Medaliai – garbė Lietuvai, kelias iki jų – pačių sportininkų rūpestis

Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas (LPOK) Mindaugas Bilius nusiteikęs ryžtingai – apie apverktiną parolimpinio sporto finansavimą ilgiau tylėti negalima. Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) neįgaliųjų sportui iš valstybės biudžeto šiems metams skyrė 258 058 eurų (93 484 eurus Lietuvos aklųjų sporto federacijai, 90 292 eurų – Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijai ir 74 282 eurus – Lietuvos parolimpiniam komitetui). M. Bilius atkreipia dėmesį, kad jau 10 metų neįgaliųjų sporto finansavimas nesikeičia. Pasak jo, KKSD valstybės lėšas skirsto savo nuožiūra, nesivadovaudamas jokiais kriterijais, arba, KKDS vadovo Edžio Urbanavičiaus žodžiais, pagal nusistovėjusią tvarką ir proporcijas. M. Bilius siūlo iš esmės keisti tokią tvarką ir nustatyti konkretų procentą, kuris neįgaliųjų sportui būtų skiriamas iš bendro sporto biudžeto. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti 9 proc. – juk neįgalūs žmonės sudaro 9,3 proc. visos visuomenės.

Pagalius į parolimpinio judėjimo ratus kiša ir KKSD vykdoma reforma. Nuo šių metų pradžios pradėta Lietuvos olimpinio sporto centro pertvarka neįgaliesiems sportininkams reiškia tik tai, kad jie liko be profesionalių gydytojų priežiūros, kineziterapeutų paslaugų.

LPOK Vykdomasis komitetas vasarą patvirtino 2017–2020 m. strategiją, kurioje iškeltas tikslas į Tokijo parolimpines žaidynes deleguoti mažiausiai 17 sportininkų (Rio de Žaneire buvo 13), kurie Lietuvai atstovautų bent 7 sporto šakose (2016 m. varžytasi 5-iose). Šiems ambicingiems tikslams įgyvendinti reikia tinkamo finansavimo: sportininkai turi treniruotis, vykti į užsienyje vykstančias stovyklas, dalyvauti tarptautinėse varžybose. Tačiau, pasak M. Biliaus, KKSD nemano, kad parolimpiniam judėjimui skirti pinigai turėtų būti naudojami šiems tikslams.

Viena iš parolimpinę rinktinę galinčių papildyti narių – šaulė Raimeda Bučinskytė. Prieš keletą dienų iš tarptautinės šaudymo asociacijos sportininkė gavo informaciją apie pasirengimo Tokijuje vyksiančioms parolimpinėms žaidynėms tvarką. Joje numatyta, kad dėl kelialapio į parolimpines žaidynes kvalifikacinius normatyvus atitinkantys sportininkai galės dalyvauti 5 varžybose: 2018 m. jos vyks Korėjoje ir Prancūzijoje, 2019 m. – Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Australijoje, 2020 m. – JAV.

5 metus šaudymu užsiimanti Raimeda neslepia – kadangi KKSD šiemet nenumatė lėšų sportininkams dalyvauti pasaulio čempionatuose arba pasaulio taurės varžybose, ji gali prarasti palankiausią progą „bilietą“ į parolimpines žaidynes laimėti arčiausiai namų – Europoje.

Realiai savo galimybes vertinanti Raimeda sako, kad šįsyk nei į Australiją, nei JAV savo lėšomis vykti nerizikuos. Sportininkė neslepia – turėjo daug vilčių patekti į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes, netgi ryžosi už savo pinigus skristi į Ameriką, kad iškovotų teisę jose dalyvauti. Ir iškovojo! Vis dėlto į Braziliją neišvyko. LPOK prezidentas ne be reikalo atkreipė dėmesį, kad regėjimo ar fizinę negalią turintiems sportininkams nepakanka puikiai pasirodyti svarbiausiose savo sporto šakos varžybose, įvykdyti normatyvus. Deja, šaliai skirtų kvotų paprastai būna mažiau nei į parolimpines žaidynes galinčių vykti sportininkų.

