Ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas Artūras Katulis grįžęs po
sėkmingos karjeros Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Danijos, Suomijos
klubuose 2013 m. įkūrė Sostinės ledo ritulio akademiją.
„Norėjosi toliau dirbti ledo ritulio naudai. Viską darėme savo lėšomis,
savo entuziazmu, savo rizika – savo jėgomis bandėme vystyti tą sportą,
kurį labai myliu“, – teigė A. Katulis.
Buvusio šalies rinktinės kapitono, kuris šiandien augina ir naująją
Lietuvos ledo ritulininkų kartą, ir pats vis dar gina nacionalinės
komandos garbę svarbiausiose varžybose įkurta akademija per trejus metus
sugebėjo surinkti pusantro šimto auklėtinių nuo 4 iki 14 metų, subūrė
šešias komandas, kurių dvi žaidžia ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos
vaikų čempionatuose.
„U-11 rinktinė – tas branduoliukas, kuris sugebėjo netgi Latvijos, ledo
ritulio šalies, čempionate būti per lentelės viduryje, jie rodo
rezultatus. Garsiname miesto vardą ir tai darome daugiausia savomis ir
tėvų lėšomis, nes rėmėjų nėra labai daug“, – šiandien pirmaisiais
rezultatais gali džiaugtis iki šiol vis dar geriausias Lietuvos
rinktinės gynėjas.
Didelis entuziazmas ir jo nešami vaisiai neprasprūdo pro akis ir ledo
ritulio bendruomenei – 2015 m. Lietuvos ledo ritulio asociacija išrinko
Sostinės ledo ritulio akademiją metų įvykiu – kaip sparčiausiai augančią
mokyklą Lietuvoje.
Sostinės ledo ritulio akademijos namai – Pramogų arena. Joje
prisiglaudusi dar viena – „Hockey Punks“ akademija, kurią įkūrė dar du
Lietuvos rinktinės senbuviai – Mindaugas Kieras ir Šarūnas Kuliešius.
„Abi mokyklos puikiai įsitenka Pramogų arenoje, jos suburia didelį
skaičių vaikų. Ir nors tai atskiros mokyklos, jos dirba po vienu stogu
ir turi tą patį tikslą, tad jas kartu galima vadinti didžiausia po vienu
stogu vaikus buriančia mokykla“, – buvęs ir esamas Lietuvos rinktinės
kapitonai A.Katulis ir M.Kieras petys petyn dirba ugdydami jaunąją
Lietuvos ledo ritulininkų kartą, o jų pačių darbai ledo ritulio aikštėje
ir autoritetas vilioja ne vieną mažylį užsimauti pačiūžas ir imti ledo
ritulio lazdą rankas.
Šiandien abi mokyklos turi jau pustrečio šimto auklėtinių. A.Katulis ir
M.Kieras skaičiuoja, kad dar po poros metų jie galėtų ugdyti apie pusę
tūkstančio jaunųjų ledo ritulininkų.
„Populiarumas neblėsta, mokyklos
auga. Planuojame, kad po poros metų bus ne 250 vaikų, o Pramogų arenoje
ledo ritulį žais 500 vaikų“, – ambicijų neslepia M.Kieras.
Tačiau tuo metu, kai vaikų, norinčių žaisti ledo ritulį skaičius vis
auga, kai Lietuvos jaunimo rinktinės sėkmingai kyla meistriškumo
laiptais, o jaunimo (iki 20 m.) rinktinė pernai iškovojo pasaulio
čempionato II diviziono A grupės auksą, buvo įmuštas skaudus įvartis į
akademijų vartus. Ir šiandien akademijų įkūrėjams tenka laužyti galvas,
kaip jiems išgyventi.
Taip atsitiko dėl to, kad prieš Naujus metus sostinės savivaldybė
panaikino sporto infrastruktūros objektams nekilnojamo turto mokesčio
lengvatą. Mokestis iškart užgulė arenų nuomininkų pečius.
Kaina už treniruočių aikštę Pramogų arenoje visada buvo didelė, bet
alternatyvos nėra. „Kai pasikalbame su futbolininkais, kitų sporto šakų
atstovais, tai jiems mūsų skaičiai yra baisūs“, – bet nuo šių metų jie
tapo dar baisesni. Valanda ledo mažojoje aikštėje iki šiol kainavo
169,40 euro. Nuo sausio už tą pačia aikštę mokėti reikia jau 187,55
euro. „Ledo ritulio sezonas – 9 mėnesiai, tai reiškia, kad abiems
mokykloms reikės papildomai sumokėti 15 tūkst. eurų“, – apie
susidariusią situaciją pasakojo A.Katulis ir M.Kieras.
