Pjongčange nė vienas mūsų šalies olimpietis savo noru nepasitraukė iš sunkios trasos, o jeigu krito, tai kėlėsi ir veržėsi į finišą.
Aukščiausia vieta – Tomo Kaukėno užimta 13-oji, ir tai yra Lietuvos biatlono rekordas olimpinėse žaidynėse.
„Rezultatai buvo geri, bet galėjo būti dar geresni. Turime galvoti, ką daryti, kad ateityje būtų dar geriau“, – taip 23-iųjų žiemos olimpinių žaidynių rezultatus įvertino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
LTOK vadovė kartu su generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru iš arti matė daugumą startų ir išgyveno dėl mūsų sportininkų. Tačiau grįžus namo pasitiko skaudi lietuviška realybė.
Nors šiemet žiema kaip reta palanki žiemos sportui, federacijoms nuotaiką gadina Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) reforma, dėl kurios svajonės apie plėtrą tampa miražu.
„Slidinėjimo federacija tikėjosi atidaryti sporto klases Ignalinoje, Anykščiuose ir taip plėtoti žiemos sportą. Pažadą prisidėti prie projektų davė ir KKSD, bet kai reikėjo imtis veiksmų, jokios pagalbos nesulaukta.
Federacijos pačios to įgyvendinti negali. Biatlono federacija irgi skundėsi, kad po reformos nebeliko pinigų pamainai rengti“, – teigė D.Gudzinevičiūtė.
„Apmaudu, tačiau mūsų valstybės sporto finansavimo politika yra tokia, kad pirmiausia turi būti pasiekti rezultatai, o tada bus pinigai. Tačiau kartais turėtų būti atvirkščiai, nes yra sporto šakų, kai rezultatai ateina tiktai vyresniame amžiuje“, – situaciją vertino Lietuvos olimpinės misijos vadovas Einius Petkus.
– Kas buvo didžiausias iššūkis rengiantis Pjongčango žaidynėms ir jose dalyvaujant? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Paketūro.
– Tai, kad olimpiada vyko tolimojoje Azijoje, didesnės reikšmės netyrėjo. Dabar lėktuvai visur patogiai skraido.
Dėl skrydžių ir kelionių jokių nusiskundimų nebuvo, olimpinės misijos ir savanorių darbas Pjongčange buvo puikus.
Sudėtingiausias dalykas yra lėšos pasirengti žiemos žaidynėms. Sunkiausia yra rasti balansą tarp vasaros ir žiemos sporto šakų. Kaip rasti tą aukso vidurį, kad nė vieni nesijaustų nuskriausti?
Nesibaigia ginčas dėl kriterijų, nes vasaros sporto šakoms reikalavimai didesni, o žiemos sporto šakų atstovai dažnai kalba, kad mes juos skriaudžiame ir neduodame pakankamai pinigų. Todėl reikia laviruoti derinant interesus.
– Ar jau esate suskaičiavę, kiek kainavo dalyvavimas žaidynėse, nes tai išskirtinė LTOK misija – suburti ir nuskraidinti olimpinę rinktinę?
– Išlaidos neviršijo to, kas buvo planuota. Pasirengimas ir dalyvavimas žaidynėse mums kainavo apie 400 tūkst. eurų.
Už pragyvenimą ir kitas paslaugas olimpinių žaidynių rengėjams buvo sumokėta jau avansu iš mūsų kaupiamo rezervo.
Mūsų su LTOK prezidente D.Gudzinevičiūte, kaip ir valstybės vadovės Dalios Grybauskaitės vizito, išlaidas kompensavo Tarptautinis olimpinis komitetas.
– Pirmuosiuose pranešimuose iš Pjongčango dominavo šalčio tema. Ar patyrėte dėl to nepatogumų?
– Šaltis iš tikrųjų buvo didelė problema. Jeigu oro temperatūra krisdavo žemiau 15 laipsnių šalčio, iškart visi gaudavome pranešimus į telefonus arba į viešbučio informacijos sistemą, kad reikia saugotis – jutiminė temperatūra prilygdavo ir 30 laipsnių šalčio.
Pūtė vėjas kalnuose nuo jūros, drėgmė, o sniego beveik nebuvo – trasos nutiestos iš dirbtinio. Šaltis iš pradžių tikrai stingdė.
– Kaip saugojotės? Keliais sluoksniais drabužių?
– Gavome patarimų iš patyrusių žiemos sporto atstovų, kad per daug prisirengti negalima.
Mūsų delegaciją aprengė „Audimo“ bendrovė, apranga buvo patogi ir šilta, todėl nušalimų nepatyrėme, nors veidą šaltis tiesiog degino.
Žaidynių rengėjai tam labai daug dėmesio skyrė per tris valandas trukusį atidarymą – stadione pūtė vėjas, todėl buvo pateikta įvairių šildymosi priemonių: ir kojoms, ir į pirštines, uždangalai nuo vėjo kiekvienam dalyviui.
– O per varžybas?
– Būdavo įrengtos patalpos, kur galima susišildyti ir vėl grįžti stebėti varžybų. Bet kartą per slidinėjimo varžybas teko matyti, kaip buvusios pilnos atviros tribūnos lenktynių viduryje tapo tuščios.
Vėjas pūtė toks žvarbus, jog žiūrovai neištvėrė šalčio ir išėjo.
– Teko matyti, kad net aukščiausi IOC vadovai per oficialius renginius nesilaikė įprasto protokolo ir kostiumus su kaklaraiščiais iškeitė į džemperius.
– Pastebėjome ir mes, kad IOC nariai, juos lydintys asmenys rengėsi džemperiais ir šiltais drabužiais. Jau retas būna su kaklaraiščiu. Visi atrodė kaip olimpinė sporto šeima.
