Kalbos apie sėkmę per varžybas visada atrodo neapibrėžtos – tarsi rezultatai priklausytų ne nuo alinančių treniruočių mėnesių ir fizinio bei psichologinio pasirengimo.
Tačiau 27 metų T.Kaukėnas apie tą sėkmę kalba labai konkrečiai. Ideali sportinė forma svarbi, bet ji ne visada svarbiausia.
Pjongčango olimpinių žiemos žaidynių atidarymo ceremonijoje vasario 9 dieną T.Kaukėnas neš Lietuvos trispalvę – šią pareigą jis laiko didele garbe. Kaip ir galimybę atstovauti savo šaliai.
Prieš ketverius metus Sočyje olimpinių žaidynių debiutantas atidarymo ceremoniją stebėjo tik per televizorių, nes kitą dieną jau šliuožė į olimpinę trasą.
Sprinto ir persekiojimo varžybose T.Kaukėnas neišsiskyrė (48-oji ir 40-oji vietos), tačiau asmeninėje rungtyje Lietuvą prikaustė prie televizorių ekranų.
Kurį laiką taikęsis net į olimpinį sidabrą T.Kaukėnas skaudžiai krito tik paskutinėje ugnies linijoje triskart prašovęs ir užėmė 23-iąją vietą. Bet tąkart prastą finišą lėmė ne nusisukusi sėkmė, apie kurią vis prabyla biatlonininkas, o taktikos klaida.
Į paskutinę šaudyklą lietuvis šliuožė vieno pajėgiausių pasaulio biatlonininkų prancūzo Martino Fourcade’o tempu ir šaudydamas tiesiog pristigo kvapo.
„Jeigu M.Fourcade’ą būčiau paleidęs, būčiau jam pralaimėjęs keliolika sekundžių, bet šaudęs taikliau. Dėl didelio tempo aukštikalnėse man tiesiog ėmė stigti oro, o kai trūksta deguonies, kūnas neklauso ir sunku šaudyti.
Rankos kojos drebėjo ne nuo nervų, o dėl deguonies stygiaus“, – aiškino T.Kaukėnas.
Klaidų, žinoma, gali pasitaikyti ir olimpinėje Pjongčango trasoje, tačiau jos nebus tokios lemtingos, jei visa kita – biatlono rinktinės lyderis to meldžia – klostysis sėkmingai.
– Tomai, ką jūs turite galvoje akcentuodamas sėkmę? – „Lietuvos rytas“ prieš kelionę į žaidynes paklausė vėliavnešio.
– Biatlone yra labai daug niuansų, kurie itin reikšmingi galutiniam rezultatui. Girdėjau tokį pasakymą: „Vieni sportininkai yra tokie pajėgūs, kad į žaidynes vyksta žinodami, jog kovos dėl medalio, o kiti gaudo laimės paukštę.“
Kuo daugiau varžybų, tuo didesnė tikimybė ją pagauti.
Šįsyk tų varžybų tikrai turėsime daugiau, nes pirmą kartą olimpiadų istorijoje Lietuvos biatlonininkai dalyvaus ir mišriojoje estafetėje – pagaliau turime visą komandą.
Tačiau mūsų rezultatai priklausys, pavyzdžiui, ir nuo to, ar pasirengimo startams taktika bus veiksminga.
Pietų Korėjoje planuoju gyventi Lietuvos laiku – miegoti eisiu apie 5 val. ryto, kelsiuosi per pietus.
Taip išvengsiu ne tik aklimatizacijos, bet ir papildomos įtampos. Olimpinės biatlono varžybos vietos laiku vyks vakare, tad psichologiškai sunku būtų jų laukti visą dieną.
Yra grėsmė, kad prasčiau pailsėsiu, nes einant miegoti paryčiais jau būna šviesu, bet priėmiau tokį sprendimą. Varžybos parodys, ar ši taktika pasiteisins, – visų sportininkų rezultatai priklausys ir nuo to, kaip jie prisitaikys prie aplinkos.
Yra ir dar vienas niuansas, kuris turi daug reikšmės mūsų rezultatams, – slidžių ir tepalo parinkimas. O tai visada yra savotiška loterija.
– Kodėl?
– Kažkas yra pasakęs: „Jei prastai jaučiuosi, bet mano slidės geros, galiu kovoti dėl medalio. Tačiau jei jaučiuosi puikiai ir esu geriausios sportinės formos, o šliuožiu prastomis slidėmis, kovoti dėl apdovanojimo neturiu absoliučiai jokių galimybių.“
Prastai paruoštos slidės reiškia apie pusės minutės atsilikimą nuo to paties lygio sportininkų per vieną ratą. Viską sudėjus tai maždaug 40 vietų.
Jei neturėčiau slidžių ruošėjų, į olimpiadą išvis nevykčiau.
– Bet tai atrodo elementaru: daugybę metų būdami biatlone tikrai turėtumėte žinoti, kokios slidės jums tinkamiausios ir kaip jas paruošti.
– Ne viskas taip paprasta. Mes dažniausiai dalyvaujame varžybose Europoje.
Azijoje – viskas kitaip: ir klimatas, ir vėjas, ir netgi sniegas. Kiekviena snaigė turi savo struktūrą, o Azijoje ji kitokia nei Europoje. Tai daro įtaką slidžių slydimui. Slidės turi mikrogriovelius, kurie prisitaiko – arba ne – prie snaigių struktūros. Jei neturime slidžių, kurios prisitaiko būtent prie to sniego struktūros, slidės neslysta.
Tepalai – įvairūs cheminiai mišiniai, mažinantys sukibimą. Rasti slides ir tepalus, kurie mažintų sukibimą būtent su to regiono sniegu, – neįtikėtinas iššūkis.
