Miręs šachmatų legenda: jis paskelbė matą sovietų melo imperijai

Jo širdis nesveikavo, o 2012 metais didmeistrį buvo ištikęs insultas. Tačiau prieš smogiant sunkiai ir klastingai ligai V.Korčnojus lankėsi Lietuvoje ir davė vieną iš savo paskutiniųjų interviu. Žurnalistas Giedrius Janonis su didmeistriu V.Korčnojimi, kuris sirgo tuomet ir Alzheimerio liga, kalbėjosi apie šachmatus, politiką, užkulisius ir varžovus, kurie tapo gyvenimo priešais. „Lrytas.lt“ pateikia intriguojantį ir neįtikėtinų istorijų pilną interviu su dabar jau Anapilin iškeliavusiu V.Korčnojimi.

V.Korčnojus<br>M.Kulbio nuotr.
V.Korčnojus<br>M.Kulbio nuotr.
V.Korčnojus<br>M.Kulbio nuotr.
V.Korčnojus<br>M.Kulbio nuotr.
V.Korčnojus<br>M.Kulbio nuotr.
V.Korčnojus<br>M.Kulbio nuotr.
V.Korčnojus<br>M.Kulbio nuotr.
V.Korčnojus<br>M.Kulbio nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jun 7, 2016, 10:35 AM, atnaujinta May 22, 2017, 6:55 PM

V.Korčnojus mirė Šveicarijoje, kur gyveno daug metų po to, kai pabėgo iš Sovietų Sąjungos 1976-aisiais.

Jo širdis nesveikavo, o 2012 metais didmeistrį buvo ištikęs insultas. Tačiau prieš smogiant sunkiai ir klastingai ligai V.Korčnojus lankėsi Lietuvoje ir davė vieną iš savo paskutiniųjų interviu. Žurnalistas Giedrius Janonis su didmeistriu V.Korčnojimi, kuris sirgo tuomet ir Alzheimerio liga, kalbėjosi apie šachmatus, politiką, užkulisius ir varžovus, kurie tapo gyvenimo priešais. „Lrytas.lt“ pateikia intriguojantį ir neįtikėtinų istorijų pilną interviu su dabar jau Anapilin iškeliavusiu V.Korčnojimi.

-------------------------

Vakaruose iki šiol ne vienas istorikas įsitikinęs, jog būtent jis išprovokavo Sovietų Sąjungos „perestroiką“. Prieš 36-erius metus metęs iššūkį totalitarinei sistemai ir pasirinkęs laisvę Viktoras Korčnojus tapo legendine asmenybe ne tik šachmatų pasaulyje. Lietuvoje jo legenda šią vasarą pasipildė dar viena detale.

Kelionės į Vilnių išvakarėse V. Korčnojus savo namuose krito ir stipriai susižeidė. Tačiau kitą rytą nusipirkęs invalido vežimėlį 81-erių didmeistris kartu su žmona jau lipo į lėktuvą. „Jis – žodžio žmogus, todėl tiesiog negalėjo sulaužyti duoto pažado atvykti“, – neslėpė legendinį šachmatininką į Lietuvą pasikvietęs Mikhailas Rositsanas. „IDW Esperanza Resort“ šeimininkas savo valdose prie ežero Aukštadvario nacionaliniame parke vieną vasaros savaitgalį suorganizavo specialų žaibo turnyrą, skirtą prieš 100 metų Vilniuje įvykusiam pirmajam šachmatų turnyrui paminėti.

„Nuo šiol šis turnyras vyks kasmet. Ir jis turės Viktoro Korčnojaus vardą“, – pažadėjo nei blaivaus proto, nei subtilaus žydiško humoro iki šiol nepraradusia asmenybe besižavintis Lietuvos verslininkas. Prieš 36-erius metus metęs drąsų iššūkį Sovietų Sąjungos valdžiai V. Korčnojus atlaikė ne vieną likimo smūgį.

Jį persekiojo KGB, o SSRS pasilikusią šeimą terorizavo sovietų valdžia, į varžovų stovyklą perbėgo ne vienas buvęs draugas, tačiau nei asmeninę laisvę pasirinkęs didmeistris, nei jį dabar visur lydinti žmona Petra, 10 metų praleidusi Vorkutos lageriuose, neišdavė savo principų.

