69,21 m. ir tik dviejų centimetrų skirtumas A. Gudžiui užtikrino pergalę ir po dvylikos metų Lietuvos disko metimo rungtį grąžino į aukso erą. Apie tai, kas užtikrino sportininkui pergalę, apie jo emocijas, ateities planus ir dar daugiau atvirai pasakojo V. Kidykas.
– Ar važiuodami į pasaulio čempionatą tikėjotės, kad A.Gudžius taps čempionu?
– Viltis tikrai ruseno, tikėjausi, kad Andrius iškovos medalį, tačiau per daug negalvojau apie spalvą. Žinoma, Pasaulio čempionate susirinko patys stipriausi konkurentai ir visi iš jų siekė pergalės. Manau, kad pergalė buvo pasiekta, nes Andrius visuomet kruopščiai ir kryptingai dirba. Jis yra labai užsispyręs sportininkas. Žinoma, labai svarbiu faktoriumi tapo technika, jis ją surikiavo būtent taip, kaip jam tinka. Taip pat jau sezono eigoje jo rezultatai teikė vilties, nes jie buvo pakankamai geri ir stabilūs, o nuolatinis dalyvavimas varžybose teikė Andriui pasitikėjimo savimi.
– Ar iš karto po disko metimo, tikėjote, kad tai gali būti pergalingas metimas? Ar jis jums atrodė idealiai atliktas?
– Pats judesys yra labai staigus, todėl sužiūrėti tam tikras smulkmenas iš karto yra labai sudėtinga. Mes labiau žiūrime į disko polėkį ir taip bandome nustatyti, kokios buvo padarytos techninės klaidos. Čempionato metu pastebėjau, kad prieš pat disko nusileidimą nebuvo tokio smaigalio ir slydimo, koks turėtų būti. Diskas galėjo dar kokiu metru nuskrieti toliau. Kad metimas nebuvo pats idealiausias parodė ir Andriaus emocijos. Numetus tokį atstumą reikėtų džiūgauti, šokinėti į viršų, o jo emocija to tikrai neparodė.
Apskritai kalbant, varžybose viskas vyksta kosminiu greičiu. Vienas po kito diskus metė varžovai ir po kiekvieno pagerinto metimo man kirbėjo vienintelė mintis: „O kaip seksis Andriui?“. Patikėkit, kuomet konkurentas meta labai toli, kitam sportininkui po jo yra didžiulis psichologinis krūvis. Džiaugiuosi, kad viskas pakrypo būtent pergalės link ir dabar mes turime Pasaulio čempioną.
– Kokių išskirtinių savybių, kurios veda į tokias pergales, turi A. Gudžius?
– Andrius turi geležinę valią ir visuomet kruopščiai siekia savo tikslo. Mesdamas diską, jis atiduoda visas fizines ir emocines jėgas tam. Apskritai kalbant, aš labai džiaugiuosi jo pasiekimais, tačiau ne mažiau džiaugiuosi ir dėl to, koks jis yra žmogus gyvenime. Galbūt Andrius pyks, bet vakar įvyko toks pokalbis, kurio metu jis man sako: Treneri, aš dabar dar pinigų neturiu, bet aš noriu paremti kažkokį Lietuvos sportininką. Jis man nepasakė, kokį sportininką, kokia suma nori remti. Jis dar negavo premijos, o jau mąsto, kad gali ir kitam padėti. Galiu pasakyti tik tiek, kad žinau jog jis ne tik puikus sportininkas, bet ir labai geros širdies žmogus.
– Su A. Gudžiumi esate nuo pat jo sporto karjeros pradžios. Gal pamenate, kada supratote, kad jis neeilinis disko metikas?
– Gal po kokio pusmečio arba metų supratau, kad jis neeilinis. Žmogų išmokyti tam tikrų judesių reikia ne tik pastangų, bet ir daug laiko. Aš jam parodydavau judesį, o jis man visad sakydavo, kad suprato. O aš ir galvojau: „Nu nu, ką tu čia supratai?“. O jis ne tik suprasdavo, bet ir parodydavo, tiksliai atkartodavo tuos judesius. Andrius labai jaučia koordinaciją, ko ir reikia geram disko metikui.
– Visą laiką buvote kartu, kokiomis nuotaikomis Jūsų auklėtinis išvyko į čempionatą ir ar po pergalės susigyveno su mintimi, kad jau yra Pasaulio čempionas?
