Indianapolyje D.Rapšys startuos trijose rungtyse: 200 metrų ir 400 metrų laisvu stiliumi bei 200 metrų plaukimo nugara runtyje.
Kiek neįprastai, čempionatą lietuvis pradės plaukimu 200 metrų nugara. Tačiau sportininkas tokia turnyro pradžia nesiskundžia.
„Amerikiečiai koregavo tvarkaraštį pagal save. Tai, kad plauksiu pirmą dieną 200 m nuotolį yra labai gerai. Tas startas nugara gal nelabai man laiku, bet matysiu, gal jį plauksiu ramiau. Sprendimą priimsiu jau vietoje“, – optimistiškai kalbėjo sportininkas.
D.Rapšio laukia ilga kelionė lėktuvu. Iš Vilniaus sportininkas skris į Kopenhagą, iš ten keliaus į Vašingtoną ir tik tada pasieks paskutiniąją stotelę – Indianapolį. Prieš ilgą ir varginančią kelionę lietuvis atvirai bendravo su oro uoste jį išlydėjusiais žurnalistais.
– Vengrijoje 400 metrų rungtyje pusę distancijos įveikėte pasaulio rekordo tempu. Gal JAV yra planas šturmuoti planetos geriausią rezultatą?, – prieš išvyką buvo paklausta D.Rapšio.
– Sunku pasakyki. Vengrijoje tokio rezultato nesitikėjau. Šios varžybos tuo ir įdomios: gali įvertinti savo jėgas, pasižiūrėti, ką gali tą dieną iš savęs išspausti. Galbūt pradėsiu plaukti dar greičiau, o gal antrą distancijos pusę plauksiu aukštesniu tempu. Tą sunku prognozuoti, nes skrydis per Atlantą nėra lengvas.
– Minėjote, kad tas tempas jus patį stebino, vadinasi, tas pasiruošimo planas, treniruotės atneša norimus rezultatus?
– Tikrai taip, kartais net trūksta tokios ugnelės patikėti, kad gali taip plaukti. Manau, jei kiekvienas žmogus patikėtų, kad gali daugiau, kiekvieno pasiekimai būtų dar geresni.
– Ar tai reiškia, kad kartais nesijaučiate pasaulio plaukimo elito dalimi?
– Nemanau. Dažniau sieki ne konkrečios pozicijos, o gero rezultato. O kai jį pasieki, tu ir atsidursi elito gretose.
– Ar labai sunku plaukti dar nespėjus aklimatizuotis?
– Įdomu išbandyti save, startuoti be didesnės adaptacijos, keliaujame tiesiai į varžybas, atskrendame ir kitą dieną startas. Man paprastai sunku užmigti naktį, arba prabundu trečią nakties ir nebegaliu užmigti, o dieną pradeda smarkiai traukti miegas.
– Ką pavyko nuveikti per pastarąsias dvi savaites?
– Po paskutinio starto ir pasiekto rezultato apėmė euforija. Pailsėjau porą dienų, tai reiškia, kad per dieną dariau tik po vieną treniruotę. Tačiau tą jau laikau poilsiu. O per kitas dienas – visko po truputį. Negali per jas visiškai atsipalaiduoti nuo plaukimo, bet ir negali perspausti su krūviais. Siekėme išlaikyti panašią sportinę formą.
– Praėjusią savaitę apie karjeros pabaigą paskelbė Rūta Meilutytė. Apskritai, ne vienas plaukikas karjeros metu susidūrė su vidinėmis problemomis. Kiek aplink save matote tų sunkumų siekiant rezultatų ir bandant tęsti karjerą?
– Sportas – toks dalykas, kuriame netrūksta psichologinių iššūkių. Eilinis žmogus pripranta prie savo rutinos ir susitaiko su savo ritmu.
Sporte kiek kitaip. Jei pradedi jausti spaudimą, varžybų baimę, iškart tai atsispindi rezultatuose. Absoliučiai kiekvienas atletas neišvengia psichologinių bėdų.
Tik vieni tą pripažįsta, kiti slepia savyje. Būna ir man nelengvų akimirkų, ir to negalima ignoruoti bei užsidaryti savyje.
Svarbu nebijoti kitam prisipažinti, kad turi kažkokių problemų, pasikalbėti su psichologu, su artimu žmogumi. Tie, kurie užsidaro savyje, tiems yra labai sudėtinga gyventi.
Tie, kurie atsiveria, jiems yra lengviau įveikti kylančius iššūkius. Manau, Rūtai nebuvo lengva, galbūt neturėjo šalia žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti. Liūdna, bet taip kartais nutinka.
– Ką manote apie jos ateitį, ką R. Meilutytė galėtų toliau veikti gyvenime?
– Kiek girdėjau, labai susidomėjo fotografija, gal pasuks į meno sritį. Galbūt šturmuos meno olimpą, sunku pasakyti.
Su ja asmeniškai nekalbėjau, ateitis parodys. Kas žino, gal pailsės, sugrįš ir sakys – pradedame iš naujo. Gal pavargo nuo baseinų, gal reikia jai atsipūsti.
– O kai reikia pačiam pasikalbėti, kas būna tas žmogus?
– Svarbu žinoti, kad gyvenime ne tik pakilimai, bet ir nuosmukiai. Štai, greta manęs – kineziterapeutas Andrius Bogdelis, nešautų į galvą, kad jis galėtų pagelbėti psichologiniais dalykais.
– Plaukimo rinktinėje neliko R. Meilutytės, ar jaučiate padidėjusią atsakomybę?
– Manau, taip mąstyti yra didelė klaida, jos neišvengė ir Rūta, kai ant jos pečių didžiuliai lūkesčiai ir visų viltys.
Mano atveju yra kitaip. Kaip minėjau anksčiau, esu „naujas kailis“. Keliauju į varžybas su mintimi, kad neturiu jokių titulų ir man visiškai nesvarbūs kitų lūkesčiai, gal kažkas iš manęs tikisi aukso ar pasaulio rekordo.
Keliauju parodyti tai, ką galiu geriausiai. Neturiu jokių asmeninių lūkesčių, ant pečių neužsikraunu atsakomybės.
Kažkas kalbėjo, kad tapsiu kapitonu, komandos vedliu. Nieko panašaus, esame invidualūs atletai, kiekvienas atliekame savo darbą.
– Paskutinis FINA Čempionų lygos etapas, ką šios varžybos jums suteikė ir kaip jas vertinate?
– Jos man tikrai labai patinka, kiek girdėjau, jos bus ir kitais metais, tik varžybų datos koreguojamos, nes – olimpiniai metai.
Iš šių startų nemažai ko pasimokėme, pasisėmiau patirties. Ypač psichologiškai jos naudingos, nes varžosi stipriausi atletai, su jais dar susitiksiu eilėje kitų startų.
– Ir finansiškai neliekate tuščiomis.
– Iš tos pusės tikrai verta jose dalyvauti. Bet po finišų labiausiai džiaugiesi ne premijomis, o gerais rezultatais. Tačiau faktas, ta finansinė šių varžybų pusė yra desertas prie pietų stalo.