Kitų komandų slidžių ruošėjai ten sėdi jau mėnesį: kasdien analizuoja sniegą ir testuoja slides. Mes tokios galimybės neturime.
– Pjongčange planuojate startuoti keturiose rungtyse: sprinte, jei pasiseks – persekiojimo lenktynėse, į kurias po sprinto patenka 60 geriausių biatlonininkų, asmeninėse lenktynėse ir mišriojoje estafetėje. Kurioje jaučiatės pajėgiausias?
– Didžiausia tikimybė iššauti asmeninėse lenktynėse. Jei viską padarysiu, kaip planuoju, rezultatas bus geras.
Sprinte sunkiau sublizgėti, nes ten didesnis šliuožimo greitis, negali daryti net menkų klaidų. Jei sloguoji, šliuoždamas negali nusivalyti nosies, nes prarasi sekundės dalį, o tai jau daug lemia.
Asmeninėje rungtyje šliuoždamas gali padaryti klaidų ir jos nebus tokios skaudžios, nes daugiausia lemia šaudymas, o sprinte svarbu ir viena, ir kita.
Šaudyti – ne šliuožti į kalną. Jei gerai šaudysiu ir vidutiniškai pasirodysiu trasoje, asmeninėse lenktynėse vis tiek būsiu priekyje.
– Biatloną vaikystėje pasirinkote vien dėl to, kad Ignalinoje tai buvo vienintelė šaka, kur buvo galima šaudyti. Tuo susižavėjote nuo mažens eidamas su tėvu medžioti. Bet biatlone šaudymas yra jūsų silpnesnioji pusė. Kodėl?
– Šaudymas mane visada žavėjo, bet iki šiol negaliu jo kontroliuoti.
Gal mane ir traukia tokie iššūkiai – jei puikiai sektųsi, gal taptų neįdomu. O dabar esu užsidegęs ir kaskart galvoju, kaip pagerinti šaudymą. Aš net neišeinu iš treniruotės tol, kol nepašaudau idealiai. Kartą ar du nepataikęs kartoju seriją, kol visi šūviai būna taiklūs.
– Po Sočio žaidynių pradėjote konsultuotis su sporto psichologu ir atradote receptą, padedantį jums susitelkti į varžybas, – pasivaikščiojimą jų išvakarėse.
– Buvimas gamtoje mane nuramina ir nuteikia varžyboms. O per varžybas šliuoždamas į šaudyklą programuoju save, kad nepraleisčiau detalių: kaip paimti šautuvo rankeną, kokiame plotyje statyti kojas, kaip įstatyti alkūnę į dubens kaulą.
Duodu sau nurodymus nedaryti pagrindinių klaidų.
– Vienas jūsų trenerių tvirtino, kad turite išskirtinę savybę: per treniruotes esate vienodo pajėgumo kaip ir komandos draugai, bet per svarbiausias varžybas gebate susikaupti ir pasirodyti geriau. Nuo ko tai priklauso?
– Dažniausiai visi pavasarį pradeda per rimtai žiūrėti į pasirengimą ir jiems nebelieka jėgų svarbiausioms varžyboms. Tai – psichologinis dalykas. Visada sezoną pradedu atsipalaidavęs, ramus, nes žinau, kad turiu daug laiko, ir nespraudžiu savęs į rėmus. Per pasirengimą tiesiog nešvaistau energijos.
Visi didžiausi žmonijos laimėjimai pasiekti tuomet, kai žmogus mėgavosi. Pamiršę žodį ir bandydami prisiminti to padaryti niekaip negalime.
Tik tuomet, kai atsipalaiduojame, atmintis sugrįžta. Taip ir biatlone – stengiuosi tiesiog mėgautis procesu, o maksimaliai susitelkti tik prieš pat varžybas.
– Dėl sporto pinigų dalybų reformos Biatlono federacija šiemet neteko apie 50 proc. finansavimo. Ar žaidynių išvakarėse tai jus palietė tiesiogiai?
– Finansiškai – ne, nes kol kas naudojamės praėjusio sezono pinigais.
Palietė kitaip. Ši reforma sujaukė mano pasirengimo žaidynėms planus. Privalėjome rinkti taškus, pagal kuriuos federacijoms skirstomi pinigai, tad turėjau vykti į Europos čempionatą, nors to neplanavau.
Dėl to Europos čempionato ne tik turėjau keisti pasirengimo žaidynėms planus – ir tame čempionate ne viskas klostėsi sėkmingai. Per mišriosios estafetės varžybas pirma šliuožusi Natalija Kočergina griuvo ir dėl nesusipratimo nusprendė nebetęsti rungties. Tad viena planuotų tos stovyklos treniruočių tiesiog neįvyko. Atrodo, viena treniruotė, bet tai labai svarbu. Rengiantis olimpinėms žaidynėms svarbi kiekviena detalė.
Kalbant apie pinigus, už paramą esu labai dėkingas kariuomenei. Aš, Diana Rasimovičiūtė, Vytautas Strolia ir keletas jaunų biatlonininkų esame kariai savanoriai.
Žaidynėms Pjongčange – išskirtinė apranga
Lietuvos biatlonininkai Pjongčange varžysis vilkėdami valstybės šimtmetį simbolizuojančią aprangą. Riterių šarvus primenančius kostiumus sukūrė dizaineris Aleksandras Pogrebnojus.
„Įvaizdis per varžybas yra labai svarbu. Visi mus mato, komentuoja, todėl nesinorėtų atrodyti pigiai ar negražiai. Ši apranga – išskirtinė ir man labai patinka. Juolab kad tikrai patriotiškai nuteikia“, – sakė T.Kaukėnas.