„Džiugu, kad tokio masto asmenybė užsuko į mūsų Europos kampelį. Jūs leidote dar sykį prisiminti daug mūsų bendros istorijos dalykų, kurių neįmanoma užmiršti. Jūsų kova su už minties laisvę, už kultūros laisvę ne vienoje širdyje pasėjo savo vaisius“, – neslėpė rusiškai ta proga prabilęs Vytautas Landsbergis.

Europos parlamentaras prisiminė, jog dar 1948-aisiais V.Korčnojui Taline pralaimėjo vieną partiją, tačiau šį kartą nesiryžo revanšui prieš aktyviai iki šiol vis dar rungtyniaujantį vyriausią didmeistrį šachmatų pasaulyje. Aplošęs tuziną lietuvių V.Korčnojus „Lietuvos rytui“ davė išskirtinį interviu apie bet kurio Holivudo filmų scenarijų pranokstantį savo likimą.

- Sulaukęs 81-erių vis dar žaidžiate šachmatais profesionalų turnyruose visame pasaulyje. Ar stulbinantis jūsų ilgaamžiškumas – tai įrodymas, jog žmogaus smegenų galimybės iš tiesų yra beribės?

– Tai tikra tiesa. O geriausi mano sirgaliai – mano kartos žmonės. Jiems ir rodau pavyzdį, kaip nereikia savęs per anksti nurašyti. Noriu visiems savo bendraamžiams suteikti vilties, jog mums dar per anksti pasitraukti iš aktyvaus gyvenimo.

– Jūsų karjeros pavyzdys Vakarų žiniasklaidoje dažnai pateikiamas kaip kovos su Alzheimerio liga simbolis. Ar tokie palyginimai ir straipsniai neįžeidžia?

– Amžius – sudėtingas dalykas. Tokia ligos perspektyva taip pat matosi horizonte. Skaitau laikraščius, žinau, kuo sirgo Ronaldas Reiganas (buvęs JAV prezidentas – Red.). Tikriausiai jis daugiau už mane dirbo – ir politikoje, ir ekonomikoje, bet irgi neišvengė savo amžiaus bėdų.

Jaučiu, kai kasdien vyksta nuolatinis atminties praradimo procesas. Aišku, jis dar nepasiekė tokio laipsnio, kaip kad buvo pas R.Reiganą, tačiau faktai yra akivaizdūs. Mano FIDE koeficientas krinta žemyn. Geriausiais laikais jis buvo apie 2700 (1979 m.: 2695 – Red.), o dabar jau – 2540, nepaisant visos to paties koeficiento infliacijos per pastaruosius metus. Kažkas atmintyje lieka, bet daug dalykų dingsta visiems laikams.

– Kaip bėgantys metai keičia šachmatininko mąstyseną?

– Aišku, aš toliau treniruojuosi. Pripratau dirbti tiek, kiek tęsiasi šachmatų partija. Kažkada ji užtrukdavo penkias valandas, dabar – keturias ar net mažiau, bet aš stengiuosi kasdien treniruotis po keturias valandas. Tačiau nepriklausomai nuo to, kiek aš treniruojuosi, procesas smegenyse vyksta. Pamažu pamirštu tai, ką dar visai neseniai žinojau ir ruošiausi pritaikyti žaisdamas. Gali valgyti naudingus dalykus, kurie stiprina atmintį, tačiau vis tiek kažkas pastoviai pamažu dingsta iš atminties.

– Prieš 36-erius metus pabėgote iš Sovietų Sąjungos, nors tuomet net Vakaruose mažai kas tikėjo, jog komunistinė imperija pasmerkta žlugti. Kas paskatino padaryti lemtingą viso gyvenimo sprendimą?

– Žmogus turi subręsti tokiam žingsniui. Pirmąsyk man pasiūlė bėgti dar 1965-aisiais. Tačiau tuomet dar buvau per žalias. 1976-aisiais jau pabėgau visiems laikams. Aš neturėjau jokių politinių tikslų ir politinių ambicijų. Siekiau ir ieškojau tik laisvės. Man niekuomet netrūko profesinių ambicijų.

