Šalies Antidopingo agentūros atstovės Rūtos Banytės toks dabar jau 44-erių buvusio sportininko prisipažinimas nenustebino. Atletui ji teigė, kad vis dar vyksta debatai dėl meldoniumo, jo poveikio sportuojantiems, ir nebuvo linkusi jo įtraukti juoduosius sąrašus.
„Pastarajame WADA susitikime, kuriame buvome, vėl diskutuota apie šį preparatą, tačiau vieningos nuomonės iki šiol nėra. Greičiausiai šis preparatas yra labiau placebas – labiau palengvina ligos simptomus nei yra naudingas. Tad aiškaus atsakymo dėl šio dopingo preparato neturime, bet jis įtrauktas į draudžiamų sporte sąrašą. Dėl jo poveikio draudimo itin priešiškai nusistačiusi Portugalija“, – dėstė R.Banytė.
Meldoniumas ilgą laiką nebuvo laikomas dopingu, sportininkai jį vartojo gerus keturis dešimtmečius. Nuo 2016-ųjų sausio 1-osios Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) jis buvo įtrauktas į draudžiamų preparatų sąrašą. Tai buvo paskelbta dar 2015 metų rugsėjį ir prasidėjo jį vartojusių sportininkų paieška. Beveik visi nusižengę sportininkai, pagauti jį vartoję, – iš Rytų Europos. Tiesa, WADA patikino, kad įregistravus medikamentą kaip dopingą iki praėjusių metų kovo mėnesio įkliuvę sportininkai, kurių mėginyje rasta mažiau nei 1 mikrogramas mildronato, nebus baudžiami.
– Nebaisu prisipažinti, kad būdamas sportininkas vartojote meldoniumą? – lrytas.lt paklausė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto sportininkų komisijos vadovo E.Krungolco.
– Tuomet, kai vartojau, jis nebuvo uždraustas. Iki šiol manau, nors galbūt ir elgiuosi nekorektiškai Antidopingo agentūros atžvilgiu, kad tai nėra tikrasis dopingas. Tuomet, kai dar buvo galima vartoti, jis buvo skiriamas širdies veiklai stiprinti, esant dideliems krūviams. Nesakau, kad vartočiau jį dabar, bet tuomet sportininkai jį vartojo, jis buvo oficialiai skiriamas medikų. Todėl tikruoju dopingo vartotoju ar auka savęs nelaikau.
– Toks prisipažinimas nuskambėjo šiek tiek netikėtai ir šokiravo – žaidynių prizininkas prisipažįsta vartojęs dopingą.
– Mano mintis ir buvo ta, kad žmonės ar net garsūs sportininkai suklustų po šių žodžių. Juk dažnai tie preparatai, kurie kadaise buvo nebaisūs, po kurio laiko įtraukiami į dopingo sąrašus. Mano patirtis rodo, kad apskritai negalima užsižaisti su jokiais medikamentais. Ypač sportininkai privalo sekti visas su dopingu susijusias naujienas, rūpintis savimi. Niekam nebus svarbu, kai sakysi „nežinojau“, „negirdėjau“. Manykime, kad šiuo pareiškimu atlikau misiją – atkreipiau atletų ir visuomenės dėmesį.
– Ne vienus metus vartojote tą preparatą ir netikėtai jis tapo dopingu, nors, kaip girdėjome, vieningos nuomonės nėra. Galbūt WADA perlenkė?
– Šiuo klausimu turiu asmeninę nuomonę. Aš labiau įžvelgiu politinį ir vaistų gamintojų žaidimą. Spėliojant apie preparato veikimo niunsus ir žalą organizmui nevertėtų žiūrėti, kas jį vartojo, kokios šalies atletai. Juk aišku, kad viskas nukreipta tik į Rytų Europos bloką. Bet kol kas yra taip, kaip yra.
– Jūs karjerą baigėte 2013-aisiais, laimėjęs olimpinį medalį ir keturis kartus tapęs pasaulio bei Europos čempionu. Ar sportas pastaruoju metu, po WADA masinių patikrinimų, tapo švaresnis, ar, atvirkščiai, daugiau gudraujama?
– Nežinau, neturiu nuomonės, ar sportas pastaruoju metu tapo purvinesnis, ar švaresnis. Manau, tarptautinės organizacijos pastaruoju metu turi kur kas daugiau įrankių suvaržyti sportą, jei jis neatitinka pirminės misijos. Pagautų ir susitepusių sportininkų skaičius tikrai neparodo dopingo masto ar, atvirkščiai, kad tokių atvejų mažėja. Mano galva, naujos technologijos dopingo pasaulyje sukuria precedentus pasitelkti vis įmantresnes jo atpažinimo technologijas. Kuo gudresni vieni, tuo protingesni kiti. Sportininkų dopingo vartojimo ir jų pagavimo koeficientas, manau, nesikeičia jau gerą dešimtmetį – buvo panašus ir 2008-aisiais.