R. Bučinskytė vis dar nenuleidžia rankų. Neįgaliojo vežimėliu judanti šaulė triskart per savaitę važiuoja į šaudyklą ir atkakliai treniruojasi. Vilties neužgesina LPOK Vykdomojo komiteto sprendimas už iš rėmėjų gautas lėšas perspektyvius sportininkus išsiųsti bent į vienas svarbias varžybas. Šiems sportininkams būtiniems tarptautiniams startams LPOK yra numatęs skirti 75 proc. reikalingų lėšų. Likusius 25 proc. sportininkai jau kaip nors susitaupytų ar susirastų kitų rėmėjų.

Kaip vieną iš naujų Lietuvos parolimpinės rinktinės Tokijuje atstovaujamų sporto šakų M. Bilius mini ir sunkiąją atletiką. Ketverius metus jėgos trikovės Europos ir pasaulio jaunių čempionatuose rekordus gerinęs ir pergales skynęs Šiaulių universiteto studentas Egidijus Valčiukas – perspektyvus, daug žadantis sportininkas. Nors žemaūgis vaikinas su jėgos trikove sako jau atsisveikinęs, tačiau štangos spaudimo neatsižada ir parolimpinėse žaidynėse svajoja varžytis būtent šioje sunkiosios atletikos rungtyje. Vaikinukui dar tik 19 metų, tačiau Egidijus juokauja – iki Tokijuje vyksiančių žaidynių amžiaus problema išsispręs savaime.

Prie pasaulio jaunimo neįgaliųjų čempionatų pripratusio sportininko negąsdina iki parolimpinių žaidynių laukiančios varžybos – juk reikės įvykdyti kvalifikacinius reikalavimus. Kuršėnuose su treneriu Antanu Griciumi besitreniruojančiam vaikinui sportinių ambicijų netrūksta, tačiau sportininkas norėtų visas jėgas skirti fiziniam pasirengimui, o ne rėmėjų paieškai. Jaunasis sunkiaatletis prisipažįsta, kad jeigu reikėtų pačiam susimokėti už varžybas, to padaryti neįstengtų.

Neįgaliesiems sportininkams labai reikėtų reikšmingesnės KKSD paramos. Jos trūkstant belieka pasikliauti parolimpinės rinktinės pamaina besirūpinančiu Lietuvos parolimpiniu komitetu. Su juo visas viltis sieja ir Egidijus. Jau ir dabar jis jaučia LPOK, jo prezidento M. Biliaus palaikymą – LPOK finansavo E. Valčiuko dalyvavimą Vengrijoje vykusiose pasaulio taurės varžybose.

Svajone atstovauti Lietuvai Tokijo parolimpinėse žaidynėse Ernestas Česonis sužavėjo ne vieną dešimtį sporto aistruolių ir net nieko bendra su juo neturinčių žmonių. Sportas kairiosios rankos neturintį vyrą lydi visą gyvenimą. Nuo vaikystės kamuolį futbolo aikštelėje vaikęsis, o paauglystėje lengvąja atletika užsiėmęs (bėgo 100 m ir 200 m distancijas, šoko į tolį) Ernestas šiandien visas jėgas atiduoda neįgaliųjų sporte gana naujai sporto šakai – triatlonui, tik Rio de Žaneire priimtam į parolimpinių sporto šakų šeimą.

Vienoje vietoje ilgai užsibūti nemėgstantis, iššūkių nesibaiminantis vyriškis neslepia ambicijų siekti meistriškumo plaukimą, važiavimą dviračiu ir bėgimą apimančiame triatlone. Pirmasis tikrai rimtas iššūkis, kuriam ryžosi Ernestas – „Iron man“ varžybos. Jose vyras plaukė 1,9 km, 90 km mynė dviračiu ir dar bėgo pusmaratonį (21 km). Visas distancijas įveikė per 6 val. ir 18 min. Pasak Ernesto, po šių varžybų jį apėmė dar didesnis azartas judėti į priekį ir siekti svajonės – starto parolimpinėse žaidynėse. Prieš metus šia sporto šaka susidomėjęs E. Česonis jau dalyvavo ne vienose Lietuvoje, Estijoje ir Italijoje vykusiose varžybose.

E. Česonio entuziazmas patiko ir LPOK vadovams. Patikėję jo sportinėmis ambicijomis, jie skyrė lėšų triatlonui skirtam dviračiui įsigyti. Savo siekiu pasirengti ir dalyvauti Tokijo parolimpinėse žaidynėse pasidalijęs socialiniuose tinkluose Ernestas sutelkė jį palaikančių ir įvairiais būdais padedančių aistruolių būrį. Vyras sako dabar jaučiąs dvigubą įsipareigojimą – privalo ne tik siekti savo svajonės, bet ir neapvilti juo patikėjusių žmonių.

