Prieš dvejus metus, kai ieškojo darbo, N.Kaneko netikėtai susidomėjo Lietuva.
Paskaitęs apie Nacionalinę ledo ritulio lygą (NLRL) ir pačią šalį, jis nusprendė pabandyti. Japonas išsiuntė laišką visoms čempionate žaidžiančioms komandoms, tačiau atsakymo sulaukė tik iš vienos – Vilniaus „Hockey Punks“.
„Jie pasikvietė mane – norėjo pažiūrėti, kaip atrodau. Juk nežinojo, ar japonai moka žaisti ledo ritulį“, – juokėsi jis.
Taip N.Kaneko tapo pirmuoju Japonijos žaidėju NLRL.
Po pirmojo sezono grįžęs namo jis kibo į naujos komandos paieškas, tačiau sulaukęs pasiūlymo dar metams grįžti į Lietuvą, vėl sutiko.
Po šio sezono namo išvykęs N.Kaneko į Lietuvą žaisti nebegrįš, bet ir naujos komandos neieškos. Japonas nusprendė pačiūžas kabinti ant vinies.
Domino galimybė keliauti
Prieš atvykdamas į Lietuvą jis šiek tiek žaidė Kanadoje, Belgijoje ir Prancūzijoje.
Viena priežasčių, privertusių ledo ritulininką palikti savo šalį, buvo smalsumas. Japonai nėra linkę laimės ieškoti svetur, o N.Kaneko ledo ritulys atvėrė galimybę keliauti.
„Daugelis profesionalų dar mokykloje labai rimtai žiūri į ledo ritulį, o man tai tebuvo laisvalaikio pramoga. Iki pat universiteto neturėjau minčių žaisti profesionaliai.
Viskas pasikeitė, kai kartą sutikau savo draugą – profesionalų ledo ritulininką, tuomet žaidusį užsienyje.
Jis man papasakojo, kokias galimybes atveria profesionalo karjera. Tuomet pradėjau rimtai treniruotis ir domėtis galimybėmis išvykti į Kanadą.
Jei ne ledo ritulys, tikriausiai būčiau dirbęs Japonijoje, nematęs ir nepažinęs kitų kultūrų“, – svarstė jis.
Žaidė ne dėl pinigų
Dažniausiai sportininkai savo šalį ir artimuosius palieka siekdami didesnio uždarbio. Tačiau N.Kaneko istorija kitokia.
Jis nežaidė aukščiausiose lygose, todėl turtų nesusikrovė. Priešingai, japonas prisipažino, kad santaupas kaupti ėmė tik visai neseniai.
Aštuoneri užsienyje praleisti metai jam tapo nuotykiu: jis mėgavosi žaidimu, stengėsi pažinti skirtingas kultūras, o žaidė ten, kur gerai jautėsi ir buvo vertinamas.
Vilniuje jis ne tik pats žaidė, bet ir treniravo vaikus „Hockey Punks“ akademijoje.
„Man Lietuvoje buvo smagu. Čia jaučiausi vertinamas ir kaip žmogus, ir kaip žaidėjas. Žmonės, vaikai, komandos draugai – visi buvo puikūs. Tikrai mėgavausi žaisdamas čia“, – šypsojosi N.Kaneko.
Pamėgo net cepelinus
Komandos draugai pasirūpino, kad svečias susipažintų ir su lietuviška virtuve.
„Man patiko cepelinai. Tik negaliu jų suvalgyti daug, nes tai labai sunkus maistas. Vienintelis dalykas, kurio negalėjau valgyti, – ta šalta rožinė sriuba. Kaip ji vadinasi? Šaltibarščiai? Vos po kelių šaukštų pasakiau, kad negaliu to valgyti. Po to man vis juokais bandydavo šios sriubos užsakyti.
Dar patiko balandėliai. Labai panašų patiekalą turime ir Japonijoje“, – pasakojo japonas.
Komandos draugai ne kartą prašė užsieniečio pagaminti japoniškų patiekalų, tačiau šis teisinosi negalintis rasti tinkamų ingredientų. O ir laisvo nuo treniruočių laiko nebuvo tiek daug. Tiesa, N.Kaneko nepraleido progos išbandyti lietuvių gaminamų japoniškų valgių.
„Išbandžiau lietuviškus sušius. Jie tikrai ne tokie kaip Japonijoje. Ypač ryžiai ir būdas, kaip jie ruošiami. Bet nebuvo blogai. Na, gerai, kai kurie tikrai nebuvo prasti, o apie kai kuriuos taip sakau iš mandagumo.
Kad ir kaip būtų, tai buvo vienintelė šalis, kur nepasiilgau savo šalies virtuvės maisto. Nors ir nebuvo jis toks pat geras, man labai padėjo prisitaikyti“, – sakė jis.
Pramoko ir lietuviškai
„Man patinka ledo ritulys, žiūrėk, čiuožk, sėdam, sukis, duok šaibą, – juokdamasis N.Kaneko lietuviškai pabėrė žodžių, kurių išmoko. – Kai pradėdavau kalbėti lietuviškai, komandos draugai nenustodavo juoktis.“
Kalba – vienas sunkumų, su kuriais japonas susidūrė Lietuvoje. Komandoje esant vieninteliam užsieniečiui, treneris žaidimo metu dažnai nurodymus duodavo lietuviškai.
Tuomet N.Kaneko stengdavosi lietuviškai perklausti, ką norėta pasakyti. Tiesa, dar vienas su kalba susijęs dalykas gerokai nustebino svetimšalį.
„Kai kurie pagyvenę žmonės čia nekalba lietuviškai – tik rusiškai arba lenkiškai. Man keista, kaip savo šalyje gali mokėti tik kelis žodžius valstybine kalba“, – prisiminė jis.
Japoną taip pat labai nustebino vyrų įprotis dovanoti moterims gėlių.
„Niekada nemačiau to Japonijoje ir klausinėjau, dėl ko tai daroma. Man sakė, kad dažnai vyrai gėlių atneša per pasimatymus. Japonijoje tik labai svarbia proga perkame gėlių. Savo merginai gėlių esu dovanojęs tik per jos gimtadienį“, – apie skirtumus kalbėjo N.Kaneko.
Pakvietė į Japoniją
Žaisti ledo ritulio į Lietuvą japonas nebegrįš. Aštuonerius metus praleidęs svetur jis nutarė, kad šis sezonas buvo paskutinis.
„Pavargau. Noriu pradėti kurti gyvenimą Japonijoje, kartu su drauge“, – sakė Tokijuje gyvenantis N.Kaneko.
Ledo ritulio jo ateities planuose nėra. Sporto klube jis įsidarbino treneriu ir dirba su profesionaliais atletais – beisbolo, golfo žaidėjais.
Paskutinė treniruotė japonui buvo išskirtinė. Jis treniravosi kartu su Lietuvos rinktinės nariais.
Per atsisveikinimo vakarienę N.Kaneko komandos draugus pakvietė į Tokiją ir pažadėjo pabūti gidu Japonijos sostinėje.
„Iki šiol palaikome ryšį, tačiau labai tikiuosi, kad dar susitiksime. Labai norėčiau ir pats dar kartą atvykti į Lietuvą aplankyti draugų.
Tiesa, būtinai vasarą. Girdėjau, kad šiltuoju metu čia būna labai gražu“, – nusišypsojo japonas.
