Misija įvykdyta – laimėti 4 medaliai. Dabar kiekvienas gali juos įdėti į stiklinę, ir vertinti: pesimistas matys pustuštę, optimistas – puspilnę. Tiesa – kaip visada: kažkur per vidurį.
Kas būtų buvę, jei būtų laimėti 6 (tai būtų Lietuvos rekordas, nes Sidnėjuje ir Londone buvo laimėta po 5) ar dar daugiau medalių?
Labiausiai skirtųsi premijų suma, kurią Vyriausybė išmokėtų prizininkams, ir automobilių skaičius, kuriuos gaus medalininkai.
Dar lietuviai galėtų paerzinti kaimynus – ne latvius ar estus, kurie šįkart smarkiai atsiliko, o lenkus ir baltarusius, kuriems medaliai irgi nebyrėjo iš dangaus.
Vienas ar du aukso medaliai būtų smarkiai pakeitę Lietuvos vietą oficialioje medalių lentelėje, tačiau 64-oji nėra labai bloga, nes mus aplenkė po vieną auksinį ir kiek atsitiktinį šūvį iššovusios šalys.
Olimpinis čempionas – skamba išdidžiai, bet ne kiekvienam lemta užkopti į Everestą. Olimpinės žaidynės – ne vyrų krepšinio turnyras, kur gali lengvai atspėti nugalėtojus.
Todėl teisingiau yra kalbėti ne apie tai, kad Lietuva liko be olimpinio aukso, o apie tai, kad laimėjo 4 medalius.
Pagal šį skaičių pasidalinta 45-50 vietomis su Armėnija, Argentina, Norvegija, Slovėnija ir Slovakija. Tikrai padori kompanija, kurioje būti ne gėda.
Europoje liekame per vidurį: 24-28 vietos.
Didžiausia optimistai jau taikosi kyštelėti po nosimi internete išpopuliarėjusią lentelę, kurioje Lietuvai tenka 12-oji vieta pagal gyventojų skaičiaus ir laimėtų medalių santykį (2,9 milijono dalijant iš 4). Neapsigaukime: net ir su dviem medaliais ten būtume 30-tuke, o Grenados, Bahamų ir Jamaikos nepavytume niekada.
Ką reikėjo daryti, kad tų medalių būtų buvę daugiau? Galima paspėlioti: gal vienam sportininkui reikėjo bizūno, kitam – psichologo, trečiam – kitos mėnulio fazės?
Tai aiškinsis federacijos ir treneriai, bet tikrai galima pasidžiaugti, kad nebuvo didesnių organizacinių nesklandumų – niekas nepramiegojo lėktuvo skrydžio ar varžybų starto, nesumaišė aprangos ar batų. Tokių anekdotinių situacijų anksčiau yra buvusi ne viena.
Prieš šluojantis savo kieme vis dėlto būtų naudinga pasidomėti, ką darė tie europiečiai, kurie Rio de Žaneire kilo aukštyn palyginus su Londonu.
Dėl geografinių faktorių žemesnį Europos šalių medalių skaičių buvo galima prognozuoti, tačiau Didžioji Britanija driokstelėjo taip, kad net kinai nusirito į trečiąją vietą. Priežastis aiški – centralizuotas ir finansiškai aprūpintas sportininkų rengimas, taip pat emocinis pakilimas po Londono žaidynių.
Paprastai vasaros žaidynių medaliais ne itin turtingi skandinavai su pavydu dairosi į Daniją, kuri irgi smarkiai keitė sportininkų rengimo sistemą ir nuo 9 medalių Londone kilo iki 15 Rio.
Galbūt be medalių likę latviai ir tik vieną laimėję estai irgi su pavydu žiūri į Lietuvą, nes mūsų šalyje veikianti sportininkų rengimo sistemą nedirbo tuščiai. Aišku, bėdų netrūksta, tačiau bent dalis išleistų milijonų nepaleisti vėjais.
Lietuvoje visada buvo laikomasi principo patenkinti visus į aukščiausias vietas pretenduojančių sportininkų poreikius, o trūkstant lėšų, tai dažnai buvo daroma silpnesniųjų sąskaita, taip neretai sukeliant jų nepasitenkinimą.
Tai logiška, bet sportas yra nenuspėjamas, o kur dar žmogiškasis faktorius: viskuo aprūpinti čempionai nėra tokie alkani pergalių, kaip tie, kuriems olimpinis medalis gali pakeisti gyvenimą.
Rio de Žaneire taip ir buvo: Lietuvos numylėtiniai krito vienas po kito, o medalius kabinosi iki tol antrojo plano vaidmenis atlikę aktoriai.
Galima pajuokauti, kad suveikė planas B, tačiau mūsų medalininkai tiesiog padarė tai, ką padarė kitų šalių olimpiniai prizininkai: aplenkė favoritus.
Daug kam akis bado tai, kad trys iš keturių medalių laimėti irklais. Tai rimto darbo rezultatas, tačiau nereikia galvoti, kad dabar vietoj pažadėtų, bet nepastatytų baseinų ims dygti irklavimo bazės.
Irkluotojai Rio de Žaneire buvo bendros Lietuvos olimpinės rinktinės dalis ir jų laimėti medaliai yra visos delegacijos medaliai.
Niekas neišmatuos, kurie sportininkai išliejo daugiausia prakaito ruošdamiesi olimpiadai, bet niekam neturi būti abejonių, kad ruošėsi visi ir norėjo laimėti visi.
Tačiau visada taip būna, kad deklaruotus planus įvykdo apie 30 proc. olimpiečių, ir šios olimpinės žaidynės netapo išimtis.
Todėl tas būrelis nekentėjų, matančių Lietuvos sporte tik tamsias spalvas ir trokštančių suklydusius sumaišyti su žemėmis, turėtų susirasti sau kitos veiklos. Ir tai nebūtinai turėtų būti Seimo rinkimai.