E. Česoniui, kaip ir E. Valčiukui, savo meistriškumą dar reikės įrodyti pasaulinio lygio varžybose. Metus trukęs fizinio pasirengimo etapas baigėsi, atėjo laikas varžyboms. Iki Tokijo dar pora gerų metų ir kiekvieni jų – labai svarbūs. Jau gegužę prasidės reitingų varžybos, kitąmet – atranka į parolimpines žaidynes. Šiemet Ernestas planuoja 5 startus iš 12 galimų. Turėdamas galvoje finansines galimybes, E. Česonis pirmenybę žada skirti Europoje – Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Estijoje – vyksiantiems turnyrams.

Kaip ir kitus neįgalius sportininkus, Ernestą nuliūdino KKSD sprendimas šiemet neskirti finansavimo sportininkų išvykoms į tokias varžybas. Triatlonininkas gerai supranta, kad jam reikės rėmėjų, juo tikinčių žmonių palaikymo. Paraiškas dėl paramos KKSD pateikė ir sporto klubas „Vilnis“, kuriam jau 16 metų priklauso Ernestas, ir sportininką remiantis Rimanto Kaukėno paramos fondas. Pagalbos E. Česonis tikisi ir iš Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos, LPOK.

LPOK vadovai neslepia apmaudo ir dėl atsainaus sporto funkcionierių požiūrio į Lietuvos vardą pasaulyje ne vienus metus garsinančios golbolo rinktinės ateitį. Pasak LPOK generalinio sekretoriaus Pauliaus Kalvelio, mūsų golbolo rinktinė pasiekusi tokį lygį, kad su ja nori treniruotis visi pasaulio aklųjų riedulio lyderiai. Tačiau su Rio de Žaneire pasaulio čempionės titulą pelniusia komanda turėjo atsisveikinti 12 metų jai vadovavęs treneris Karolis Levickis. Pasak P. Karvelio, jeigu pasaulį stebinančios komandos treneris nenusipelno oraus (kad ir ne kosminio) atlyginimo, iš kurio galėtų išmaitinti šeimą, apie kokią neįgaliųjų sporto ateitį galime kalbėti? Taip profesionalai priversti palikti ne tik komandą, bet netgi savo šalį. Dabar K. Levickis dirba statybose Norvegijoje. LPOK prezidentas sako dėsiąs visas pastangas iki Tokijo parolimpinių žaidynių susigrąžinti jį į rinktinę.

M. Bilius apgailestauja, kad nesugebėta pasinaudoti ir vieno geriausių golbolo žaidėjų Genriko Pavliukeneco patirtimi bei žiniomis. „Jis savo patirtimi dalijasi su Ukrainos, Portugalijos golbolininkais, nes Lietuvoje to niekam nereikia. O mes kalbame apie Rio de Žaneiro parolimpiados didvyrius. Kažkaip greitai juos pamiršome, ar ne?“ – nusivylimo neslepia M. Bilius.

P. Kalvelis atkreipia dėmesį ir dar į vieną neįtikėtiną faktą – KKSD šiems metams golbolo rinktinės treniruočių salės nuomai skyrė pinigų tik 2 mėnesiams. O kur jiems treniruotis kitus 10 mėnesių? Juk šiemet vyks Pasaulio golbolo čempionatas. Iš jo taip pat lauksime sugrįžtant medalius iškovojusių sportininkų? Mažėja tik dėmesys, o ne lūkesčiai.

M. Bilius neslepia – jį stebina ir skaudina KKSD vadovų požiūris į neįgaliųjų sportą, parolimpinį judėjimą, sportininkų diskriminacija. Tarp olimpinio ir parolimpinio sporto rėmimo – didžiulė disproporcija. Neįgalieji sportininkai garbingai ir deramai atstovauja savo šaliai. Pasak jo, jam laimėjus Rio de Žaneire kilo ta pati Lietuvos trispalvė ir skambėjo tas pats himnas. Iškovoti medaliai – didžiulė garbė Lietuvai, bet kodėl kelias iki jų vis labiau tampa tik pačių sportininkų rūpesčiu?