– Vienas jūsų tikslų kažkada buvo tapti parolimpiniu čempionu. Šis tikslas jau pasiektas. Kokį tikslą esate užsibrėžęs dabar?
– Dabar vienas ne iš tikslų, o norų, kuriuos stengiuosi įgyvendinti – pagerinti neįgaliųjų sporto situaciją Lietuvoje.
– Jūs pats planuojate dalyvauti Lietuvos parolimpinio komiteto prezidento rinkimuose, kurie vyks kovo mėnesį.
– Taip, planuoju, jei turėsiu pasitikėjimą. Kol kas atrodo, kad jis yra. Mes nesame kažkokie antrarūšiai Lietuvos gyventojai, mes esam kaip visi ir mums tik reikia, kad būtų suteiktos sąlygos. Tikrai tų žmonių bus ir bus dar daugiau.
– Minėjote, kad problema yra valdyme. Suprantu, kad organizacijos, kurios turėtų atstovauti neįgaliuosius sportininkus, nepadaro visko, ką turėtų?
– Parolimpinio sporto rėmimo fondas turėtų skirti lėšas neįgaliųjų sportui. Ne per seniausiai užklausiau fondo prezidento Vytauto Kvietkausko, kiek lėšų buvo skiriama neįgaliųjų sportui 2016 metais. Atsakymo taip ir negavau. Mūsų dabartinė neįgaliųjų sporto valdžia – departamentas, komitetas, federacijos į Vyriausybę eina ištiesdami rankas, prašydami kaip išmaldos. Yra labai sunku pakeisti tuos žmones. Mes norim pakeisti vien dėl to, kad neįgaliųjų sportas žlunga. 2016 metais federacijose sportininkų sumažėjo beveik 140.
– Dėl kokių priežasčių?
– Nėra informacijos, žmonės, turintys negalią, nėra motyvuojami, kad jie gali, yra tokie klubai. Tai yra federacijos, parolimpinio komiteto darbas parodyti, kad neįgaliųjų daugėja, o sportininkų mažėja.
– Mindaugai, jūs revoliuciją darote.
– Darom ir padarysim.
– Ne jūsų šalininkai galėtų sakyti, kad, galbūt, jūs įsižeidėt, kad valstybė neskyrė tokių pačių premijų, kaip ir sveikiesiems sportininkams, gal čia savotiškas kerštas?
– Galėtų taip sakyti, įdomi mintis. Tikriausiai dauguma žmonių galėtų sakyti, nes jie nieko nežino apie parolimpinį sportą.
– Kokios bėdos yra parolimpiniame sporte, kokie didžiausi skauduliai, išskyrus valdymo struktūrą? Ko reikia neįgaliesiems, kad jie galėtų dalyvauti aukščiausio lygio varžybose, turėtų sąlygas sportuoti? Kur jūs dabar sportuojat?
– Kur kas randa, ten ir sportuoja. Tai yra aukšto meistriškumo sportininkai, reikia, kad jiems būtų užtikrinta, kad turėtų kvalifikuotus trenerius. Mes dabar jų neturim. Mane asmeniškai treniruoja Rimantas Plungė, jis atlyginimo negauna, iš savanoriškų paskatų.
– Daug tokių variantų?
– Daug. Pažiūrėkim, kas nutinka su golbolo rinktine, kuri tapo čempionais. Trenerio nebėra, rinktinė dar laikosi, bet jei taip bus ir toliau, jos nebebus. Tikrai nesuprantu, kodėl taip vyksta, kodėl žmonėms, kurie turi atstovauti neįgaliuosius, neįdomu. Jiems yra neįdomu ir man labai gaila, į tą sportą atėjęs esu jau 6 metus. Kai pamačiau, pirmą kartą sudalyvavau Londono parolimpinėse žaidynėse 2012 metais, supratau, kad čia bus sunku. Taip ir buvo. Galiu ranką prie širdies pridėti, kad tiek federacija, tiek parolimpinis komitetas prie medalių neprisidėjo niekuo. Kaip žmonės, vadovai gali būti abejingi?
– Suprantu, kad jums skaudu dėl to?
– Man skaudu, nes yra žmonių, kurie sportuoja ir matai, kai ateina į sektorių, aikštes, kad ir turi negalią, yra užsidegę, nori, dirba, jiems patinka. Atvažiuoji kažkur, o parolimpinio komiteto prezidentas net nežino, kas tu esi. Kaip gali tas žmogus taip jaustis? Prezidentas turėtų žinoti kiekvieną sportininką, jo istoriją, iš kur jis, ką sportuoja. Sugeba sumaišyti ne tik diską, ar rutulį, ką tu meti, bet jo paklausi, jis nežino pavardžių. Jis berods jau 3 kadencijas, su visa pagarba, kad nesužlugdė iki galo ir dar yra vilties, kad galim neįgaliųjų sportą atgaivinti, nes pasaulyje neįgaliųjų sporto lygis yra labai pažengęs. Mes tai galim padaryti ir Lietuvoje, kad visi lietuviai galėtų didžiuotis. Tikrai noriu, kad taip būtų.
– Kita vertus, turbūt neįgaliam žmogui sportas, kuomet jis dega ir nori sportuoti, yra savotiška motyvacija kabintis į gyvenimą, žmogus jaučiasi reikalingas? Mes kuriame visokias programas, kaip į visuomeninį gyvenimą integruoti neįgaliuosius, o nieko kurti nereikia – leiskim sportuoti.