– Kokios nuotaikos buvo bendraujant su kolegomis iš kitų šalių, pirmiausia iš kaimyninių? Juk visų rezultatai buvo gerokai prastesni nei 2014 metais Sočyje.
– Su visais teko nemažai pasikalbėti ir pasidalyti įspūdžiais apie žaidynes.
Su kaimynais beveik kiekvieną dieną susitikdavome.
Latviai buvo labai nusiminę dėl rezultatų. Nusiminę buvo ir lenkai, ir net baltarusiai. Estai daugmaž pasirodė pagal lūkesčius.
– Kuo galima paaiškinti silpną latvių pasirodymą? Jiems trūksta pinigų?
– Pinigų stoka jie nesiskundė. Skundėsi sėkmės stoka. Rogučių ir skeletono varžybose jie liko ant prizininkų ribos.
Buvo labai sudėtinga trasa – bet kas galėjo padaryti klaidų.
Latviai per paskutinį važiavimą klydo ir liko be medalių. Bobslėjuje – tas pats. Buvo tarp lyderių, bet padarė klaidų, ir viskas baigėsi.
– Estai dabar neturi tokių žvaigždžių, kaip anksčiau garsėję slidininkai, todėl galima sakyti, kad su jais esame panašaus lygio?
– Po tų dopingo skandalų, kai buvo atimti medaliai, matyt, jie daug atsargesni ir neturi tokių garsenybių.
Nors jų pasirengimo sąlygos ir masiškumas kur kas geresni nei pas mus. Pavyzdžiui, mūsų šalies slidinėjimo čempionate, įskaitant vaikus, yra vos 80 dalyvių, o Estijoje – per tūkstantį.
– O kas jums labiausiai įsiminė šioje olimpiadoje?
– Žmonės. Korėjiečiai. Viskas vyko labai ramiai, buvo puikiai sustyguota. Tokio personalo dar niekada neturėjome. Visi buvo labai punktualūs, pildė bet kokius norus. Tai ne Pekinas, kur kildavo visokiausių nesklandumų.
– Bet po ketverių metų teks keliauti būtent į Pekiną ir jo priemiesčius, kur vyks 2022 metų žiemos olimpiada.
– Tas sprendimas atiduoti žaidynes Pekinui, kuris vos 4 balsais nukonkuravo Almatą, buvo keistokas. Europiečius tai šiek tiek nustebino.
Bet akivaizdu, kad Kinija tam skirs didžiules lėšas ir nustebins, kaip tai buvo 2008 metais per vasaros olimpiadą.
– Kokią pagrindinę išvadą reikėtų padaryti Lietuvai po Pjongčango žaidynių?
– Reikia dirbti toliau. Svarbiausia stiprinti švietimo sistemą, kad žiemos sporte būtų daugiau vaikų. Gal pasikeitus KKSD pavaldumui ir perėjus į Švietimo ir mokslo ministeriją kas nors pasikeis.
Juk anksčiau kiekviena mokykla turėjo po 30 komplektų slidžių. Mūsų olimpiniai čempionai Vida Vencienė, Algimantas Šalna atsirado tokiomis sąlygomis.
O dabar turbūt Algimantas Juocevičius su Vilniaus keliautojų klubu vienintelis ką nors daro, rengia „Snaigės“ žygius.
Turi būti normali atranka. O mūsų rinktinėje buvo žmonių, kurie keletą metų nesportavo, paskui grįžo ir vyko į olimpiadą.
Aišku, Lietuvos vardas buvo pakankamai pagal galimybes matomas, nors žinome, kad dalyvavo tik 96 šalys iš 206 IOC narių – mažiau nei pusė.
Puikiai atsimenu tas kalbas prieš 10–12 metų, kai kilo diskusijų, ar išvis reikia Lietuvoje plėtoti žiemos sportą. Tada aš sakiau, kad reikia, ir laikausi tos nuomonės toliau.
– Lietuvoje žiemos sporto centras yra Ignalina, kur ilgai truko sporto bazės atnaujinimas, buvo visokių nesklandumų. Ar šiuo metu ji veikia taip, kaip reikia?
– Yra dar likę kabliukų. Šaudymo sąlygas reikia gerinti, bet ten jau biatlono specialistai turi aiškintis.
Labai gaila, kad įdėjus tiek pinigų ne viskas sklandu ir biatlonininkai važiuoja į Latviją.
– Daugelis federacijų, įskaitant ir žiemos sporto šakų, skundėsi sumažėjusiu biudžetu po KKSD reformų. Ar įmanoma ką nors pakeisti šiemet?
– Reikia kokiu nors būdu gelbėti strategines sporto šakas, kurios labiausiai nukentėjo, arba per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą, arba iš vidinių KKSD resursų.
Joms tai didelė skriauda, nes iš Lietuvos olimpinio sporto centro atimti pinigai buvo išdalyti visoms sporto šakoms. Todėl kelios gavo daugiau, o olimpinės strateginės – biatlonas, slidinėjimas, čiuožimas trumpuoju taku – nukentėjo.
Po olimpinių žaidynių visada būna atoslūgis, bet ieškosime būdų, kaip joms padėti.
Baigėme Pjongčango prograą, iš karto pradedame rengti 2022 metų Pekino programą.
– Bet be valstybinės sporto institucijos?
– Taip, mūsų keliai su KKSD išsiskyrė, nėra jokio bendradarbiavimo.
Jie sukūrė savą federacijų finansavimo sistemą, o mes rūpinamės olimpine rinktine. Tai – skirtingi dalykai.
Mes laikomės Olimpinės chartijos, visos sporto šakos lygios ir gauna vienodą paramą. Olimpinės rinktinės narių sąrašai sudaromi pagal atitinkamus kriterijus.
