Jis taip pat pakeitė ir Lietuvos buriavimo istoriją. Atranką įveikęs ir Olandijos „Team Brunel“ komandai įspūdį padaręs R.Milevičius tapo pirmuoju lietuviu tokio rango buriavimo varžybose.
Apie tai skelbė ir finišu tapusio Geteborgo stendas plačiame „Volvo Ocean Race“ (VOR) kaimelyje, kur pirmadienį gausus žiūrovų būrys sveikino finišą pasiekusias jachtas, o šeštadienį laukia skambaus uždarymo. „Team Brunel“ komanda paskutiniajame etape turėjo atlaikyti konkurenciją dėl antrosios vietos, bet pasirodė puikiai ir išvengė papildomo streso per uosto lenktynes.
Jose šeštadienį 4-5 vietas pasidalins tik dvi komandos.
VOR lenktynės negaili sportininkų, kurie per devynis mėnesius kovoja su nuovargiu, didžiuliu stresu ir netgi raumenų nykimu. Lenktynėse yra devyni sustojimai, tačiau įgulos juose negali tik ilsėtis – vyksta ir specialios treniruotės.
Jų prireikia organizmams atstatyti. Nenatūralus maistas, sunkus darbas ir mažai miego – visa tai lydėjo R.Milevičių. R.Milevičius kai kuriose atkarpose teko iš viso per parą miegoti 3 valandas po 15-20 minučių.
Šešerių metų tėčio į buriavimo pamokas atvestas kaunietis tiki, kad dar teks sudalyvauti VOR lenktynėse, bet neaišku, ar su „Team Brunel“ komanda. R.Milevičiaus sutartis galiojo iki šio sezono pabaigos, o lenktynės vyksta kas trejus metus. Olandai jau galvoja vykdyti naują atranką, bet tai gali būti kita komanda.
Kita vertus, didžiulės patirties įgavusiam Rokui tai neturėtų tapti barjeru.
Geteborge apie nuovargį kalbėjęs R.Milevičius ilgai ir kantriai su lrytas.lt kalbėjo apie treniruotes ir testus per atranką, fizinės jėgos būtinumą ir išlavintą protą.
– Į atranką Olandijoje išvykote apie tai pranešęs tik savo draugei Erikai. Daug keliavote autobusais, apsistojote pas draugus. Ir nepaisant nuovargio įveikėte „Team Brunel“ atranką. Kaip ji vyko?, – lrytas.lt paklausė R.Milevičiaus.
– Kai nuvykau, mus visus apžiūrėjo ir įteikė programą. Užpildėme valandos ar pusantros psichologinį testą. Pagal jį sudarė klausimus ir turėjome du interviu. Klausimus sudarinėjo tikri specialistai, profesionalai, kurie mus ir vertino.
Interviu buvo gražūs, bet tu supranti, kad jie skaito tave it knygą. Niekas nežinojome, kaip pasirodėme per psichologinius testus.
Vėliau mus tikrino medikai. Aiškinosi viską: kaip atrodai, traumas, organizmo galimybes, persirgtas ligas. O tada laukė fizinis testas, kurį sudarė dvi dalys.
Sudėtingiausia – trijų kilometrų irklavimas laikui.
Taip pat laukė mažesnės užduotys. Teko maksimalų kiekį kartų stumti 60 kilogramų štangą, kiek gali padaryti prisitraukimų, atsilenkimų. Tikrino riešo gniaužtų stiprumą. Buvo apie dešimt užduočių.
– Kiek kartų išstūmėte štangą?
– Apie 26 kartus. Buvo keletas, kurie padarė daugiau stūmimų. Prisitraukimų padariau daugiausia – lyg ir 24.
Bet buvau labai pavargęs, po ilgos kelionės, tačiau adrenalinas pakėlė nuotaiką. O ir vertinimo standartai buvo keisti. Mačiau, kad kai kurie prisitraukimus darė labiau bicepsu.
Tačiau buvau patenkintas. Atsilenkimus darėme ant specialaus treniruoklio. Jų padariau 70. Man net skambino ir klausė, ar tikrai tiek, nes manė, kad blogai užsirašė. Nė vienam nepavyko padaryti daugiau nei 30.
