Šachmatų genijaus tragedija: mirė nenugalėtas, bet vienišas ir vargšas

Dvarininkas ir teisininkas, nacių talkininkas ir alkoholikas, antisemitas ir genijus – kas iš tiesų buvo Aleksandras Aliochinas? Iškilaus Rusijos šachmatininko, vienintelio istorijoje pasaulio čempiono, kuris iki pat savo mirties išsaugojo titulą, gyvenimo istorija jaudina ir praėjus septyniems dešimtmečiams po jo mirties.

A.Aliochinas.<br>wikipedia.com
A.Aliochinas.<br>wikipedia.com
A.Aliochinas.<br>wikipedia.com
A.Aliochinas.<br>wikipedia.com
A.Aliochinas.<br>wikipedia.com
A.Aliochinas.<br>wikipedia.com
Daugiau nuotraukų (3)

championat.com ir lrytas.lt inf.

Mar 25, 2017, 11:40 AM, atnaujinta Apr 7, 2017, 6:10 AM

A.Aliochiną vadino pasaulio žmogumi. Jo gyvenimas tapo iššūkiu visuomenei, Rusijoje 1917 m. vykusi Spalio revoliucija atėmė iš jo didžiulius turtus, Antrasis pasaulinis karas pavertė „nacių talkininku ir aršiu antisemitu“, o mirties aplinkybės iki šiol kelia daugybę klausimų.

Kilęs iš aukštuomenės, „liaudies“ priešas“

1892 m. gimęs A.Aliochonas buvo iš aukštuomenės šeimos. Jo tėvas Aleksandras Aliochinas vyresnysis – Voronežo bajorų bendruomenės vadovas, o motina Anastasija Prochorova – turtingo pramonininko duktė. Iki 1917-ųjų spalio perversmo Rusijoje Aliochinai niekada neturėjo finansinių problemų, vaikai galėjo gauti geriausią išsilavinimą.

Būsimasis šachmatų čempionas tapo diplomuotu teisininku. Jo tėvai mirė nesulaukę revoliucijos, o kai į valdžią atėjo bolševikai, A.Aliochinas su vyresniais broliu Aleksejumi ir seserimi Varvara liko be jokio turto.

Prie komunistų A.Aliochinas gyveno neilgai. 1920-ųjų pabaigoje jis gavo leidimą išvykti į Rygą ir iš ten į Rusiją nebegrįžo. 1927-aisiais, kai mače dėl pasaulio čempiono karūnos jis įveikė Jose Raulį Capablancą jau būdamas Prancūzijos pilietis, A.Aliochinas per pokylį Paryžiuje pasakė: „Capablancos nenugalimumo mitas sugriuvo“.

Kitą dieną laikraščiuose pasirodė išplėsta šio pasakymo versija – prisidėjo žodžiai, kad taip pat turi būti sugriautas bolševikų nenugalimumo mitas.

Taip ir liko mįslė, ar A.Aliochinas išties tai pasakė. Bet po garsiosios frazės nuo jo viešais pareiškimais atsiribojo brolis, o SSRS aukščiausiojo tribunolo pirmininkas Nikolajus Krilenka šachmatininką pavadino „liaudies priešu“.

Po viso šito apie A.Aliochino grįžimą į gimtinę negalėjo būti kalbos, nors sovietų valdžia derėjosi su juo dėl galimybės žaisti Maskvoje rengiamuose prestižiniuose šachmatų turnyruose. A.Aliochino brolis buvo sušaudytas 1939 m., sesuo mirė 1944 m.

Naciu talkininkas, Trečiojo reicho Šach-fiureris

Prieštaringiausias A.Aliochino biografijos faktas – bendradarbiavimas su naciais. Nors 1939 m., kai Vokietija užpuolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, šachmatininkas aiškiai apibrėžė savo poziciją. Tada būdamas Argentinoje, kur vyko šachmatų olimpiada, jis paragino boikotuoti Vokietijos komandą.

Prancūzijos rinktinės kapitonas atsisakė žaisti su vokiečiais ir visa komanda pasekė jo pavyzdžiu.

1940 m. A.Aliochinas savanoriu įstojo į prancūzų kariuomenę ir tarnavo vertėju. Pasibaigus kovos veiksmams prieš vokiečius, apsigyveno Prancūzijos pietuose. Būtent 1940-ųjų pabaigoje ir prasidėjo jo bendradarbiavimas su naciais.

Nežinia, kaip bet kuris iš mūsų būtų pasielgęs didmeistrio vietoje. Žaistų simultanus su vermachto karininkais, atstovautų Trečiajam reichui turnyruose ar atsisakytų ir už tai būtų sušaudytas – tuo pat metu puikiai žinodamas, kad gyvos neliktų ir žmonos, žydų kilmės amerikietės su Didžiosios Britanijos pasu.