Bet SSRS šachmatų sistemoje buvau nurašytas. Kai A.Karpovas pirmąsyk tapo pasaulio čempionu, pajutau, kad čia esu niekam nereikalingas ir jau neturiu jokių galimybių užlipti į viršūnę. Po vieno turnyro Roterdame likau Olandijoje. Kreipiausi į policiją, prašydamas politinio prieglobsčio.

Bet olandai man jo nesuteikė, nes jie tikriausiai bijojo SSRS valdžios reakcijos. Man davė tik leidimą gyventi. Niekas net neįsivaizduoja, kaip pasaulis tuomet bijojo sovietų valdžios ir armijos. O po pirmojo mačo su A.Karpovu Filipinuose, Leonido Brežnevo nurodymu iš manęs buvo atimta SSRS pilietybė. Tai man padėjo: Šveicarijoje pagaliau gavau politinį prieglobstį. Kodėl būtent Šveicarijoje? Nes čia susitikau moterį, su kuria gyvenu iki šiol.

– Kodėl tapote SSRS priešu Nr.1?

– Noriu pabrėžti, jog gyvendamas SSRS nebuvau joks disidentas. Bet to po, kai likau Vakaruose, sovietų valdžia prieš mane ir mano šeimą pradėjo tikrą karą. Skirtingai nuo Mstislavo Rostropovičiaus ar Aleksandro Solženycino, apie kuriuos buvo galima nutylėti, apie mane SSRS spauda buvo tiesiog priversta rašyti.

Turnyruose ėmiau aplošinėti vieną po kito SSRS šachmatininkus. Protingi žmonės pamatė, kad Vakaruose galima gyventi. Jeigu turi galvą. Ir žmonės ėmė bėgti.

Ne šimtais, o tūkstančiais. Vakaruose iki šiol populiari teorija, jog būtent mano žingsnis vėliau paskatino ir „perestrojką“. Tai tikrai ne mano, o kai kurių SSRS istorijos tyrinėtojų versija. Kai dešimtys tūkstančių protų nutekėjo į Vakarus iš svarbiausių SSRS smegenų centrų, Michailas Gorbačiovas suprato, jog būtina daryti „perestroiką“.

Buvo labai keista. Jie – sovietų valdžia – ėmė kovoti su inteligentija, kuri pradėjo sekti mano pėdomis, supratusi, jog reikia bėgti iš šalies. Valdžia kovojo prieš mane, bet iš tiesų norėjo mano pavyzdžiu perspėti visą šalies inteligentiją. Visais būdais daužydama mane valdžia žiūrėjo atgal per petį, ar inteligentija nebijo tokio paties likimo.

– Jūsų sūnus 2,5 metų atsėdėjo SSRS kalėjime. Ar iš tiesų rašėte laišką L.Brežnevui, kad šeimos nebaustų už tėvo pabėgimą?

– Rašiau tik A.Karpovui. Žadėjau nepublikuoti knygos „Antišachmatai“, kurią jau buvau parašęs, jeigu valdžia atstos nuo mano šeimos ir daugiau jos nepersekios. O laiškas L.Brežnevui – beprasmybė. Visi juk žinojo, kad jis jau negali mąstyti.

– Buvęs pasaulio čempionas Michailas Talis prasitarė, jog KGB net turėjo planą, kaip jus fiziškai sunaikinti, jeigu tapsite pasaulio čempionu. Ar žinojote apie tai?

– Tai tiesa. M.Talis buvo vienintelis, kuris ne tik galėjo, bet ir išdrįso tą pasakyti. Viskas jau buvo paruošta mane sunaikinti. Jis tai pasakė prieš pat savo mirtį, prabėgus 12 metų po mano pirmojo mačo su A.Karpovu. Pasakė man asmeniškai, kai buvome apsupti rusų ir serbų šachmatų gerbėjų.

Esu linkęs juo patikėti. M.Talis visuomet širdyje palaikė mane, nors buvo atsidūręs kitoje stovykloje. Jį patį nuolat persekiojo nelaimės. Šeštajame dešimtmetyje gyvenome kartu Kuboje per šachmatų olimpiadą. Vieną vakarą nuėjome į barą, jis ten pašokdino vietinę merginą, bet pavydus kubietis buteliu M.Taliui praskėlė galvą.

