Rūtenis Paulauskas. Kur juda Vilnius?

Prieš 30 metų atvykau gyventi į sostinę ir kurti savo jaunystės svajonių. Tuomet vis dar buvome okupuoti sovietų, biedni ir nedrąsūs, bet Vilniuje galėjome matyti tai kas šalyje tuo metu buvo geriausia, pažangiausia, prestižiškiausia ir moderniausia.

 Rūtenis Paulauskas.<br> SKM nuotr.
 Rūtenis Paulauskas.<br> SKM nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Rūtenis Paulauskas

Nov 22, 2018, 10:58 AM, atnaujinta Nov 22, 2018, 12:13 PM

Didingai atrodė teatrai, universitetai, sporto salės, baseinai ir stadionai. Atkurtos valstybės žmonės tikėjo, kad laikui bėgant pavyks sukurti dar geresnį, modernesnį, didesnių galimybių bei tuo pačiu patogesnį gyvenimą.

Per tris dešimtmečius Vilnius tikrai pasikeitė – gatvėse padaugėjo naujų automobilių, masiškai ėmė augti šiuolaikiniai gyvenamieji namai, biurai, tiesiami aplinkkeliai bei platinamos gatvės.

Niekas, turbūt, taip nemodernėjo kaip prekybos centrai, spiečiais apgulę gyvenamuosius miesto rajonus ir jo prieigas, siūlydami ir skatindami kuo didesnį vartojimą.

Vilniuje žemė brango, o šiuos auksinius dirvonus ėmė arti pelningo amato meistrai – nekilnojamojo turto agentai ir vystytojai. Šis verslas sostinėje rodos ėjo ir einasi kaip iš pypkės.

Tačiau, ar tikrai dėl to suklestėjo Vilnius? Kuo virto gyvybiškai svarbūs sporto ir laisvalaikio objektai nepriklausomybės laikotarpiu? Ar Vilniečiai turi pilnavertį ir patogų gyvenimą?

– Vilniaus „Žalgirio“ futbolo, lengvosios atletikos, dainų švenčių stadiono neliko, jis taps verslo ir pramogų centru;

– Nacionalinis stadionas Šeškinėje – nepajudinamas ginčų, prieštaringų projektų, politinių rietenų, beviltiško administravimo ir pažadų objektu;

– Kultūros ir sporto rūmai – ne sporto bet tik konferencijų centru;

– „Dinamo“ irklavimo bazė – ne sporto, bet finansų ministerijos archyvu.

– „Žalgirio“ plaukimo baseinas bei ledo arena – ne sporto, bet gyvenamųjų namų kvartalu.

Gal Vilnius, „pardavęs“ šiuos objektus, sukūrė šiuolaikišką alternatyvą savo bendruomenei? Vietoj didelių kompleksų pastatė mažus, energetiškai efektyvius, arčiau gyvenamųjų rajonų ir lengvai pasiekiamus sporto objektus?

Deja, naujų ir patrauklių sporto bazių žmonėms miestas nestatė, o NT vystytojų pergalė prieš Vilniaus sporto ir kultūros bendruomenę baigėsi akivaizdžiu techniniu nokautu.

Pažvelgus į penkias mėgstamiausias vilniečių sporto šakas – krepšinį, futbolą, gimnastiką, plaukimą ir tenisą, pamatai, kad miestui priklausančios sporto bazės arba merdi, arba sostinė jų visai neturi.

Krepšinį sportuoti norinčių vaikų masiškumas siekia per 20 proc. viso neformalaus švietimo poreikių kiekio. Neįtikėtina, bet treniruotis Vilniuje galima tik bendrojo lavinimo mokyklų arba buvusių didelių gamyklų (grąžtų, „Sigmos“, „Vingio“ ir kt.) salėse. Tik kelios jų savo išmatavimais, rūbinėmis, bei sąlygomis stebėti rungtynes atitinka minimalius taisyklių ir sveikos logikos reikalavimus.

Mokyklų sporto salių amžius svyruoja tarp 40-50 metų. Vienintelis specializuotas, privataus investuotojo Š.Marčiulionio statytas krepšinio akademijos pastatas buvo parduotas NT vystytojams, miestui net nepasiūlius alternatyvos jį įsigyti, kaip tą padarė Kaunas.

Šimtai vaikų plūstelėjo į bendrojo lavinimo mokyklų sales, kuriose ir taip yra jau yra per ankšta.

Vilniuje veikia 20 futbolo mokyklų, kuriose treniruojasi per 5000 moksleivių. Tik keletas dirbtinės dangos standartinių matmenų futbolo aikščių ėmė rastis su futbolo federacijos pagalba ir buvo paklotos senų mokyklos stadionų vietose.