– Prieš išvykstant daug minčių nebuvo. Treniruojantis Palangoje buvo sunkus fizinis darbas, buvo tikimasi, kuo geriau pasirodyti varžybose. O dabar, po iškovotos pergalės, manau, kad dar Andrius nespėjo susivokti, kas nutiko. Dabar jis susilaukia didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, todėl, manau, kad jam reikia ramaus pabuvimo su savimi, kad suvoktų, kad jis jau pasaulio čempionas. Aš galvoju, kad praėjus vienai, kitai savaitei jis džiaugsis gerokai labiau nei dabar. Ta pergalė yra be galo malonus jausmas, vis galvoju, kaip lietuviams pavyksta tokius sportininkus išugdyti. Kartais susimąstau, kad lietuviai turi kažkokį geną disko metimui. Kodėl italai arba prancūzai neturi olimpinio čempiono? O mes išugdome tokius šaunius disko metikus
– Tikriausiai visos didžiausios emocijos jau aprimo. Ar kalbėjotės su Andriumi apie tolimesnius jo planus bei tikslus?
– Dabar aišku, jog rugsėjo 1 dieną Andrius dalyvaus Deimantinės lygos pagrindiniame etape. Paskui galbūt dar dalyvaus kažkokiose komercinėse varžybose, bet tai dar nėra aišku. Vėliau bus galimybė kokį mėnesį pailsėti. Mėnesis neatrodo daug, tačiau tokio lygio sportininkui būtų nusikaltimas išeiti poilsiauti kokiam pusmečiui.Pailsėjęs Andrius pradės pasiruošimą Europos čempionatui.
– Ar A. Gudžius nepergyvena dėl dabartinio savo statuso ir atsakomybės, kuri ateityje nuolatos lydės?
Tiesiog reikia dirbti savo darbą ir tiek arba baigi sporto karjerą. Dabar mes ruošiamės Deimantinei lygai. Andrius jau turi pasaulio čempiono statusą, o švedas ir kiti konkurentai, manau, tose varžybose tikrai norės atsigriebti. Bet svarbiausia dirbti savo darbą, o nugalės tik pats stipriausias sportininkas.
– Kaip manote, ko galima tikėtis ir laukti iš A. Gudžiaus ateityje?
– Prieš daug metų R. Ubartas dar tik lipdamas karjeros laiptais varžybose mesdavo 59–60 m. Ir vieną kartą vyko varžybos prie Juodosios jūros, kuomet jis numetė diską net 65,50 m. Jis pagerino savo rezultatą net penkiais metrais. Pridėkim prie Andriaus rezultato penkis metrus ir jau turėsim pasaulio rekordą. Bet, manau, kad svarbiausia ne tik siekti pasaulio rekordo, bet stabiliai dalyvauti aukščiausio lygio varžybose ir tobulėti.
– Lietuvoje vis atsiranda pasaulinio lygio disko metikų. Kokia situacija yra dabar? Ar pastebite jaunų ir tokių perspektyvių sportininkų kaip A. Gudžius?
– Aš esu labai sunerimęs, nes Andrius meta 70 m., o kitas sportininkas po jo yra D. Poška, kuris meta 62,50 m. ir dar turi traumą šiais metais. Šiuo metu aš neabejoju, kad po trijų metų į Olimpines žaidynes D. Poška važiuos. Manau, kad jis yra pamaina Andriui, bet, kas bus paskui tikrai labai sunku pasakyti. Jaunų sportininkų yra, bet kol jie užaugs dar reikės palaukti ne vienerius metus. Šiuo metu yra tam tikra duobė.
– Kaip vertinate valstybės indėlį? Ko lengvosios atletikos sportininkams Lietuvoje labiausiai trūksta?
– Labiausiai mums trūksta bazių, mes neturime nei vieno rimto maniežo. Galvojome, kad po R. Ubarto pergalių kažkas pasikeis, vėliau taip pat mąstėme, kai V. Alekna pasiekė sporto viršūnę. Taip ir nesulaukėme nieko. Galbūt dabar kažkas pasikeis? Juk maniežas reikalingas ne tik sportininkams, juk jis galėtų tapti puikia vieta sportuoti neįgaliesiems ir vaikučiams.
Norėtųsi, kad bent didžiuosiuose miestuose būtų nauji maniežai. Mes nuvažiuojame į Estiją ir matome, kad Taline yra net trys šiuolaikiniai, multifunkciniai maniežai. Kokių dar pergalių reikia, kad kažkas pasikeistų? R. Ubartas ir V. Alekna olimpiniai čempionai, A. Gudžius jau pasaulio čempionas. Juk iškovotos aukščiausio lygio pergalės. O gal reikia dar tapti mėnulio čempionais, kad būtų pradėti maniežai statyti?
