„Spalio 9 dieną bus balsavimas, tikiuosi, kad jis vyks mano naudai, – būsiu išrinkta Tarptautinio olimpinio komiteto nare. Žinote, kaip sportininkas svajoja laimėti olimpinį auksą, taip ir nacionaliniai olimpiniai komitetai siekia turėti savo atstovus svarbiausiose žemynų sporto organizacijose. Ir net nereikia sakyti, kad narystė olimpiniame komitete yra lyg olimpinis auksas. Tačiau šį pasiekimą įvardinčiau ne kaip mano vienos, o visos Lietuvos tautinio olimpinio komiteto komandos darbo įvertinimą“, – prieš išvykdama į Buenos Airėse vyksiančią IOC Generalinės Asamblėjos sesiją tikino LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
Lietuvė yra tarp devynių kandidatų, kurie greičiausiai papildys IOC narius.
Penkis kandidatus į Vykdomąjį komitetą pateikė Anglijos karališkosios princesės Anne vadovaujama rinkimų komisija ir ji pasiūlė D.Guzinevičiūtę, Ruandos atstovę Felicite Rwemariką, Pagavajaus olimpinio komiteto prezidentą Camilą Perezą Lopezą Moreirą, Italijos olimpinio komiteto vadovą Giovanni Malago ir afganistanietę Samirą Asghari.
Dar keturias pavardes paminėjo žemynų olimpiniai komitetai bei asociacijos.
Naujieji IOC nariai bus renkami 133-iojoje IOC sesijoje spalio 8-9 d. Buenos Airėse.
Jei visi devyni kandidatai būtų išrinkti, IOC narių skaičius išaugtų iki 106, o maksimalus IOC narių skaičius – 115.
Iki 70 IOC narių gali būti individualūs, nesusieti su jokiomis užimamomis pareigomis, 15 – karjerą tęsiantys sportininkai, 15 – tarptautinių sporto federacijų arba asociacijų atstovai, 15 – nacionalinių olimpinių komitetų arba jų asociacijų nariai.
Individualūs IOC nariai renkami neribotam laikui, bet jų amžius negali viršyti 70 metų.
– Kokiais kriterijais buvo atrenkami kandidatai į IOC narius? – lrytas.lt paklausė D.Gudzinevičiūtės
– Iš pradžių galimiems kandidatams teko rašyti motyvacinį prašymą su idėjomis, kokią naudą tu gali atnešti visam olimpiniam judėjimui, – tai dariau ir aš.
Jau po to kandidatus atrenka rinkimų komisija, itin kruopščiai jie tikrinami etikos komisijos atstovų, galiausiai kandidatūra tvirtinama Vykdomajame komitete.
O tų filtrų pabaigoje pretendentą tvirtina ir Asamblėja. Visa procedūra, kaip matote, nėra paprasta ir norinčių būti IOC nariais yra tikrai labai daug.
– Po sėkmingo balsavimo jūs, kaip individuali narė, šioje olimpinėje struktūroje galėsite dirbti iki 70 metų? Tokia nuostata yra įtraukta į Olimpinio komiteto chartiją...
– Na, ne visai taip. Individualūs nariai, kurie yra nesusieti su kitų organizacijų delegavimu į IOC, renkami aštuonerių metų kadencijai su galimybe būti išrinktam dar kelias kadencijas. Kiek tiksliai kadencijų galima būti IOC nariu, nėra apibrėžiama, o kaskart tu turi būti išrinktas. Tad nėra taip, kad patekęs į IOC narius tu dirbsi ten iki 80 metų.
– Kokia bus nauda Lietuvai, kai šalis turės narį Tarptautiniame olimpiniame komitete?
– Na, tai tikrai tai ne klausimas su kažkokiu „kabliuku“ – visiškai suprantama, kad šalis, turinti savo žmogų vienoje ar kitoje organizacijoje, tikisi tam tikros įtakos, susijusios su galutiniais sprendimais.
Suprantu, kad tai tik vienas iš 115 balsų, tačiau tai galimybė ne tik nuspręsti būsimą olimpinių žaidynių sostinę, bet ir turėti įtaką olimpinių rungčių plėtrai, dalyvių skaičiui, galimybei atkreipti dėmesį į savo valstybę.
– Olimpiniame judėjime jūs jau esate šešerius metus – tiek vadovaujate Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui. Dabar plaukiate į plačiuosius vandenis. Ar matote, ką reikėtų keisti šiame judėjime?
– Na, apie keitimus Olimpinio komiteto veikloje tikrai dar negalvojau. Ir būtų sunku apie tai kalbėti, rimtai neįsigilinus į reikalus. Tačiau motyvaciniame laiške rašiau apie mūsų olimpiniame komitete sėkmingai plėtojamus švietimo projektus. Reikia pažymėti, kad vasarą pas mus buvo atstovės iš IOC: jos atvyko pamatyti ir perimti mūsų sėkmingų švietimo projektų patirtį.