Prieš svarbų mačą jis prarado sąmonę, kilo skandalas, ir sovietų valdžia jam niekuomet to neatleido. M.Talis buvo kelis kartus vedęs, todėl negalėjo išvažiuoti į turnyrus užsienyje. Norėdamas žaisti toliau šachmatais, jis buvo priverstas ieškoti A.Karpovo paramos. Ir tai aš taip pat puikiai suprantu, todėl jo niekada nesmerkiau.

– Ar atsidūręs Vakaruose jautėte realią KGB persekiojimo grėsmę?

– Pirmojo mačo su A.Karpovu pabaigoje buvo viena labai nemaloni situacija Maniloje, kai turėjome su žmona ir treneriu išskristi. Aplinkui mus visą laiką zujo kažkokie žmonės su pistoletais. Buvo akivaizdu, jog tai – Ferdinando Markoso (SSRS simpatijų neslėpusio Filipinų prezidento – Red.) žmonės, kurie yra pasiruošę su mumis susidoroti. Jiems reikėjo tik signalo. Bet signalo nebuvo, nes aš nelaimėjau mačo.

– 1978-aisiais su A.Karpovu pirmąsyk susikovėte dėl pasaulio čempiono karūnos. Šis mačas iki šiol vadinamas skandalingiausiu per visą šachmatų istoriją. Jūsų varžovui padėjo pora dešimčių slaptų KGB darbuotojų, o Bagijo salės ketvirtoje eilėje net buvo pasodintas geriausias SSRS parapsichologijos ekspertas, turėjęs specialią užduotį jus hipnotizuoti. Ar iš tiesų nuo jo žabangų gynėtės, užsidėjęs veidrodinius akinius užtamsintais stiklais?

– Tuo metu žinojau labai nedaug apie visus užkulisius, todėl buvau kiek per naivus. Nevisiškai teisingai supratau savo tikslus ir neatlikau visų tų darbų, kuriuos privalėjau padaryti prieš šį mačą. Sovietinė spauda buvo labai stipri, prokomunistinė žiniasklaida net Vakaruose skleidė labai daug niekšingų gandų apie mane ir mano žmoną. Man būtinai reikėjo pasiekti, kad informacija apie šį mačą pasiektų pasaulį iš dviejų šaltinių – sovietinio ir nesovietinio. Bet tai supratau jau per vėlai. SSRS visais laikais ne tik vystė šachmatus, bet ir ieškojo būdų, kaip sutrukdyti kitiems laimėti.

Parapsichologijos klausimas realiai egzistuoja, nors ji oficialiai ir nepripažįstama. Bagijuje A.Karpovui iš tiesų padėjo vienas toks veikėjas Zucharius. Mano dėka jis gavo tiek reklamos, jog kai kas net manė, jog mačą laimėjo ne A. Karpovas, o Zucharius. Dėl to jie vėliau ir išsiskyrė, nes A.Karpovui buvo ypač nemalonios tokios kalbos. Bet kiekviena lazda turi du galus. Kai A.Karpovas jau žaidė pirmąjį mačą su Gariu Kasparovu, šis pralaimėjo penkias partijas. G. Kasparovo treneris Aleksandras Nikitinas tuomet prisiminė, jog kažkada mokėsi vienoje mokykloje su tuo pačiu Zucharium. Jis paprašė šį padėti.

Zucharius sutiko ir G.Kasparovas lyg tyčia nustojo pralaimėti. Po to, kai G.Kasparovas laimėjo tris partijas ir rezultatas tapo 3:5, mačas buvo sustabdytas, nes A.Karpovas rimtai išsigando. Zucharius buvo skubiai iškviestas į vieną liūdnai pagarsėjusį Maskvos pastatą Liubiankoje.

„Drauge, kodėl ne toje pusėje sėdi?“, – jį rėmė prie sienos vyrukai su antpečiais. Mano žiniomis, Zucharius tą mačą pats baigė psichiatrinėje ligoninėje. Bet dabar jau mums sunku suprasti, kur iš tiesų buvo tiesa.

– Per pirmąjį mačą su A.Karpovu po 31-os partijos rezultatas buvo lygus 5:5. Šios dvikovos baigtį nulėmė KGB ranka?

