Svorio kategorijoje iki 94 kg varžybose dvikovėje surinkęs 392 kg A.Didžbalis į priekį praleido tik du varžovus – iranietį Sohrabą Moradi (403 kg) ir baltarusį Vadzimą Stralcouvą (395 kg).
„Iš lėto pradedu viską virškinti ir suprantu, kiek daug šis medalis reiškia, tiek man, tiek mūsų sporto šakai, tiek visai Lietuvai“, – kitą dieną po bronzinio pasirodymo sakė 25-erių sportininkas.
Tai yra pirmasis olimpinis medalis Lietuvos sunkiosios atletikos istorijoje.
Per treniruotę kėlė 40 tonų
Prožektorių nutvieksta varžybų pakyla ir šeši mėginimai virš galvos kelti svorius, kokių eilinis žmogus neįstengtų net pajudinti iš vietos.
Pakaitomis su varžovais – nepilnos dvi valandos įrodyti, kad kelerių metų darbas nebuvo veltui.
„Olimpiadai ruošėmės dideliais krūviais, – sakė A.Didžbalis. – Per kiekvieną treniruotę iš viso keldavau 30-40 tonų“.
Artėjant žaidynėms sportininko dienos buvo sureguliuotos minučių tikslumu.
„Septintą ryte atsikeli, padarai mankštą. Pusę aštuonių pusryčiai, po to – pusryčių miegas. 10 valandą – pirma treniruotė, pusę pirmos – pietūs, po to – pietų miegas. Paskui – antra treniruotė. Pusę aštuonių – vakarienė, po to – procedūros, masažai ir devintą – pramankšta“, – tokia dienotvarkė A.Didžbaliui įaugo kraują.
Sunku buvo ir fiziškai, ir psichologiškai.
„Reikėjo kentėti, su tuo taikytis. Tiesiog neverkšlenti“, – kalbėjo olimpinis prizininkas.
Po nerimo – džiaugsmas
Bet nedaug trūko, kad verkti būtų tekę Rio de Žaneire.
A.Didžbalis olimpiadoje debiutavo nuo 177 kg svorio rovimo – devyniais kilogramais mažesnio nei jam priklausantis Lietuvos rekordas.
Bet čia tykojo netikėtumas: pirmieji du mėginimai buvo nesėkmingi. Nepavyksta trečiasis – ir olimpiada baigta.
Tačiau lietuvis pasiekė savo: jo kūnas ir plikai skusta galva drebėjo nuo milžiniškos įtampos, kol teisėjai užfiksavo pakeltą svorį.
„Jūs sėdėjote prikrovę kelnes, o aš stovėjau prikrovęs“, – paskui juokaus A.Didžbalis, atsakydamas į klausimą, kaip jautėsi pradžioje dukart nepakėlęs olimpinės štangos.
Dabar laukė trys mėginimai svorį stumti. 210 kg – yra, 215 kg – irgi. Nors 223 kg štanga krito anksti, tuo metu A.Didžbalis jau buvo pralenkęs 15 varžovų, o aukščiau rikiavosi tik du. Bronza!
Nuomonę apie rezultatą pakeitė
A.Didžbalis vadina save maksimalistu. Nors jo olimpinis medalis buvo maksimalus Lietuvos sunkiosios atletikos pasiekimas, iškart po varžybų jis nustebino.
„Rezultatas – man gėda. Įsivaizdavau kai ką kita. Buvo labai sunku. Rodės, apšilimo sektoriuje viskas klostėsi gerai, bet pradėjus varžybas patys matėte, kas įvyko. Pavyzdys – Lietuvos čempionate iškėliau 406 kilogramus. To potencialo yra, bet jaudulys padarė savo. Nekasdienės varžybos, todėl ir spaudimas buvo“, – sakė A.Didžbalis.
Už kalbas apie gėdą jis gavo velnių nuo Ramūno Vyšniausko. A.Didžbalio trenerio Bronislovo Vyšniausko sūnus, pats štangą kėlęs net ketveriose žaidynėse, paprotino: „Olimpiadoje nereikia tenkintis rezultatu. Olimpiadoje reikia tenkintis vieta“.