Tad matau save dėmesį skiriančią šiame Olimpinio komiteto darbų bare – beje, esu jau įtraukta ir į IOC Sportininkų palaikymo komisiją.
– Ar tapus IOC nare ir padidėjus darbo krūviui galvosite stabdyti savo prezidentavimą Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete?
– Tarptautinis olimpinis komitetas nereikalauja nuolat kas mėnesį dalyvauti jo veikloje. Viskas vyksta labiau šios organizacijos komisijose, Asamblėjose, nemažai darbų vyksta ir susirašinėjant.
Nemanau, kad dirbant IOC nukentės ir mano darbas Lietuvoje. Tačiau galiu pasakyti, kad pakvietus mane į IOC narius, atsisakiau galimų pareigų Tarptautinėje šaudymo federacijoje.
Mane kvietė ir abu kandidatai, kurie pretenduoja tapti vadovu per lapkritį vyksiančius rinkimus, tačiau supratau, kad tikrai negalėsiu skirti pakankamai laiko ir šiai veiklai.
Per pastaruosius šešetą metų LTOK komanda tikrai dirba labai atsakingai ir kruopščiai, tad tikiuosi, jog darbų kokybei mano išrinkimas neturės įtakos.
O jei kalbėtume apie galimą mano pareigų perleidimą LTOK viceprezidentams, tai jie atlieka vadovo funkcijas, kai esu išvykusi.
– IOC kaip vieną didžiausių iššūkių pasauliniam sportui yra įvardijusi dopingo klausimą. Žinome situaciją su Rusijos valstybės požiūriu į dopingą ir sisteminius jo pažeidimus. Lietuvoje šis klausimas taip pat išlieka aktualus: mūsų šalis išlieka dopingo šešėlio įtakoje?
– Nepasakyčiau, kad mes esame dopingo įtakoje. Čia reikia aiškiai ir konkrečiai pasakyti – visi kalti privalo būti nubausti ir negali būti jokio nuolaidžiavimo. Dopingas iš esmės neturi tautybės.
Dopingas yra sukčiavimas ir kalbos apie toleranciją šiuo klausimu neturi būti – ir nesvarbu, ar tai Rusijos atletas, ar mūsų šalies sportininkas.
Kaip žinoma, turime mes Lietuvoje kelias dopingo vartojimo bylas. Noriu tik pasakyti, kad visada visais atvejais privalome sulaukti verdikto, ar sportininkas yra kaltas. Jei taip – jokio palaikymo iš mūsų pusės nebus.
Kita vertus, tam tikros tarptautinės federacijos yra numačiusios kolektyvinę atsakomybę – jei tam tikras skaičius vienos ar kitos šalies sportininkų buvo pagauti vartoję dopingą, įmanomas sprendimas diskvalifikuoti visą rinktinę ar tos sporto šakos komandą.
Ir jei bus toks sprendimas ir jis lies Lietuvą, mes ir šiuo atveju palaikysime tarptautinę federaciją.
Mūsų valstybė dėl dopingo skandalų tikrai nėra šventa ir per jau ilgą sporto istoriją į problemas dėl draudžiamų preparatų buvo įkliuvę ne vienas ir ne du sportininkai.
Bet kova vyksta, ir nesakyčiau, kad visas mūsų šalies sportas yra dopingo šešėlyje.
– Argentinoje vyks net tik IOC Generalinės Asamblėjos sesija. Beveik dvi savaites Buenos Airėse bus rengiamos jaunimo olimpinės žaidynės, kuriose dalyvauja ir 15 mūsų šalies jaunųjų sportininkų. Kokia jūsų nuomonė apie šį renginį, galvojant, jog po žodžiu „olimpinės“ atsiduria ir tokios keistos sporto šakos kaip paplūdimio rankinis, šokiai?
– Tai jau trečiosios žaidynės, ir noriu pastebėti, kad jų lygis kaskart auga, o varžybos tampa populiarios. Norėčiau pasakyti, kad tokie renginiai, kurie yra po Tarptautinio olimpinio komiteto vėliava, yra labai svarbūs tam jaunimui, kuris siekia savo tikslų, siekia tapti rimtais atletais.
Mes jau turime ne vieną Lietuvos atletą, kuris perėjo visas tas jaunųjų sportininkų žaidynes ir tapo žvaigžde.
Tai ir plaukikė Rūta Meilutytė, Europos jaunimo festivalyje yra startavę ir krepšininkas Šarūnas Jasikevičius, boksininkas Evaldas Petrauskas laimėjo pirmose jaunimo žaidynėse, irkluotojas Rolandas Maščinskas.
Jei kalbėsime apie sporto šakas, tai, be sporto, tokiuose renginiuose yra labai svarbi edukacinė programa: IOC deda didelį akcentą būtent sportininkų bendravimui, bendradarbiavimui ir įvairioms programoms.