– Prieš paskutiniąją mūsų partiją Filipinuose buvo ilgoka pertrauka. Ji truko gal savaitę, nes ir jis, ir aš vienas po kito ėmėme minutės pertraukėles. A.Karpovas turėjo padėjėją vokietį, kuris rūpinosi jo finansiniais reikalais. Jau po mačo sužinojau, jog A.Karpovas buvo davęs jam nurodymą nupirkti Amerikoje vilą.

Ir vokietis ją nupirko už 180 tūkst. JAV dolerių. Reiškia, jog A.Karpovas jau buvo pasiruošęs pralaimėjimo atveju bėgti į JAV. Taip išėjo, kad aš tuomet pralaimėjau. Taip Dievas nulėmė. Negaliu pasakyti, jog esu labai religingas, bet aš tikiu dievybe. Ji sureguliuoja daug situacijų mūsų pasaulyje.

– AP agentūra įtraukė Jūsų mačus su A.Karpovu tarp 10 įvykių, kurie XX amžiuje peržengė sporto ribas ir tapo savotišku neapykantos simboliu tarp dviejų varžovų. Ar tikrai net per 43 partijas vienas kitam nė karto nepaspaudėte rankos?

– Regis tai atsitiko prieš 8-ąją partiją Filipinuose. Septynis kartus mes vienam kitam spaudėm ranką, bet atėjęs žaisti aštuntosios jis atsisėdo net nepažiūrėjęs į mane. Nebuvo jokio paaiškinimo. Mačo teisėjas padarė klaidą, jam reikėjo A.Karpovui parodyti, kad šis pažeidė taisykles. Nuo aštuntosios partijos mes daugiau rankų iš tiesų nespaudėm. Priklausau šachmatų bendruomenei, todėl turiu su visais turiu palaikyti diplomatinius santykius. Mano žmona iki šiol niekur nepastebi A.Karpovo.

Bet aš turiu jį matyti, nes kartais esu priverstas analizuoti ir jo partijas. Dabar mes palaikome diplomatinius santykius. Tai reiškia, kad mes nesikalbame apie gyvenimą prie vyno taurės, bet šachmatų reikalus apsvarstom. Kartais pagalvoju – kodėl metai po metų turiu užantyje laikyti akmenį prieš žmogų? Juk tai – nekrikščioniška. Stengiausi A.Karpovo asmenybėje rasti kažkokius bendražmogiškus bruožus.

Tai buvo tikrai nelengva, bet manau, kad aš kažką atradau. Man labai sunku jį suprasti. Atrodo, mes abu kalbam rusiškai, tačiau nesuprantu, ką jis nori pasakyti. Man daug lengviau buvo kalbėtis su Borisu Spaskiu. Galbūt todėl, kad mes abu iš to paties miesto. Aš žinojau, kad jis buvo monarchistas, įsitikinęs, jog Rusijai reikalingas caras. Aš galėjau su juo ginčytis, nes mes turėjome bendražmogiškus santykius. O su A.Karpovu gali būti tik diplomatiniai santykiai.

– A.Karpovas – svarbiausias Jūsų varžovas, savotiškas viso Jūsų gyvenimo Salieri?

– Kažkurią akimirką tokiu buvo ir Tigranas Petrosianas. Jis prisidėjo labai daug, kad aš būčiau priverstas bėgti iš SSRS. Bet kai aš pabėgau, kažkas atsitiko su pačiu T. Petrosianu. Kai valdžia ėmė persekioti mano šeimą, jis širdies gilumoje pats pergyveno, kas čia vyksta. Jis mane išvijo iš SSRS, o kai pasilikau Vakaruose, Dievas taip nusprendė, jog mes turime sužaisti mačą. T.Petrosianas niekam nesiguodė, jog jam nepaprastai sunku ir nemalonu žaisti prieš mane. Jis pralaimėjo ir nukentėjo dar labiau, kad aš pabėgau. Būdamas jaunas šachmatininkas Karpovas labai vertino mane. Bet paskui SSRS vyriausybė jį pastatė prieš mane ir jis išnaudojo visus šios situacijos kozirius.

– Pernai su A.Karpovu kartu atstovavote vienam Rusijos klubui. Ar tai buvo ženklas, kad pagaliau susitaikėte su amžinu varžovu?

