Deodoro stadione 32-ejų sportininkė ką tik buvo baigusi olimpines šiuolaikinės penkiakovės varžybas. Baigusi ne taip, kaip norėjo. Londono olimpinės čempionės viltis apginti titulą sužlugdė įnoringas žirgas, vardu Calgary Z. Užsispyręs kaip asilas jis atsisakė šokti per kliūtis, ir L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė už rungtį negavo nė taško. Tai reiškė, kad jis liks labai toli nuo pakylos.
Nepaisant beviltiškos situacijos, tituluota penkiakovininkė padarė žygdarbį paskutinėje, kombinuotoje, rungtyje – bėgdama ir šaudydama pagerino olimpinį rekordą – 579 taškai
Bet dėl nelemto žirgo L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė iš viso surinko 1072 taškus ir liko tik 31-a. Kita Lietuvos penkiakovininkė Ieva Serapinaitė užėmė 29-ąją vietą (1183 taškai), o olimpine čempione tapo australė Chloe Esposito (1372 taškai).
Ji L.Asadauskaitę-Zadneprovskienę pralenkė 300 taškų – lygiai tiek, kiek Lietuvos atstovė galėjo gauti jojimo trasą įveikusi be klaidų.
- Kaip po nelaimingo jojimo radote jėgų bėgimui ir šaudymui? - lrytas.lt paklausė L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės.
– Tiek ruošiausi, tai kaip nebėgti? Gal visų jėgų ir neatidaviau, bet bėgau stipriai. Norėjau pasitikrinti. Gaila darbo, tiek dirbau – bėgau dėl savęs.
- Ar tai normalu, kad svarbiausiose varžybose žirgas atsisako šokti per kliūtis?
– Nėra normalu. Tai nelygybė, nes viską lemia loterija. Viskas, ką tu pasiruošei fechtavime, plaukime, šaudyme, bėgime – viskas netenka prasmės. Neprajojai, ir viskas – tavo varžybos baigėsi.
Mūsų sporte lemia ir laimė, o šiandien Fortūna buvo ne mano pusėje – išsitraukiau tokį žirgą.
Aš iš savo pusės viską padariau gerai. Apšilimas buvo geras – žirgas šoko idealiai net per aukštas kliūtis. Jokių pretenzijų. Bet kai aš priartėjau prie arenos, jis tiesiog drebėjo. Iškart pajutau, kad žirgas kažko labai bijo. Kai mes įjojome į aikštę, jis net nenorėjo eiti į priekį – judėjo šonu. Jau pačią pirmą kliūtį vos peršoko. Jis bijojo viso to šurmulio.
Toks jausmas, kad jam pirmą kartą teko joti tokioje auditorijoje. Pradėjau griežčiau su juo elgtis prieš antrą kliūtį, bet jis vis tiek stojo. Nubaudžiau jį rimbu, bet žirgas vis tiek stojo.
Prieš mane šiuo žirgu jojo egiptietė ir jis taip pat atsisakė šokti – ji du kartus nukrito. Gal po to jis dar labiau išsigando? Žirgas visiškai kitaip elgėsi per varžybas nei apšilimo arenoje, kur žmonių nebuvo.
- Per jūsų karjerą yra pasitaikę tokių pat atvejų jojant?
– Buvo tekę gauti nulį taškų už rungtį, bet prieš kokius aštuonerius metus, dar karjeros pradžioje.
Nežinau, ką ir pasakyti. Loterija, bet olimpinėse žaidynėse negali būti tokio dalyko, kad žirgas visiškai atsisakytų šokti.
- Jeigu ne žirgas, galėjote užsikabinti už medalio?
– Manau, taip. Man buvo šansas kovoti dėl medalio. Gal ne dėl aukso, bet pakovoti galėjau. Reikėjo prajoti, gal net numetus kelias kliūtis. Bet neprajojau.
Toks yra sportas. Aš stengiausi, turėjau šansą, bet sėkmė buvo ne mano pusėje. Gaila, kad taip atsitiko būtent olimpinėse žaidynėse.
- Labai gaila tų ketverių metų pasiruošimo?
– Gaila mano darbo. Bet ne man vienai nepasisekė. Vokietė Lena Schoneborn, Pekino olimpinė čempionė, buvo ketvirta prieš jojimą, tikrai galėjo laimėti medalį, bet irgi gavo nulį taškų. O ji – šio sezono lyderė, stovi aukščiau negu aš.
Tos mergaitės, kurios, sakyčiau, yra silpniausios, atsidūrė viršuje. O stipriausios – apačioje. Tiesiog taip sukrito.
Man ir juokinga, ir norisi verkti, bet nežinau paaiškinimo, kodėl taip atsitiko. Negaliu tuo patikėti.
- Buvusi jūsų komandos draugė Donata Rimšaitė irgi varžėsi Rio. Pabendravote su ja?
– Taip. Ir vakar, ir šiandien. Jai irgi nelabai pasisekė – jojo neblogai, bet kitos rungtys nelabai. Nors pradėjo bėgimą iš labai toli, ją vis tiek pavijau. Nemanau, kad ji labai patenkinta, nes ji čia važiavo laimėti medalio.
- Ar toks smūgis neatmuš jūsų noro toliau sportuoti?
– Nežinau. Nesakau sportui ne. Tokių dalykų nutinka. Galbūt net ir gerai pajusti tokį nusivylimą. Gal tas motyvuos mane dar labiau siekti, gal dar labiau tobulinti jojimą, kad sugebėčiau tą žirgą kaip nors priversti.
Bet, aišku, tai yra gyvūnas: didelis, su juo sudėtinga.
- Realu, kad po ketverių metų Tokijo olimpiadoje kovosite dėl aukščiausių vietų?
– Taip. Mano amžiuje tai bus realu. Galvoju, kad dar galiu kovoti ir laimėti medalių. Viskas priklausys nuo mano noro, pasiryžimo, fizinės būklės.
Toks sportas: vieną dieną tu pirmas, kitą paskutinis. Vieną dieną laimi stipriausias, o kitą dieną gali nugalėti ir ne pats stipriausias. Vadinsai, šįkart Dievas pasakė, kad taip turi būti.
Aš jau turiu olimpinį aukso medalį ir niekas iš manęs jo neatims. Norėjau laimėti dar vieną. Bet šansų man dar gali būti.
