Apie 1971-1981 metais kultūrizmo sąvoka Sovietų Sąjungoje iš esmės neegzistavo – šis sportas buvo vadinamas atletine gimnastika, varžybų rengėjai persekioti, bandyta sutrukdyti bet kokių renginių organizavimą.
Ir visa tai – dėl klaidos.
„Kultūrizmas pradėjo aktyviai veikti, atsirado klubai, pradėta rinkti nario mokestį. Lietuvoje to beveik nebuvo, bet Rusijoje kultūristai pradėjo užimti sunkiaatlečių sales. Įstatymu nurodyta uždrausti sales atiduoti kultūristams.
Kiti neperskaitė visko iki pabaigos ir pasigavo bangą, kad reikia uždrausti pačius kultūristus. Tą dešimtmetį reikėjo išgyventi sunkiomis sąlygomis“, – prisimena V.Vandys, laikomas Šiaulių kultūrizmo tėvu.
Sportavo rūsiuose
64-erių I.Karpecas apie kultūrizmą išgirdo apie 1965 metus, kai pasirodė pirmieji kalendoriai apie atletinę gimnastiką. Tačiau nuolatinę sporto salę, kurioje pradėjo reguliariai kilnoti svorius rado tik po keleto metų, kai atvyko studijuoti į Kauną.
Jis ilgam įsikūrė legendiniame laikinosios sostinės klube „Olimpas“.
„To laiko klubų nesulyginsi su dabartiniais. Tada buvo draugystė, parama. Būdavo tokiu atvejų, kai kažką nuskriaudė, tai per valandą surinkdavai 30 žmonių, kurie svėrė 80-100 kilogramų. Dar ir dabar vienas kitą palaikome, kai miršta artimieji ar kitais atvejais“, – pasakoja I.Karpecas.
Tais laikais patekti į sporto klubą buvo labai sunku – pats I.Karpecas eilėje laukė pusmetį, o vėliau turėjo treniruotis tik pagal griežtai nustatytą laiką – pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais 21-23 valandomis.
Šis Kauno klubas buvo toks garsus, kad jo nariai, nuvykę į kitus SSRS valstybių miestus, gaudavo raktus nuo sporto salių, kur galėdavo nakvoti ir sportuoti.
Tuo tarpu V.Vandys klubą įkūrė pats – jis atvažiavo iš Kauno į Šiaulius jau būdamas čempionas, rekordininkas.
Šiauliuose nebuvo sporto salių, tad jis iš pradžių bendrabutyje, o vėliau kitur įkūrė klubą „Ąžuolas“.
V.Vandys garsėjo savo jėga spausdamas štangą – buvo rekordininkas, kuriam niekas neprilygo visoje Sovietų Sąjungoje.
Varžybas perkeldavo
I.Karpecas pirmą kartą varžybose dalyvavo 1972 metais. Tada jos atrodė kiek kitaip, nei dabartinės, kai atletai ant scenos lipa tik rodyti raumenyno. Tada reikėjo daryti prisitraukimus, atlikti trišuolį, spausti štangą.
Uždarose „Olimpo“ varžybose reikėjo atlikti įvairius veiksmus ir tik tada atletai pozuodavo.
„Sėdintys aukščiau bandydavo trukdyti, bet vis tiek organizuodavome varžybas. Būdavo, kad likus kelioms valandoms jas sustabdydavo, atimdavo sales. Tekdavo improvizuoti, rinkdavomės į atsargines patalpas.
Būdavo variantų – turėjome pasiruošę kitas vietas, į kurias staigiai perkeldavome varžybas. Plodavo rankomis mums sutrukdę, bet vėliau sužinodavo, kad šaukštai po pietų ir varžybos vis tiek įvyko“, – senus laikus prisiminė ir V.Vandys, kurios sūnus Arūnas dabar taip pat lipa ant scenos.
Senesniais laikas sporto salėse tebuvo laisvi svoriai arba keli savadarbiai treniruokliai.
„Visi dabar išlepę, nes yra įvairūs treniruokliai. Mes turėjome daugiau entuziazmo, noro ir ieškojimo. Dabar yra daug pramogų, anksčiau jų buvo mažiau, tad sportuodavome“, – pasakojo V.Vandys.
Žinių neturėjo
Šie sportininkai savu laiku žinių apie sportą beveik neturėjo – nei kaip derėtų maitintis, sportuoti ar ilsėtis. Viskas, ką jie gaudavo – patarimai iš vyresnių kolegų, vis atsirasdavę žurnalai ar pačių šio sporto entuziastų išversti tekstai.
„Kažką sužinodavome iš žurnalų, išsiversdavome. Lenkai jau turėjo daugiau literatūros, vienas kitas žurnalas atvykdavo ir iš JAV, kažkokiais kanalais atsiveždavome. Viską bandydavome patys, žiūrėdavome kas pasiteisins“, – teigė V.Vandys.
Kai dar sportavo Kaune, jis kažkur perskaitė, kad reikia gerti daug pieno. Iš pradžių vien juo gyvas ir buvo – kasdien gerdavo po 3-4 litrus pieno, prieš ir po treniruotės.
„Kad reikalingi baltymai ar mėsa neturėjome supratimo, nebuvo literatūros, nes ji buvo draudžiama. Porą mėnesių sportuodavai, tada porą ne, nes nualindavome organizmą. Šiauliuose jau sužinojau, kad vietoj pieno geriau valgyti varškę. Ateidavai ir valgydavai iš karto pusę kilogramo“, – juokiasi V.Vandys.
„Pagrindinis maistas – varškė. Žinojome, kad sėkmė priklauso nuo piramidės – maisto, poilsio. Stengiamės surinkti kuo daugiau baltymų iš kiaušinių, turėjome ryšių ir su sunkiaatlečiais, kurie jau gaudavo baltymų miltelių“, – prisiminė ir I.Karpecas.
Steroidai jau buvo žinomi
I.Karpecas Kaune ne tik siekė sportinių aukštumų, bet ir studijavo mediciną. Jis aštuoniolika metų dirbo karo gydytoju, kur laikė normatyvus ir iš viso sportui atidavė per penkiasdešimt gyvenimo metų.
Dabartiniai kultūristai yra žymiai stambesni už savo pirmtakus ir dažnas žiūrovas iš šalies baksnoja į anabolinius preparatus. Jų būta ir sovietmečiu.
„Buvo ir anabolinių steroidų, tai nėra jokia paslaptis. Bet jie nebuvo taip plačiai naudojami. Jei gerai pamenu, pirmieji preparatai apskritai atsirado tik apie 1960-uosius metus, buvo sunku jų gauti, reikėjo receptų.
Kas žinojo, gavo, galėjo paruošti kūną naudojant krūvą preparatų, bet ne tam, kad stimuliuotum augimą, o tam, kad atsistatytų raumenys“, – teigė I.Karpecas.
Jam sužavėjimą kelia ne šių laikų sportininkai, o senoji gvardija – Sergio Nubretas, Franke'as Zane'as, Arnoldas Schwarzeneggeris ir kiti.
„Man baisu, prie ko dabar einama. Tai yra savęs žalojimas. Visiems rūpi tik rezultatas. Visi naudoja preparatus, tik klausimas, kada nutraukti, kad jų neaptiktų kontrolė. Mano manymu, naudą duoda tik fizinė kultūra, bet ne profesionalus sportas“, – įsitikinęs I.Karpecas.
