Antradienį Vilniuje vykusioje 2015-ųjų sporto apdovanojimų ceremonijoje ne tik V.Garastas vylėsi stebėti antrąkart su rinktine per pastaruosius trejus metus sidabrą Europoje laimėjusio V.Kazlausko triumfą.
Apdovanoti Metų trenerio rinkimų nugalėtojo scenoje pasirodęs istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas prieš paskelbiant laimėtoją net perskaitė vieną iš J.Kazlausko užsirašytų minčių, kalbėdamas, jog jis mano, kad būtent šis cituojamas žmogus vertas auksinės statulėlės. Ir viltingai pasižiūrėjo į krepšinio profesoriumi tituluojamą J.Kazlauską...
Tačiau jam teko gūžčioti pečiais, kai iš voko ištraukęs nugalėtojo pavardę turėjo skaityti bokso trenerio Vido Bružo pavardę.
„Reikia tik sveikinti tą bokso trenerį su garbingu titulu. Reikia ploti, kad pagaliau Lietuvoje atsirado boksininkas ir jo treneris, kurie siekia prikelti anksčiau turėtas mūsų šalyje bokso tradicijas. O juk jos buvo labai stiprios – prisimenant net ir mano draugą Algirdą Šociką. Nemanau, kad krepšinis šiuo atveju konkuruoja su boksu – šioje šventėje laimėjo visas sportas. Tačiau, mano manymu, negalima individualių sporto šakų trenerių lyginti su žaidybinių sporto šakų strategais. Tai nesulyginami dalykai“, – kalbėjo V.Garastas, prisiminęs, kad praėjusiais metais J.Kazlauskas tapo Metų treneriu neiškovojęs medalio pasaulio krepšinio čempionate.
Buvusio Lietuvos krepšinio federacijos vadovo ir nacionalinės ekipos stratego nuomone, J.Kazlausko ir V.Bružo keliai yra skirtingi ir jie neturėjo tarpusavyje konkuruoti.
„Mano paprastas paaiškinimas – J.Kazlauskas su rinktine jau turi kelialapį į Rio de Žaneiro olimpiadą, o bokso treneriui su auklėtiniu dar tik teks kovoti dėl šio kvietimo. Tai labai didelis skirtumas ir labai didelė praraja. Be to, krepšinio treneriui teko su parengta komanda žengti net 9 žingsnius iki medalių ir kelialapių. Bokse nėra tokio ilgo ir sunkaus lipimo iki olimpo. Nenoriu nieko nuvertinti, tik sakau, kad yra labai didelė takoskyra tarp trenerių: tarp tų, kurie parengė ir padeda startuoti vienam sportininkui, ir stratego, atsakingo už visos komandos pasirodymą“, – dėstė V.Garastas.
– J.Kazlauskas pralaimėjo ir sporto sirgalių balsavime internetu. Kaip paaiškintumėte šį fenomeną? Gal sporto aistruoliai jau pavargo nuo krepšinio, nuo J.Kazlausko ir jiems norisi ko nors nauja?
– Mes visi pavargstame nuo kitų žmonių, politikos, intrigų, nesutarimų. Bet kad pavargtume nuo Jono Kazlausko? Nei jis kur lenda, nei reiškiasi, nei patenka į skandalus. Kodėl turėtų kas nors nuo jo pavargti? Aš kalbėjausi su Jonu iškart po apdovanojimo ceremonijos – jis buvo visiškai ramus, nekėlė klausimų „kodėl“. Jis man tiesiai šviesiai pasakė – Vladai, taupykite nervus, ko jūs čia nervinatės... Mes šiuo atveju turėtume savęs paklausti – o jam apskritai to reikia? Tų apdovanojimų, pagerbimų? Jis padarė darbą, padėjo ekipai patekti į Rio de Žaneirą, laimėjo sidabrą Europoje... Rinkimai nėra prievolė, kodėl jis dar turi ir čia laimėti?
– Tačiau pripažinkite, kad J.Kazlausko pralaimėjimas rinkimuose bokso treneriui yra sensacija Lietuvoje, kur krepšinis yra svarbiausia sporto šaka.
– Kodėl sumenkinate šiuo klausimu krepšinį? Ši sporto šaka yra gerbiama ir mėgstama, nes turi rezultatus, pasiekimus. Gal bokso trenerio pergalė taps postūmiu ir kitoms sporto šakoms tobulėti, rodyti vis geresnius rezultatus.
– J.Kazlausko vietoje supyktumėte?
– Ne. Tikrai, ne. Pagalvočiau – tiek jau to. Jei esu treneris ir turiu atlikti savo darbą, jį padarau, o vertinimus turiu palikti kitiems. Jei dabar pradėsi pykti, turėsi kažkaip atsakyti, tada kita pusė taip pat turės savo argumentų ir prasidės tas pykčio „pingpongas“. J.Kazlauskas jau turi savo biografija, savo pasiekimus, bet gal kai kam norisi naujų veidų – prašom, niekas neuždraus...
– Krepšinio įvaizdis po šių rinkimų nenukentėjo? Nors komandų nominacijoje laimėjo rinktinė, pats treneris neiškovojo trofėjaus...
– Krepšinis nepralošė ir nenukentėjo todėl, kad jau septintą kartą iš eilės nacionalinė vyrų komanda kovos olimpiadoje. Ir viskas tuo pasakyta.