Šiandieninei mokyklai tai atrodytų kaip būtinybė, o ne išskirtinė privilegija. Daugumoje renovuojamų mokyklų, nei futbolo aikštės, nei lengvosios atletikos sektoriai remonto nesulaukia, palikdami kuprotomis pievomis su pakrypusiais vartais. Jose ne tik ir nesaugu, bet ir pavojinga.

Mokyklose seniai kalbama: kam investuoti į sporto aikšteles, jeigu kūno kultūros pažymiai ir būrelių lankomumas nesisumuoja į mokyklos reitingą.

Vienintelis išsigelbėjimas žaisti futbolą šaltuoju laikotarpiu – „Sportimos“ maniežas arba mokyklų sporto salės. Sunku įsivaizduoti, kaip ten visi sutelpa!

Plaukimas yra ne tik pasiekimų bet ir vaikų gyvenimo įgūdžių lavinimo priemonė.

„Taip Rūta, Vilniuje greitai atsiras pats geriausias baseinas kokio reikia, kad tokių pergalių būtų daug daugiau ir tavo, ir kitų plaukikų“, – taip kalbėjo su olimpine čempione R.Meilutyte 2012 m. fotografavęsis Vilniaus vicemeras R.Adomavičius.

2018 metų lapkritis: vasarį turėjęs atsidaryti Fabijoniškių baseinas dar neveikia, Lazdynų daugiafunkcio sveikatinimo centro, turėjusio atsidaryti 2018 metų pabaigoje – 2019 metų pradžioje, darbai visiškai sustojo.

Vilniaus savivaldybė visus praėjusius metus vežiojo plaukikus treniruotis į Elektrėnus, Širvintas. Nuo rugsėjo mėnesio vežioja tik šeštadieniais. Į vieną Žirmūnų baseinėlį, kuriame iš trijų plaukimo takų yra padaryti keturi, buvo „sugrūsti“ visi Vilniaus plaukikai – treniruotės vaikams vyko nuo 6 val. ryto ir vėlyvais vakarais.

Vilniečiai mėgsta ir domisi sportine gimnastika. Bet gimnastai džiaugiasi bent tuo, kad Vilniaus miesto sporto centro Gimnastikos skyriaus didžiojoje salėje miesto valdžia užsandarino stogą ir per lietų nebereikia nutraukti treniruočių ir statyti kibirų. Sportui skirtas inventorius yra susidėvėjęs ir pasenęs, salės tamsios, sienos apsilupusios, jose atsidaro vos keli langai, nėra kondicionavimo sistemos, todėl vos įėjus juntamas tvaikas.

Patalpomis rūpinasi patys treneriai, lopo čiužinius, remontuoja inventorių. Situacija yra apgailėtina o aplinka, tiesiog ne tik nesaugi, bet ir kelianti rimtų problemų vaikų ir trenerių sveikatai!

Tenisas yra ne tik mėgstamas, bet ir estetiškai patrauklus sportas. Vilniuje galima rasti atvirų ir uždarų aikštelių su naujoviška įranga, vėdinimo sistema, geru apšvietimu, puikiomis rūbinėmis ir sutvarkytais dušais.

Deja, šio sporto galimybes mums siūlo ne miestas, bet privačiomis lėšomis pastatytose SEB ar „Delfi“ arenose dirbantys treneriai.

Lankyti gali visi, išskyrus vidutines ir mažas pajamas turinčių šeimų atžalos. Ar 120 eurų per mėnesį mokestis už treniruotes yra įkandamas bent pora vaikų turinčiai statistinei vilniečio šeimai?

Ką kalbėti apie kitas olimpines ir neolimpines sporto šakas – sunkiąją atletiką, imtynes, šiuolaikinę penkiakovę, boksą, rytų kovos menus ir kt.? Jų entuziastai arba treniruojasi rūsiuose, palėpėse, arba varsto įvairių žinybų duris, prašydami malonės kasmet pratęsti nuomos sutartis.

O kur dar kiti sporto žaidimai – ledo ritulys, vandensvydis, regbis, akmenslydis, golfas, golbolas ir kiti? Neįtikėtina, kad gyvenant Europos sąjungos valstybės sostinėje, XXI amžiuje šios sporto šakos taps egzotika!

Todėl vilniečiai ir vyksta į kitus Lietuvos miestus arba į kaimyninę Latviją, kur sporto objektų pasiūla yra didesnė.

Vilnius šiandien negali prilygti ne tik Talinui ar Rygai, bet netgi su pavydu žvelgiama į Kauną, Uteną, Panevėžį, Alytų, Jonavą, Palangą ar Klaipėdą.

