Jo įvartis per pratęsimą leido Rusijai 4:3 įveikti Vokietiją ir įsirašyti olimpinį ledo ritulio auksą po 26 metų pertraukos.
Kai rusų aistruoliai siautulingai šventė pergalę, o olimpiniais sportininkais iš Rusijos pakrikštyti ledo ritulininkai ant ledo metę pirštines, šalmus ir lazdas, sveikino vieni kitus, čempionų treneris Olegas Znarokas kalbėjo telefonu.
Rusijos ledo ritulio rinktinės treneris sulaukė svarbių skambučių. Jam padėkoti nusprendė jau buvęs Rusijos olimpinio komiteto (ROK) prezidentas Aleksandras Žukovas, kuris ne tik išlieka itin svarbia rusų sporto figūra, bet ir labai rimtai prisidėjo prie Sočio žaidynių organizacijos.
Bet ne šis skambutis jį labiausiai užlaikė.
O.Znarokas atskleidė, kad jam paskambino ir prezidentas Vladimiras Putinas.
„Sveikino, kad gerai atstovavome šaliai“, – pasakojo O.Znarokas.
Jis prieš žengdamas ant ledo jau žinojo, kad nė vienas iš sportininkų per Pjongčango olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją vėliavos neneš.
IOC nusprendė, kad dėl dviejų dopingo skandalų Pjongčange rusai nenusipelnė greito atleidimo. Galbūt dėl to rusų sirgaliai arenoje aidėjo ir dar garsiau.
„Rusija, Rusija, Rusija“, – šaukė jie ir mojavo savo šalies vėliavomis, tarsi įrodymu, kad jokie IOC sprendimai netrukdo.
„Rusija – mūsų širdyse, – išgirdęs klausimą apie IOC sprendimą sakė O.Znarokas. – Mes supratome, kad taip gali būti ir į tai reagavome ramiai.“
O.Znarokas jau ne pirmą kartą sulaukė klausimų apie Rusiją persekiojančius dopingo skandalus. Ne pirmą kartą jis net nesiruošė atsakyti.
Šįkart jis tiesiai šviesiai pasakė, ką mano apie klausimus, kuriuos kelia užsienio žiniasklaida, bet ne patys rusai: „Deja, jūs, ponai žiniasklaidos atstovai, nepadedate.“
Keletu žodžių atsakymus pateikti mėgstantis Rusijos ledo ritulio rinktinės treneris prisipažino, kad dar gyvenime nėra tekę žaisti tokių įtemptų rungtynių.
„Jos buvo svarbiausios mano gyvenime“, – sakė O.Znarokas, kuris atrodė velniškai ramus momentais, kai sirgaliai nutildavo prislėgti įtampos.
Olimpinis ledo ritulys Pjongčange nebuvo toks populiarus kaip anksčiau. Daug sirgalių buvo įsitikinę, kad be NHL ledo ritulininkų žaidimas bus neįdomus.
Kokybė krito, bet finalo įtampa turėjo atpirkti viską su kaupu.
Juk trečiajame kėlinyje likus žaisti mažiau nei 4 minutes po Jonas Muellerio įvarčio Vokietijos rinktinė pirmavo 3:2.
Rusų sirgaliai tada tiesiog tylėjo. Jie buvo įsitikinę, kad nėra stipresnės komandos už Rusiją, kuri ir buvo laikoma olimpinio turnyro favorite, turinčia ir du buvusius NHL žaidėjus Ilją Kovalčiuką ir Pavelą Daciuką.
Paskutinį kartą 1976 metais olimpinį medalį – sidabrą – iškovoję vokiečių ledo ritulininkai jau buvo pateikę staigmeną, kai pusfinalyje 4:3 nukovė Kanadą.
Bet rusų ledo ritulininkus praleistas įvartis tarytum įkvėpė. Jie sugebėjo atlaikyti momentą, kai prarado vieną žaidėją, o tada paskutinę minutę Nikita Gusevas išlygino rezultatą.
„Sunku pasakyti, – apie tai, ką jautė, kai komandai teko atsilaikyti rusams turint pranašumą, kalbėjo O.Znarokas. – Kiekviena sekundė svarbi, todėl turiu priimti teisingą sprendimą. Man pasisekė, nes tinkamu momentu priėmiau tinkamą sprendimą.“
Rusų emocijos buvo efektingos, bet ne tokios, kaip jie reagavo į svarbiausiu tapusį pratęsimo momentą.
Sužaidus 9 minutes Patrickas Reimeris bandydamas sustabdyti rusų žaidėją lazda kabino jam galvą ir buvo nubaustas.
Kiekybinę persvarą įgiję rusai jautė fantastišką progą ir ja pasinaudojo.
Arena griaudėjo.
Rusiška arena
Tai buvo ir ironiškas momentas. Per Sočio žaidynes puikiai veikiantį dopingo sistemos aparatą užkūrusi Rusijos valdžia IOC kirčio sulaukė po daugybės įkalbinėjimų, bet kaip atskleidė Pjongčango žaidynės, jis buvo veikiau simbolinis.
Pjongčango ledo ritulio arena išties priminė rusų areną – vokiečių ar juos palaikančių nebuvo tiek ir daug, o ir šie buvo tylesni.
Rusija turėjo savo sirgalių armiją, kuri tikrai neleido nė vienam sportininkui užmiršti, kad valstybinių ženkliukų nebuvimas ant aprangos – menka detalė, palyginus su tuo, ką sugeba sukurti patys aistruoliai.
Jiems pagelbėjo ir patys organizatoriai, po rusų įvarčių leisdami anglišką „Those Were the Days“ dainą, kuriai aidint visi rusai girdi seną rusišką baladę „Dorogoj dlinoju“.
Kaip ir aidint IOC himnui rusai traukė savo dainą. Su šypsena dainavo ir patys ledo ritulininkai. Jie žinojo, kad negali girdėti savo šalies himno, bet tikrai nesijautė kitokie – juk aplink sukosi rusai, jų vėliavos ir aidėjo vien rusų skanduotės.
Juk jiems ir medalius kabino ne tik IOC atstovai, bet ir rusų ledo ritulio legenda Vladislavas Tretjakas, kurį sirgaliai sutiko garsiomis ovacijomis.