Visa tai mane padarė ryškiu lyderiu, bet irklavime buvau trečias. Tuomet tris žmones pakvietė į jachtą. Čia sulig kiekviena jūrmyle mano pranašumas augo. Tiesiog jie neturėjo patirties, o komanda pamatė, kad aš dirbu labai guviai.
– Per fizinį pasirengimą buvote stipriausias. „Team Brunel“ tai paliko įspūdį.
– Tai yra viena didžiausių priežasčių, kodėl į mane atkreipė dėmesį. Palyginus su kitais buvau labai fiziškai stiprus. Jachtoje buvau vienas stipriausių, tad fiziniui pasirengimui skyriau daug dėmesio. Aš domiuosi sportu, turiu patirties olimpiadoje, tad tai padėjo dirbti su visa ekipa.
– Patekote į komandą. Kaip vyko pasirengimas?
– Viskas prasidėjo dar anksčiau nei varžybos. Kai tik pasiėmėme laivą, Anzerotėje praleidome pusmetį, o tada dar porą mėnesių Olandijoje.
O viska vyko taip. Apie aštuntą valandą visi susirinkdavome sporto salėje. Joje praleisdavome valandą ar pusantros.
Tuomet visa komanda pusryčiaudavo. Po jų – apie 11 valandą – išplaukdavome. Plaukdavome iki 17 ar 18 valandos. Kai grįždavome, laukdavo komandos susirinkimas ir eidavome miegoti. Taip praleisdavome bene šešis mėnesius.
Sekmadienis būdavo laisvas, o visas kitas šešias dienas vykdavo fizinis pasirengimas. Kartą per mėnesį savaitei pas mus atvykdavo fizinio rengimo treneris. Jis be įprastų treniruočių surengdavo ir asmenines. Jis mus stebėjo, analizavo trūkumus, problemas ir sudarė programą.
O įprastai visi dirbdavome pagal tą pačią programą, kuri vis keisdavosi.
– Ar turėjote laiko atsigauti iki varžybų?
– Artėjant lenktynėms programa keitėsi. Susitelkėme į atsigavimą, traumų prevencijos programą, o ne fizinės ištvermės didinimą. O per varžybas turėjome terapeutą. Su juo dirbdavome sustojimuose, eidavome į sporto salę. Tačiau tai buvo atsigavimo treniruotės.
Nuo nuovargio ir krūvio visuomet išryškėdavo traumos ir panašūs dalykai, tad jis padėdavo spręsti problemas.
Bet mums reikėjo atsigauti. Visuomet jausdavau nuovargį pečių srityje. Ir dabar mano pečiai pavargę. Turėdavome daug masažų, stiprindavome mažuosius raumenis.
– Jachtoje bėgioti netenka. Judate labai mažai. Kaip tai paveikė kojas?
– Raumenys atrofuojasi. Praradome raumenų ir jėgos. Kojos visiškai nedirba. Dirba viršutinė kūno dalis. Tikrai praradau daug raumenų, o tai – labai negerai.
– Ar tikrindavo jūsų svorį?
– Taip. Pradžioje gal buvo padaryta klaidų, skirstant maistą, o gal buvo per mažai vandens. Per pirmąjį etapą numečiau apie aštuonis kilogramus svorio, o per keletą kitų – po tris ar keturis.
– Ar pavyko atsistatyti?
– Prieš startą Alikantėje svėriau 95 kilogramus. O dabar – 89-90. Į pabaigą po truputėlį atsistačiau. Trumpesni etapai, tad buvo galima. O po ilgų etapų lengva nebuvo. Kai grįžti į krantą ir viduriuoji, nes reikia prisitaikyti prie normalaus maisto. Ir atvirkščiai, kai vėl viskas pasikeičia.
Organizmui tai atsiliepia. Netgi kai reikia užlipti laiptais ar pabėgioti, jaučiasi, kai sukyla spaudimas. Tu turi dvi savaites, per kurias privalai atsistatyti. Pirmąją nori tik miegoti ir ilsėtis, o antrąją pradedi dirbti.
Etapai ilgėjo, o sustojimo laikas trumpėjo. Laiko ėmė trūkti, startuodavai nepailsėjęs
– Pagal VOR taisykles komandoje turi būti du jaunesni nei 30 metų sportininkai. Jūs ir esate vienas jų. Ar jautėte, kad greičiau pasipildote energija nei vyresni kolegos?