– Nemanau, kad tai buvo susitaikymo ženklas. Mes nė per žingsnį nesuartėjome. Nors žaidėme už vieną klubą, mes nesikalbėjom.  Greičiau tai buvo ženklas, kad mes abu priklausome šachmatų bendruomenei ir vienas nuo kito negalime nusisukti.

– Patyrėte ne vieną likimo išbandymą, bet dabar kalbate, jog nekrikščioniška užantyje nešiotis akmenis. Ar iš tiesų gyvenime kitiems viską galima ir reikia atleisti?

– Manęs dažniau klausia, kodėl aš netapau pasaulio čempionu. Lengviausia atsakyti: atsirado A.Karpovas ir aš negalėjau jo aplenkti. Arba dar paprasčiau: L.Brežnevas neleido man laimėti ir tapti pasaulio čempionu.

Gerai, bet paskui juk atsirado G.Kasparovas, kuris taip pat buvo priverstas atlaikyti krūvą tokių pat nemalonių dalykų. Bet galų gale jis viską atlaikė, nuleido A.Karpovą ant žemės ir tapo pasaulio čempionu. Reiškia, ne viskas priklausė ar viską lėmė L.Brežnevas ir sovietų valdžia. Kai kurios neigiamos mano charakterio savybės neleido man tapti pasaulio čempionu. Kuo dėtas L.Brežnevas, jeigu mano rašysena prasta ir aš negalėjau perskaityti savo užrašų apie 500 partijų?

Kai G.Kasparovas ruošėsi mačui su V.Anandu, Vladimiras Kramnikas nuėjo jam padėti. V.Kramnikas žiūrėjo, kaip dirba G.Kasparovas, mokėsi iš jo, o po kelerių metų jį išvertė iš sosto. O aš kelis kartus atmečiau pasiūlymus bendradarbiauti. Per Maskvos ir Leningrado mačą žaidžiau prieš Michailą Botvinikovą. Vieną partiją laimėjau, kitą sužaidžiau lygiosiomis. Jis per savo trenerius pasiūlė man dirbti jo komandoje. M.Botvinikas tuomet ką tik buvo pralaimėjęs M.Taliui, kuris tapo pasaulio čempionu.

Turėjau ruošti M.Botviniką mačui revanšui. Tuo pat metu ir M.Talis per savo aplinką pasiūlė man bendradarbiauti. Atmečiau abiejų pasiūlymus. Aš pats ruošiuosi tapti pasaulio čempionu. Kodėl turiu šnipinėti pas juos? – tuomet galvojau. Ir po to pasigailėjau. Nes pasimokyti turėjau ko ir iš vieno, ir iš kito.

Netapau pasaulio čempionu, nes A.Karpovas žaidė stipriau, o ne todėl, kad jis su manimi blogai elgėsi. Jis iš tiesų blogai elgėsi. Jis iš tiesų buvo auklėjamas ne Leningrade ar Maskvoje, o kažkur už Uralo. Bet aš labiau linkęs dėl savo nesėkmių kaltinti save, o ne kitus žmones aplinkui.

– Bet A.Karpovo pergalės įteisino amoralios sistemos triumfą. Ar galima gerbti tokį čempioną?

– A.Karpovas atsidūrė vietoje, kurioje turėjo kovoti su manimi ir dėl politinių priežasčių. Neatsitiktinai jis po pergalės gavo ordiną iš L.Brežnevo rankų. Su manimi pabėgėliu viskas aišku. Bet po poros metų jis jau turėjo kautis su G.Kasparovu. Šioje dvikovoje jau nebuvo jokios politikos – susitiko du SSRS šachmatininkai.

Bet A.Karpovas nepakeitė savo įpročių. Jis vėl šnipinėjo G.Kasparovą, o šimtai tūkstančių rublių iš Vyriausybės buvo skirta tam, kad A.Karpovas gautų papildomos informacijos iš varžovo stovyklos ir vėl laimėtų. V.Karpovui visos priemonės pasiekti tikslą buvo geros. Man atrodė, kad po visko, ką išgyveno, G. Kasparovas turėjo laikyti jį bendru mūsų priešu.