– Kaip sakau, gydymo priemonė. Jos yra, bet nėra sąlygų. Kai bus padarytos tokios sąlygos, kad žmonės galės treniruotis, jų padaugės. Lietuva, kaip šalis, tikrai atgis, nes kai yra daugiau laimingų žmonių, mąstančių pozityviai, Lietuvai tai būtų kaip atgaiva. Dabar turim daug pesimizmo, neigiamos emocijos ir kyla iš tokių dalykų. Žmogui, kuris turi negalią, jau tai yra sunku, bet kai aš sutikau visus, kurie sportuoja, rinktinės narius, nesvarbu, kokios šakos, jie visi yra stipresni, nei mes. Man gražu žiūrėti, kokie jie psichologiškai tvirti. Mes vienas su kitu galim pajuokauti, sveikas žmogus gali pajuokauti – jie supranta, kad sportas, užsiėmimai atgaivina patį žmogų. Tai yra žiauriai gražu. Mūsų federacijoje nėra jaunimo, nors vaikų, turinčių negalią, yra daug. Yra minčių, kaip galima pritraukti vaikus į neįgaliųjų sportą, tik tam reikia įrankių. Pirmas mano darbas būtų nebeskirstyti žmonių, neberūšiuoti jų – mes visi esame lygūs. Neįgaliųjų sportininkai turi būti lygūs sveikiems sportininkams.
– Sakote, kad vadovybei reikia pažinti sportininkus. Gal galėtumėte papasakoti apie kokį nors neįgalų sportininką, kuriame matote patį didžiausią potencialą, bet jis neturi sąlygų sportuoti?
– Tokių yra daug. Kiek vargo yra praėjusi moteris, kiek patyčių – Ramunė Adomaitienė, klaipėdietė, šuolininkė, kuri parolimpinėse žaidynėse iškovojo 4 vietą. Jai pradžioje buvo be galo sunku papulti į šį sportą. Jis yra buvusi daugiakovininkė, atstovavo Lietuvos rinktinę būdama sveika. Prieš, berods, 17 metų pateko į didelę avariją, buvo pervažiuota traukinio, jai buvo sunki trauma. Kai aš atėjau į šį sportą, ji jau čia buvo gal 10 metų, pradėjo pasakoti, kaip viskas sunku, bet sportas tave užkabina. Užkabina treniruotės, kai pastebi, kad psichologiškai ir fiziškai tavo sveikata gerėja, tada pagalvoji – yra ką veikti, yra įdomu, plius atstovauji savo šaliai. Ramunė pasakojo, kad vienas iš vadovų, nesvarbu, kuris, Londono parolimpinių žaidynių metu sako: Ramune, pasižiūrėk į pasą, kiek tau metų.
– Norėjo pasakyti – per sena?
– Taip. Jai asmeniškai daug teko iškentėti. Aišku, ji dar ir moteris. Aš galėjau už save dar labiau kovoti ir kovojau, visko buvo. Reikėjo važiuoti į Braziliją, Rio, o mano specialūs rutulio stūmimo batai pirkti 2012 metais. Tik prieš išvažiuojant pastebėjau, kad jie plyšta, galvojau, kad pavojinga važiuoti, o jei suplyš. Paprašiau, kad nupirktų batus, pirmas atsakymas – ne, nepirksim.
– Jūs su suplyšusiais batais važiavot?
– Aš juos nusipirkau pats ir pateikiau sąskaitą parolimpiniui. Kai pradėjau šnekėti, kad nepirko batų, kažkada rugsėjį sąskaita buvo apmokėta. Sako: ko tu šneki, mes tau apmokėjom. Nors pirmas žodis buvo ne, negalima, nėra pinigų. Ką daro parolimpinio rėmimo fondas, jei batams nėra 100 eurų?
– Turbūt tai ne tik batai, bet ir aprangos?
– Todėl ir sakau, kad reikia, vadovai turi bendrauti su sportininkais. Mes galime juoktis, nes, kuomet kalbu su aklaisiais, jiems atsiunčia išsirinkti spalvą. Aklam žmogui...
– Absoliutus nesusivokimas situacijoje. Jūs neturit net ir medicininio personalo?
– Nieko mes neturim. Jei kam iš vadovybės rūpėtų, kad būtų, tai ir būtų.
– Jums labai sunku šiais klausimais kalbėti be ašarų akyse. Jūs labai sergat už tuos žmones?
– Už visus žmones sergu, domiuosi, kas vyksta ir sveikųjų sporte. Aš sergu už sveiką Lietuvą, kad ji būtų normali. Man nereikia postų, man nereikia nieko. Ne kaip kai kurie žmonės – jei tu būsi, gal aš būsiu viceprezidentu. Aš nesuprantu, kas yra postas. Aš gyvenu gyvenimą, džiaugiuosi gyvenimu ir man gaila, kad turėjau avariją, negalią, pastoviai geriu vaistus, bet daug sportuoju, kad nejausčiau skausmų, nes judėjimas man padeda. Aš džiaugiuosi, kad galiu tai daryti, bet yra žmonės, kurie yra akli, sėdi vežimėlyje, neturi rankos ar kojos. Kai su jais elgiamasi taip, tai labai blogai.
„Kitoks pokalbis“ – šeštadieniais ir sekmadieniais 18.25 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