– Jie mažiau daro. Mes esame jaunesni, energingi, todėl dirbame daugiau. Bet man taip patinka. Nenorėčiau plaukti, kur mažai dirbi. Aš kitaip negaliu. Jeigu matau, kad kažkas vyksta, noriu dalyvauti. Žinau, kad kuo greičiau atliksime užduotį, galėsime greičiau išplaukti.
Mėgstu spręsti problemas, dirbti papildomai. Tai veža. Nors ir ne tavo budėjimas, vis tiek keliesi ir padedi. Juk žinai, kad jie padės ir tau.
- Jūs komandoje – universalus. Patirtis olimpiadoje leido atlikti daugiau užduočių?
– Dariau visur ir viską. Tai – geriausia mokykla, nes būni visur. Aš taip ir norėjau.
– Ar po šių devynių mėnesių suprantate, kodėl reikėjo tų testų?
– Tikrai taip. Pats buriavimas labai keičiasi. Viskas profesionalėja. Dar dabar yra kai kur, kad vežasi cigarečių. Pas mus niekas nerūko, jokio alkoholio. Požiūris – profesionalus. Be to, padidėjo konkurencija, tad fizinis pasirengimas – labai svarbus.
Jeigu nebūsi fiziškai pasirengęs, etapo pabaigoje būsi nuvargęs. O tada automatiškai kris visas komandos pasirodymas.
– Daug kalbame apie fizinę jėgą, tačiau vienas legendinės lietuvių jachtos „Ambersail“ kapitonas Simonas Steponavičius sakė, kad durneliams vietos buriavime nėra. Reikia ir proto. Apie jūsų vadybinius gebėjimus ir aštrų progą kalba visa Lietuvos buriavimo bendruomenė.
– Buriavimo sporte reikia daug suprasti. Kovoji su vandenynu, elementais. Ne kiekvienas supranta, kodėl jachta sugeba plaukti prieš vėją. Kitas klausimas – kaip gali plaukti prieš vėją greičiau už vėją. Atrodo, kad logiškai nesuprantama.
Yra krūva priemonių, kurias gali naudoti. Turi būti nuolat susikaupęs ir mąstyti. Baigėsi laikai, kai komandos samdydavo irkluotojus ar regbio žaidėjus, kurie gali tik stovėti ir sukti rankenas. Dabar įgulos apribotos, tad neužtenka vietos tik raumenims. Dabar visi turi būti universalūs ir suprantantys, kas vyksta aplinkui.
– O kada jūs sužinojote, kodėl jachta gali plaukti prieš vėją?
– Nuo vaikystės, kai pradėjau lankyti buriavimą. Buvo ir fizikos pamokos, vėliau pats ėmiau tuo domėtis.
– Esate lankęs karatė ir tenisą. Kodėl laimėjo buriavimas?
– Žaidėme mes ir krepšinį. Žiemą, bet kai pradėjome tuo periodu vykti į užsienį, baigėsi ir krepšinis. Aplinka buvo konkurencinga, nes lankiau su bendraamžiais. Jachtų klube, kai tėtis žaisdavo tenisą, man būdavo nuobodu, tad vairuodavau laivelį. Tėtis irgi buriavo, tad jam treneris pasiūlė atvesti mane į buriavimo treniruotes.
– Lietuvos sporto universitete (LSU) įgijote sporto vadybos bakalaurą. Dabar siekiate magistro. Vilniuje esate su Egle ir draugu įkūręs sporto klubą. Suksite į verslą?
– Dar turiu apsiginti magistro laipsnį, nes dėl buriavimo vis nepataikydavau į gynimus. Dabar daug atitolau, tad atsirado daug minčių, netgi temą norėtųsi keisti.
Ateityje gal bus sporto vadyba ar departamentai, bet dar nematau ten savęs. Man patinka kažką kurti. Turiu idėjų projektams. Man patinka daryti tai, kas labiausiai patinka. Nenoriu dar eiti į visuomeninį veiklą, nes noriu aktyviai pagyventi.
Nesakau „ne“ buriavimui.