Bet faktas – A.Aliochinas dalyvavo turnyruose po vėliava su svastika, žaidė su vokiečių karininkais, davė šachmatų pamokas reicho vietininkui okupuotoje Lenkijoje Hansui Frankui, rašė skambius tekstus. Jis net gavo pravardę „Šach-fiureris“ ir bendradarbiavimo su naciais dėmės nenusiplovė visą gyvenimą.

Žydų ir arijų šachmatų skirtumai

A.Aliochinui neatleido ne tiek paties kolaboravimo fakto, nors jis buvo priverstas gyventi okupuotoje teritorijoje ir tik savo dienų pabaigoje persikėlė į Portugaliją. Esmė buvo serija jo straipsnių, bendru pavadinimu „Žydų ir arijų šachmatai“. Jais A.Aliochinas siekė parodyti, kad žydai neturi konceptualios jėgos ir drąsos.

Didmeistris priešpastatydavo puolančiąją ir drąsią arijų žaidimo šachmatais manierą prieš gynybinę žydų. Arijų stiliaus pavyzdžiu A.Aliochinas vadino rusą Nikolajų Čigoriną ir kubietį J.R.Capablancą.

Pasaulio šachmatų čempionas pasirodė kaip aršus antisemitas, kaltindamas žydų šachmatininkus prisitaikėliškumu ir materialinės naudos ieškojimu bet kokiomis priemonėmis.

„Ar žydai yra ypač talentinga šachmatams tauta? Turėdamas 30 metų patirtį, drįsiu atsakyti į šį klausimą tokiais žodžiais: taip, žydai pasižymi aukščiausiais gebėjimais šachmatuose panaudoti savo protą ir praktinę išmonę. Bet žydo, kuris būtų tikras šachmatų menininkas, niekada nėra buvę“, – rašė A.Aliochinas.

Jau po karo A.Aliochinas tvirtino, kad jo teorinius pasvarstymus apie šachmatus smarkiai paredagavo naciai. Bet didmeistrio ketvirtoji ir paskutinė žmona Grace Norton Wishaar perdavė advokatams šešis A.Aliochino rankraščius, kurie taip ir vadinosi – „Žydų ir arijų šachmatai“.

Mįslinga mirtis: kas įvyko iš tiesų?

Po Antrojo pasaulinio karo A.Aliochinas gyveno Portugalijos mieste Eštorile, kur nuomojo numerį viešbutyje „Parc“. Vienišas – žmona liko Paryžiuje – ir iš esmės skurdžius.

Jis bandė grįžti į pasaulio šachmatų orbitą, bet visus mėginimus užkirsdavo jo kolegos. O kai pagaliau buvo susitarta, kad jis gins pasaulio čempiono karūną Londone mače su SSRS didmeistriu Michailu Botvininku, A.Aliochinas mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

1946 m. kovo 23 d. Tarptautinė šachmatų federacija (FIDE) apsisprendė dėl šio mačo rengimo ir pasiuntė telegramą į Portugaliją, o kitą rytą A.Aliochinas buvo rastas negyvas savajame viešbučio kambaryje.

Jis sėdėjo krėsle, šalia ant stalelio buvo šachmatų lenta su išdėliotomis figūromis, o ant pietų stalo – tuščios lėkštės.

Pagal oficialią versiją, kuria niekas netikėjo, genialus šachmatininkas užspringo kąsniu mėsos. Laikraščiai dar rašė apie širdies nepakankamumą.

Bet netgi A.Aliochino sūnus iš pirmosios santuokos labiau linko prie nužudymo versijos. Skrodimą atlikę gydytojai vėliau prisipažino, kad išvadose parašė tai, ką jiems padiktavo, o iš tiesų A.Aliochinas buvo nužudytas dieną prieš tai, kai buvo aptiktas jo kūnas.

Tiesa, vienas medikas kalbėjo apie šautinę žaizdą, kitas – apie nunuodijimą. Ir visi sutarė, kad didmeistris turėjo nežmonišką kepenų cirozę – priklausomybės alkoholiui pasekmę.

Kas galėjo stovėti už nužudymo? Mįslė neįminta iki šiol. Versijų keliama daug: ir prancūzų pasipriešinimo dalyviai, sukūrę specialų padalinį kovai su nacių talkininkais, ir sovietų specialiosios tarnybos – SSRS nereikėjo A.Aliochino ir M.Botviniko dvikovos, kad pastarojo neištiktų fiasko.

Atrodo, teisybės niekas nesužinos.

A.Aliochinas buvo šachmatų genijus, kuris į neregėtas aukštumas iškėlė teorinį pasirengimą partijoms, sugalvojo naujus debiutus ir garsėjo savo atakuojančiu žaidimo stiliumi. Garis Kasparovas vadino A.Aliochiną vienu savo įkvėpėjų.

Neįtikėtinai talentingas šachmatininkas, sudėtingo likimo ir charakterio žmogus tapo auka to laikmečio, kuriame jam buvo lemta gyventi.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.