Aš tiesiog netekau žado, kai G. Kasparovas padėjo A. Karpovui tapti FIDE prezidentu. Aš negaliu suprasti žmonių, kurie neturi jokių principų. Jeigu G. Kasparovas būtų juos turėjęs, jis niekuomet nebūtų ėjęs kartu su A.Karpovu.

– 1981 metais Borisas Gulko laimėjo šachmatų turnyrą Maskvoje. Atsiimdamas prizą jis viešai pareikalavo, jog iš kalėjimo būtų paleistas Jūsų sūnus. Per savo gyvenimą daugiau sutikote tokių principingų žmonių ar prisitaikėlių?

– Tokių drąsių žmonių tikrai buvo labai nedaug. Vienas iš jų – Jevgenijus Svešnikovas. Kai Maskvos gatvėje buvo sulaikytas B.Gulko, jis ėjo į miliciją vaduoti draugo. Tokių žmonių SSRS nebuvo daug, nes visus kaustė baimė. 1937-ieji ir Stalino valymai kirto stipriausią smūgį visai sovietų liaudžiai.

1937-ųjų žmonės – tai pažemintųjų karta. Reikės laiko, kol užaugs kitos kartos, labiau vertinančios laisvę ir žmogaus orumą. Vytautas Landsbergis – ypatinga išimtis tarp savo kartos žmonių. Juk prieš valdžią sukilti, reikalauti laisvės ir išreikšti stipresnius jausmus gali tik 30 metų už jį jaunesni žmonės, kurie jau nepatyrė to stalininio pažeminimo. Bet dar turės pasikeisti kelios kartos, kad buvusi baimė galutinai išnyktų.

Šachmatai buvo ta veiklos sritis, kuria kartu su kosmosu ypač didžiavosi SSRS. Kodėl jie buvo tokie svarbūs sovietų valdžiai?

– Sunku suprasti, nuo ko tai prasidėjo. Tikrai ne nuo Lenino, nors mačiau fotografijų, kur jis taip pat žaidžia šachmatais. Reikėjo atskleisti socialistinės sistemos pergalę prieš kapitalizmą vedant liaudies ūkį. Kaip tai įrodyti, kad matytų ir suprastų plačioji publika? 50-ųjų pradžioje Paryžiuje užtikau šachmatų žodyną. Jame jau buvo atspausdinta partija Stalinas – Ježovas, kurią laimėjo, aišku, didysis vadas.

Tokio dalyko net SSRS dar nebuvo. Stalinas nežaidė šachmatais, bet visi žinojo, kad jis labai mylėjo M. Botviniką. Jam užrašė asmeninę algą, kurią M.Botvinikas gaudavo net praėjus 20 metų po Stalino mirties. Nežinau, kas tai sugalvojo, bet SSRS tikrai padarė labai daug, vystant šachmatus ir šalies viduje, ir užsienyje.

Per 2012-ųjų mačą dėl pasaulio čempiono titulo Maskvoje V.Anandas prisipažino, jog išmoko žaisti šachmatais Indijos ir SSRS draugystės namuose. „Jūs esate pagrindinė mūsų problema, nes mes jus patys ir išsiauginome“, – tuomet į pasaulio čempiono pasakojimą sureagavo su juo kovojęs Borisas Gelfandas.

– „Ledo ritulys SSRS skirtas tam, kad darbo liaudis mažiau gertų degtinę, o šachmatai tam, kad inteligentai neskaitytų Solženycino“, – autobiografinėje knygoje „Piktadario užrašai“ cituojate vieną komunistų partijos šulą.

– Tai – tikrai progresyvi idėja. SSRS buvo labai daug abejotinų ir keistų idėjų, bet ši man tikrai patinka (juokiasi).

– Ar sutinkate, jog subyrėjus SSRS šachmatai prarado ir savo įtaką, ir populiarumą?

– Be jokios abejonės. Šachmatai prarado labai daug. Prieš 50 metų šachmatai buvo privaloma disciplina dviejų valstybių vidurinėse mokyklose. Kuboje ir Islandijoje. Vos 260 tūkst. gyventojų turinti Islandija dar prieš porą dešimtmečių turėjo 8 tarptautinius didmeistrius. Bet kai SSRS subyrėjo, Islandija nustojo finansuoti profesionalius savo šachmatininkus. Jie nuėjo į bankus, pradėjo gerai uždirbti, bet nustojo būti profesionalais. Šachmatai prarado tą finansinį pagrindą, kuris buvo SSRS laikais.