15 tūkst. eurų akademijoms – didžiuliai pinigai, juolab žinant, jog jų
veikla grindžiama savomis investicijomis ir tėvų lėšomis. Tiesa,
mokyklinio amžiaus vaikai, ateidami į treniruotes, „atsineša“ su savimi
15 eurų neformaliajam ugdymui skirtą krepšelį. Bet tai įpareigoja
akademijas lygiai tiek pat sumažinti mokestį už treniruotes.
„Iš
principo tai labai gerai, nes ledo ritulys – viena brangesnių sporto
šakų. Išlaidų daug: inventorių pirmus metus duodame nemokamai, bet
vėliau vis tiek reikia prisipirkti. Ir tas krepšelis šioks toks
palengvinimas tėvams, tai paskatina ateiti daugiau vaikų. Bet
liūdniausia, kad mažindami mokesčius tėvams, mes tų pinigų negauname
laiku: šiandien neformalus krepšelis neatkeliavęs dar už gruodį, tad mes
savo lėšomis turime dotuoti į priekį“, – finansiniuose labirintuose
akademijų kūrėjams klaidžioti nėra lengva.
Vis dėlto krepšelis, nors ir vėluodamas, atkeliaus, o 15 tūkstančių eurų
Damoklo kardas grasina viskam, kas buvo sukurta per ketverius metus.
„Nubraukiami visi pasiekimai, kurie pasiekti per tuos ketverius metus –
net latviai prieš mus galvą lenkia“, – nusivylęs M.Kieras.
„Įsivaizduokite, Latvijoje, yra apie 1900 vaikų, kurie lanko ledo
ritulio treniruotes. Atsiradus mūsų akademijoms, Lietuvoje vaikų,
žaidžiančių ritulį, jau beveik 1000. Visi pripažįsta, kad tas augimas,
kokybė, kuri atėjo su nauja trenerių karta, daro didelę įtaką visam
vaikų ledo ritulio lygiui“, – kolegai antrino vienas geriausių Lietuvos
ledo ritulininkų A.Katulis. O įkurtos akademijos tapo ne tik naujų ledo
ritulininkų kalvėmis, bet ir vieta, kurioje buriasi geriausi Lietuvos
ritulio žaidėjai, čia perteikdami savo patirtį mažiesiems – be A.Katulio
ir M.Kiero, čia dirba ir rinktinės žaidėjai Simas Baltrūnas, Mauras
Baltrukonis ir kiti.
„Liūdna, kad mokyklos, kurios labai sparčiai auga, garsina sostinės
vardą ir vejasi tą šalį, kur ledo ritulys – religija, lieka
nuskriaustos. Treneriams, mokyklų steigėjams svyra rankos. Lietuvos ledo
ritulio asociacija neturi galimybių padėti – ji gauna iš biudžeto
nedidelius pinigus ir jai reikia išlaikyti rinktines“, – atsidūrę
beviltiškoje situacijoje mokyklų steigėjai gręžiasi į savivaldybę,
tikėdamiesi sulaukti ištiestos pagalbos rankos iš šios. „Vilnius turi
smarkiai augančią sporto šaką, kuri pasaulyje yra pirmajame trejete, bet
mes priversti lošti savotiškose loterijose – dalyvaudami konkursuose dėl
projektinio finansavimo ir nesame įsitikinę, ar gausime finansinę
paramą“, – kalbėjo A.Katulis.
„Vaikų ledo ritulys Lietuvoje plėtojamas tik iš privačių lėšų, išskyrus
vienintelę Kauno „Baltų ainių“ mokyklą. Atėję prieš penkerius metus į
Pramogų areną nebūtumėte čia radę nė vieno vaiko ledo ritulininko –
buvo nulis mokyklų, nulis trenerių, nulis vaikų, kurie treniravosi.
Vienintelė mokykla Vilniuje buvo „Geležinis Vilkas“ „Akropolyje“.
Šiandien Pramogų arenoje – pustrečio šimto vaikų. Bet akademijų
treneriams svyra rankos, nes neaišku, ar pavyks išsilaikyti. Vien rėmėjų
pagalbos jau tikrai neužtenka“, – nelinksmai kalbėjo M.Kieras.