Ir šių varžybų rengėjai reikalauja, jog visa rinktinė būtų nuo pat kovų pradžios iki uždarymo: skrydis, startas ir skrydis namo šiuo atveju negalimas.
– Jau metai vyksta KKSD inicijuota šalies sporto pertvarka: visų pirma atsisakyta išties labai iki tol reikalingo Lietuvos olimpinio sporto centro, spaudžiamos šalies federacijos imtis didesnės atsakomybės. Spalio viduryje turi būti svarstomas ir galbūt priimtas Sporto įstatymas. Ar viskas gerai yra mūsų šalies sporto padangėje?
– Mano nuomonė nesikeičia ir ji išlieka tokia pati, kokia ir buvo anksčiau: Olimpinio sporto centro sugriovimas yra didelis šalies sporto žingsnis atgal.
Net ir labai pažengusios sporte didžiosios valstybės turi centralizuotus sportininkų rengimo centrus.
Tas centras buvo įkurtas 1996 metais, kai buvo aiškiai matyti, jog pavieniai bandymai rengtis varžyboms ir gauti būtiną aptarnavimą nėra efektyvūs.
Po Atlantos olimpiados tai buvo padaryta, ir jau po ketverių metų mes raškėme pirmuosius šio centro vaisius: medalius Sidnėjuje.
Kai šiemet būdama seminare Rygoje prasitariau, kad Sporto departamentas nutarė uždaryti mūsų olimpiečių rengimo centrą, begalė specialistų liko pakraupę.
Galbūt mums nereikia kad ir fechtavimosi centro – tegul man atleidžia fechtuotojai, tačiau olimpiečių rengimo centras tokiai mažai šaliai kaip Lietuva yra būtinas.
Dabar turime itin prastą situaciją su sportininkų medicininiu aptarnavimu: didžiosios federacijos dar išgali sumokėti medikams už savo sportininkų aptarnavimą, o mažosios, kurios turi po vieną ar kelis olimpiečius, to padaryti negali.
Tad priėmus Sporto įstatymą, manau, bus sugrįžta prie nuostatos, kad būtų atstatytas arba įkurtas iš naujo olimpiečių rengimo centras.
– Po dvejų metų jau vyks Tokijo vasaros žaidynės. Jau pradėta rengtis šiam sporto renginiui?
– Kaip žinote, yra vadinamasis žaidynių mokestis ir vos tik pasibaigus Rio de Žaneiro olimpiadai Lietuvos tautinis olimpinis komitetas jau pradėjo kaupti tas lėšas.
Loterijų įstatymų ir LTOK valdomos loterijų bendrovės „Olifeja“ dėka mes gauname aštuonis procentus nuo loterijų pelno ir atidedame šiuos pinigus žaidynių mokesčiams.
Tad nėra taip, kad reikia sumokėti už žaidynes, o mes atsidarome piniginę ir žiūrime, kad ten nieko nėra.
Negaliu tiksliai įvardinti, kiek mes turėsime šįkart sumokėti už Lietuvos dalyvavimą Tokijo olimpiadoje, tačiau galiu tik apgailestauti, kad nė viena olimpiada kažkodėl nepinga (juokiasi).
Sakysime, po Pekino žaidynių Londono olimpiada buvo šioks toks atsipūtimas, nes ir lėktuvų bilietų kainos, ir pragyvenimas buvo dar protu suvokiamomis sumomis.
Labai nemaloniai nustebino Rio de Žaneiras, kur kainos buvo tiesiog pasakiškos. Mūsų delegacija kaskart nėra tokia didelė ir neturime tiek kvotų olimpiniame kaimelyje medikams ar aptarnaujančiam personalui, tad tenka dalį gydytojų ar kineziterapeutų apgyvendinti aplink kaimelį esančiuose viešbučiuose.
Tai tie viešbučiai kainavo nerealius pinigus, o vienas, kuriame turėjo gyventi olimpinių komitetų vadovai, apskritai net nebuvo pastatytas, nors pinigai sumokėti.
Kiek jau teko susidurti, Japonijoje kainos dar labiau kandžiosis. Pas mus buvo atvykę garsios Latvijos kelionių agentūros atstovai, kurie siūlė kuo „pigiau“ viešbučius žaidynėms, tai mūsų tos kainos net nenustebino – tai buvo kažkoks kosmosas.
– Kiek sportininkų prognozuojama siųsti į Tokiją?
– Turiu liūdną prognozę: į Rio prognozavau, jog vyks apie 70 mūsų sportininkų ir mums pritrūko vos kelių iki šio skaičiaus, o svajoti siųsti apie septyniasdešimt atletų į Tokiją yra utopija.
Ir kalta dėl galimo šio rinktinės sumažėjimo ta pertvarka, kurią nuo metų pradžios rengė KKSD, uždarydamas olimpinį sporto centrą.
Esu šiuo atveju pesimistė ir galiu pasakyti, kad Japonijoje vargiai Lietuvos olimpinę rinktinę sudarys šešiasdešimt sportininkų.