Čia nauji sporto kompleksai buvo pastatyti Europos, savivaldybės ir privačių investuotojų lėšomis. Juose ne tik galima sportuoti, po treniruotės užkąsti, stebėti vaikų rungtynes bet maloniai ir jaukiai laisvalaikį praleisti.

Vilniečių poreikiai nėra didesni nei kitų Lietuvos gyventojų, tik čia jų skaičius yra 10-15 kartų didesnis. Ir jeigu suskaičiuosime, kad nei 50 tūkstančių gyventojų neturintis Alytus turi sporto areną, kurioje vienu metu gali sportuoti per šimtą vaikų, tai Vilniui tokių sporto objektų reiktų turėti bent 10!

Ir kodėl gi Vilniečiai nenusipelnė turėti normalios laisvalaikio ir sporto infrastruktūros?

Todėl, kad jie gyvena mieste, kuriame geriau apsimoka statyti daugiabučius, biurus, parduotuves.

Todėl, kad yra pasiteisinimas – miestas yra praskolintas ir sporto salės, stadionai, baseinai yra nuostolingi projektai.

Todėl, kad plėsti ligoninių tinklą yra savaime suprantama, o rūpintis sveikatos prevencija kiekvieno asmeninis reikalas. Juk nelabai kas domisi, kad Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, į vaiko fizinį aktyvumą ir tuo pačiu sveikatą investuotas 1 euras, padeda sutaupyti 4 eurus jo gydymui...

Nelabai, kam rūpi, kad per laisvalaikio užimtumą galima mažinti socialinės rizikos veiksnius. Laiko leidimas be priežiūros skatina kvaišalų vartojimą, priklausomybes azartiniams žaidimams, savižudybes.

VRM informatikos departamento duomenimis Vilniuje yra vienas didžiausių nusikalstamumų Lietuvoje, tenkantis 100 tūkst. gyventojų. Baudžiamųjų nusikaltimų skaičius per 2016-2017 metus išaugo 11 proc. Patys nesaugiausi išlieka Žirmūnai, Naujininkai, Savanorių pr., kuriuose viešųjų laisvalaikio ir sporto erdvių beveik nėra.

Neturėjimas kur leisti laisvalaikio, mažina vilniečių integraciją į bendruomenes. Per brangūs sporto klubai arba sporto salių, aikštelių nebuvimas arti gyvenamosios vietos, verčia rinktis pasyvų bendravimą arba jo visai atsisakyti.

Vaikų laisvalaikio užimtumas Vilniuje net nesiekia 30 proc., o jų tėvų yra dar mažesnis. Kokią visuomenę mes turėsime po 20 metų, net sunku įsivaizduoti.

Vilniaus sporto infrastrukūra įstrigusi sovietmetyje. Stagnacija ne tik darbuose, bet ir kalbose bei strategijoje. Sunku suprasti, kodėl Vilniaus vadovai mato ateitį remontuodami šaligatvius, bet nemato ateities vaikų ugdyme?

Vilnius ne tik nebeturi normalios sporto infrastruktūros, bet nebeliko ir sporto specialistus rengiančios aukštosios mokyklos, nustoja veikti sporto mokslo institutas, nebevyksta mokslinės konferencijos.

Niekam ne paslaptis, kad buvęs LEU pastatas, sporto centras ir stadionas stovi per daug patrauklioj NT vystymui vietoje. Kalbama, kad Islandiją, kuri gyventojų skaičiumi yra du kartus mažesnė už Vilnių, iš panašios suirutės prieš 20 metų padėjo „ištraukti“ šalies ir užsienio mokslininkai.

Tam pakanka ir ekonominių, ir socialinių, ir sveikatos, ir ugdymo argumentų. Gal būtų įdomu suskaičiuoti, kiek naujoje Ukmergės gatvės vizualizacijoje mes pamatėme objektų skirtų gyventojų sveikatingumui ir aktyviam laisvalaikiui, mankštinimusi? Dviračių takas yra susisiekimo arterija, bet ne sporto objektas. Atnaujinti mokyklų stadionai, ar sporto salės nėra prabanga, tai – būtinybė, kuriomis Vilnius negali pasigirti.

Ar galima tikėti politikų priešrinkiminiais pažadais?

Kur juda Vilnius? Geresnio, patogesnio gyvenimo link? O gal tai ilgalaikis hibridinis aktas, kuomet tik formaliai vadinamės sostine, o kas geriausia, pažangiausia, prestižiškiausia ir moderniausia natūraliai jau persikėlė į Kauną?

Gal ne šiaip sau vilniečiai švęsti savo miesto gimtadienio vėl kviečiami į Kauną.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.