A.Didžbalis to nepraleido pro ausis. „Teisingai Ramūnas ir minėjo – svarbu vieta. Tie kilogramai aktualu ne kitiems, o man. Šįkart nusileisiu ir pasidžiaugsiu ta vieta, kuri tikrai yra įspūdinga“, – kitą dieną kalbėjo sportininkas.
Jis negailėjo gerų žodžių R.Vyšniauskui už patarimus kasdienėse treniruotėse. Bet paklaustas, kas yra jo idealas sunkumų kilnojime, nedvejojo nė sekundės: „Stovi prieš jus. Ačiū“.
Nuo šešėlio atsiriboja
Paties sau autoriteto A.Didžbalio kelias į Rio de Žaneirą buvo duobėtas.
Debiutine jam galėjo tapti 2012-ųjų Londono olimpiada, bet jos išvakarėse sunkiaatletis pagautas su dopingu.
Tai buvo dehidrochlormetiltestosteronas – anabolinis steroidas, kurio pėdsakus praėjus dešimčiai dienoms nuo vartojimo sunku aptikti net laboratorijose. A.Didžbalis buvo diskvalifikuotas dvejiems metams, iš jo atimtas Europos vicečempiono medalis ir olimpinis kelialapis.
Bausmės laikas lietuviui baigėsi 2014-ųjų gegužę ir jau tais pačiais metais jis grįžo su trenksmu: iškovojo bronzą pasaulio pirmenybėse, o pernai tapo Europos čempionu, neužkliūdamas nė viename iš daugybės dopingo testų.
Rio de Žaneiro olimpiados išvakarėse nauji dopingo skandalai neregėtu smarkumu sudrebino visą sportą, neaplenkdami ir sunkiosios atletikos.
A.Didžbalis nenori daug apie tai kalbėti: „Mano darbas – kelti štangą, sportuoti. O ten kas vysta kitose šalyse aš nežinau. Jie patys turi eiti ir aiškintis, tai jų reikalai“.
Ar sportininką, keliantį nežmoniškus svorius žeidžia, kad daugiau šnekama ne apie užkariautus kilogramus, o apie dopingą?
„Visuomet yra žmonių kurie šį sportą supranta ir kurie nesupranta. Nekentėjų buvo ir bus. Aš šioje situacijoje nieko negaliu pakeisti“, – atsakė Lietuvos sunkiaatletis.
Nesuvalkietiškas suvalkietis
Iš Marjampolės kilęs A.Didžbalis pastaruosius septynerius metus gyvena Klaipėdoje.
„Ten labiau šaknis leidžiu“, – sakė sportininkas, nors jo didžiausias sirgalius – mama – gyvena Suvalkijoje.
O jo paties būdas ar liko suvalkietiškas?
„Skūpus? , – nusijuokė A.Didžbalis. – Ne, tada esu labiau klaipėdietis“.
Jis neapsimetinėja: treniruočių rutina uostamiestyje sunkia, bet sportininkas išmoko save motyvuoti.
„Būna sunkių dienų, bet tiesiog nenuleidi rankų, nes kartais sunku suprasti – tingi ar tiesiog negali. Tai apgaulinga, todėl stengiuosi perlipti ir iš treniruotės išeinu su šypsena, – sakė A.Didžbalis. – Už mane darbo niekas nepadarys, bet ne aš vienas už visko stoviu. Šalia manęs yra treneris, kuris – neatsiejama rezultato dalis, mano šeima, draugai, sirgaliai. Tai mane visą laiką veda į priekį ir pagaliau aš noriu, kad mūsų šalies pavadinimas skambėtų visose arenose“.
Lietuvos pavadinimas olimpinėje arenoje suskambo ne tik dėl A.Didžbalio bronzos. Po jo salto tribūnos tiesiog sprogo ovacijomis.
“Visose varžybose taip stengiuosi išreikšti savo džiaugsmą. Tai kaip mano vizitinė kortelė – euforija sau ir žiūrovams“, – sakė A.Didžbalis, šį triuką išmokęs prieš penkerius metus.
Persivertęs ore ant pakylos olimpinis prizininkas toliau neskraido padebesiais.
„Dabar kažkiek atsikvėpsiu. Bet sporto į šalį nedėsiu, nes paskui būtų sunku vėl įsivažiuoti“, – kalbėjo A.Didžbalis.
O medalio šventimas?
„Abejoju, - atsakė. Bet pridūrė: „Neužbėkime įvykiams už akių“.