– Ar tikite šachmatų atgimimu?

– Ne . Bet dėl kitos priežasties. Kompiuteris – tai baisi jėga. Jau dabar tenka kovoti, kad žmonės jo nenaudotų partijos metu. Bet su kiekviena karta kompiuteris žaidžia vis stipriau. Aš nematau galimybių, kaip jį sustabdyti. Deja, kompiuteris sunaikins žmogiškuosius šachmatus.

– Kada nuspręsite, jog jau atėjo metas paskutinei partijai?

– Jau neturiu tokių ambicijų kaip anksčiau būtinai laimėti. Bet be tokių ambicijų sunku priimti svarbų sprendimą. Ambicijos, aistra būtinos kiekvienoje sporto šakoje. Dabar žaidžiu su skirtingais žmonėmis. Su savo bendraamžiais ir proanūkiais, kurie dar neturi nė dvidešimties. Žaisdamas puikiai matau, ką rezga varžovas. Nors jo vaizduotė neretai yra labai skurdi, bet jau negaliu jo nubausti iš karto.

Dar daugiau – galiu pats pražiopsoti ir pralaimėti. Kam aš pralošiu – savo proanūkiams! Tokios partijos ir priverčia susimąstyti – viskas, metas baigti. Bet ką aš darysiu, kai nebežaisiu šachmatais? Keliausiu į kapines? Pažįstu daug senų žmonių, kurie iš tiesų jau neturi ką veikti.

O šachmatai liko mano gyvenime, todėl privalau jų neišleisti iš rankų. Neturiu rašytojo talento, todėl turiu žaisti. Turiu žaisti, nepaisant to, kad kartais patiriu siaubingus ir mane tikrai žeminančius pralaimėjimus nuo proanūkių (juokiasi).

„Viktoras Rūstusis“

Šachmatų pasaulyje Viktoras Korčnojus jau pusę amžiaus turi Viktoro Rūsčiojo pravardę. „Ji man nelabai patinka, – „Lietuvos rytui“ prisipažino su Rusijos caru Ivanu Rusčiuoju lyginamas 81-erių didmeistris. – Ją sugalvojo serbų žurnalistas Dimitrie Belica, artimas Anatolijaus Karpovo draugas. Senais laikais turnyruose nuolat įveikdavau Jugoslavijos didmeistrius, todėl jie savaip atkeršijo su tokia pravarde. Belicą jau seniai visi pamiršo, o ta etiketė man amžiams prilipo“.

V.Korčnojus gimė 1931-ųjų kovo 23 d. Leningrade. 1956-aisiais tapo šachmatų didmeistriu. Per karjerą sužaidęs daugiau kaip 5000 partijų. 1976 -aisiais pabėgo iš SSRS ir Olandijoje pasiprašė politinio prieglobsčio.

1978-aisiais asmeniniu L.Brežnevo įsakymu jam buvo atimta SSRS pilietybė. 1978 ir 1981 metais mačuose su A.Karpovu kovojo dėl pasaulio šachmatų čempiono vardo.

Laimėjo 1977-1978 ir 1980-ųjų pasaulio čempionato pretendentų mačus. Iš viso dešimt metų dalyvavo pretendentų dėl pasaulio karūnos turnyruose. Keturiskart SSRS šachmatų čempionas (1960, 1962, 1964 ir 1970).

Su SSRS rinktine 6 kartus laimėjo pasaulio šachmatų olimpiadą ir 5 kartus – Europos pirmenybes. 1982 ir 2009 metais laimėjo Šveicarijos pirmenybes.

2006-aisiais triumfavo pasaulio senjorų čempionate.

2007 m. sausį, jau perkopęs 75-uosius, FIDE reitinge užėmė 85-ąją vietą ir tapo vyriausiu žaidėju per visą šachmatų istoriją, patekusiu į elitinį FIDE šimtuką. 2012-ųjų liepą FIDE reitinge turėjo 2558 taškus.

Nuo 1978-ųjų gyveno Šveicarijoje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.