. Bėgimas padėjo susitvarkyti su stresu.
Grįžęs į Lietuvą nusprendžiau, kad jei galiu nubėgti pusę maratono, gal galiu ir visą. Po pirmojo maratono skaudėjo visus raumenis ir sakiau sau: daugiau niekada. Bet susikūrė „Šviesos karių“ klubas, su kuriuo nubėgau pirmąją savo šimtinę kilometrų – nuo Nidos iki Būtingės.
Taip mano gyvenime atsirado ultrabėgimai. Jeigu galiu nubėgti šimtą, galiu ir daugiau.
Gavau pasiūlymą dalyvauti bėgimo kalnais (treilo) čempionate Prancūzijoje.
Iš lietuvių niekas nebuvo dalyvavęs – nežinojome, kas yra tas treilas. Nusprendžiau išbandyti.
Pirmąkart susidūręs su bėgimu kalnais patyriau šoką. Tačiau netrukus supratau, kad tai skirta man.
– Kokių išgyvenimų patyrėte Irake, kad teko gydytis nuo streso?
– Buvo daug šaudymų. Į mūsų bazę skriejo daug raketų. Buvo sužeistų ir žuvusių.
Tai tęsėsi ilgai – misija truko pusę metų ir tai nebuvo malonus išgyvenimas.
Kai grįžus namo kur nors trinktelėdavo durys, kiekvieną kartą pašokdavau.
– Dabar jūsų darbas irgi susijęs su kariuomene, bet Lenkijoje. Kodėl?
– Ten yra NATO vadavietė. Mane išsiuntė ten tarnauti.
– Kaip sudarote sau sąlygas treniruotėms Lenkijoje, kur turite darbą ir šeimą?
– Darbe yra pietų pertrauka. (Šypsosi.)
Be to, tarnyboje turime 4 laisvas valandas per savaitę sportui. Visas kitas bėgimas – laisvalaikis ir hobis.
Šeima mane palaiko ir supranta, jei savaitgaliai ir vakarai būna užimti bėgimu.
Palyginti su elito bėgikais, daug nesitreniruoju. Per mėnesį nubėgu apie 600 km. Ščecine yra tik vienas kalniukas, tai per jį ir lakstau. Pirmyn ir atgal nubėgęs 20–30 kartų per vieną treniruotę aš įveikiu apie 20–30 kilometrų.
– Varžyboms reikia daug pinigų. Ar jų turite?
– Turiu, bet nepakankamai, kad įgyvendinčiau visas svajones. Kai kurios mano svajonės yra labai brangios.
Dalį savo kelionių į varžybas aš apmokėjau pats, o dalį pinigų surinkti man padėjo bėgikų bendruomenė.
– Nuo tada, kai pradėjote bėgti, bėgate vis toliau. Kiek toli norite bėgti?
– Kažkada sakiau, kad antro maratono nebėgsiu.
Vėliau sakiau, kad 100 km yra mano atstumas. Bet po šio sezono supratau, kad 100 mylių bėgu dar geriau.
Tarsi narkomano, mano dozės vis didėja. Nors dabar atrodo, kad to užtenka, nežinau, kiek dar tai truks. Noriu pabandyti paros bėgimą kalnuose, nes niekada nebandžiau.
Iššūkių yra daug. Nežinau, kada jie man baigsis.
Bėgimas Reunjono saloje
Pastarosios varžybos, kuriose dalyvavo G.Grinius, buvo 172 km lenktynės Reunjono saloje. Trasa vingiavo skersai salos ir buvo pavadinta „Kvailių įstrižaine“. Dėl brangios kelionės lietuvis šįkart vyko be žmonos Gintarės, kuri įprastai talkina jam per varžybas.
Kelias dienas iki varžybų G.Grinius daug nebėgioja ir stengiasi kaupti energiją ilgiau miegodamas. Bėgikas yra vegetaras, jo valgiaraščio prieš varžybas pagrindas – įvairūs ryžiai, daržovės ir vaisiai. Trasoje buvo 22 maitinimosi punktai, kuriuose bėgikai gali atsigerti ir pasistiprinti bananais.
Varžybas laimėjo François D’Haene’as, distanciją įveikęs per 24,5 val. Paskutinis, 1147-asis, finišavęs bėgikas užtruko ilgiau nei 66 val.
Po daugiau nei 27 val. trukusio bėgimo G.Grinius negalėjo iškart eiti ilsėtis, nes buvo pakviestas į dopingo kontrolę: „Ten praleidau apie dvi valandas. Išgėriau du litrus vandens, vos neužmigau, kol galiausiai iš trečio karto pavyko duoti mėginį.“
G.Griniaus rezultatai 2014 m.
125 km varžybos Gran Kanarijoje (Ispanija) – 11-oji vieta (16 val. 11 min. 13 sek.). 119 km varžybos Laverade (Italija) – 3-ioji vieta (13 val. 1 min. 22 sek.). 50 km varžybos „Chudy Wawrzyniec“ (Lenkija) – 1-oji vieta (4 val. 33 min. 55 sek.). 168 km varžybos „Tour du Mont Blanc“ (Prancūzija) – 5-oji vieta (21 val. 50 min. 4 sek.). 172 km varžybos Reunjone (Prancūzijos užjūrio regionas) – 4-oji vieta (27 val. 25 min. 13 sek.).
