Kataro sostinėje vykstančiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate pirmadienį Lietuvos disko metikas Andrius Gudžius finale užėmė vos 12-ąją vietą. Lietuvos sportininkas antruoju bandymu diską nusviedė 61 m 55 cm ir finale neaplenkė nei vieno varžovo.
Po pirmojo lietuvio metimo diskas skriejo netoli 65 m ribos, tačiau lietuvis neišsilaikė sektoriuje. Po trečiojo metimo A. Gudžius pats specialiai peržengė sektorių.
Norint tęsti vietą finale, po pirmųjų trijų metimų reikėjo būti tarp aštuonių geriausių. Tam reikėjo numesti diską 63 m 80 cm.
A. Gudžiui šių metų balandį buvo atlikta kojos operacija, o keletą savaičių prieš čempionatą po erkės įkandimo jis susirgo Laimo liga.
2017 metais pasaulio čempionate Londone A. Gudžius triumfavo užfiksavęs 69 m 21 cm rezultatą.
„Kokios nesėkmės priežastys? Tai jau apie tai buvome aptarę dar prieš čempionatą, – kalbėjo po nevykusio pasirodymo A.Gudžius. – Aš galėjau būti aštuntuke. Labai gaila to pirmojo metimo, po kurio neišsilaikiau sektoriuje. Galima sakyti, kad nebuvau pasirengęs šioms varžyboms: po pirmojo metimo „išmušė saugikliai“ – pradėjau nervintis ir dingo pasitikėjimas savimi. To psichologinio stabilumo ir pritrūko“.
Vis dėlto, A.Gudžius nebandė teisintis: „Rezultatas yra toks koks yra, savo kalbomis aš jo nepadidinsiu, nepagerinsiu. Labai gaila, tačiau teks atsiprašyti gerbėjus, federaciją ir trenerius. Belieka nuryti tą karčią piliulę, išsilaižyti žaizdas, pasižiūrėti, kas nesigavo ir rengtis jau olimpinėms žaidynėms“.
– Kitais metais vyks olimpiada.
– Tai svarbiausias ketverių metų startas. Reikia mėnesį pailsėti ir pradėti tam rengtis.
– Pasveikinote naująjį pasaulio čempioną švedą, kurį prieš dvejus metus įveikėte?
– Žinoma, tai yra savotiška prievolė. Aš tikėjausi, kad švedas Danielis Stahlis bus pirmajame trejetuke. Džiugu, kad jis laimėjo – man pasakė „pagaliau“. Gal šiek tiek sektorius ir oro sąlygos turėjo įtakos galutiniam rezultatui, tačiau bendras varžybų lygis šįkart buvo bene vienas aukščiausių per ilgą laiką.
– Galima kalbėti, kad didžiąja dalimi viską lėmė tiek operacija, tiek ir užklupusi liga?
– Apie tai jau prirašyta ir prikalbėta. Tiesiai šviesiai pasakysiu – galėjau mesti 65-66 metrus. Buvau tam pasirengęs, to nepadariau – tai jau mano problemos. Dėl medalių aš kovoti negalėjau, tačiau tai, kad likau dvyliktas – čia jau mano klaidos.
– Ar patekimas į finalą guodžia?
– Tokia ir paguoda. Gerai, kad nesu paskutinis ne tarp visų dalyvių. Kaip sakoma, kažkas vis tiek turi būti finale paskutinis, tik gaila, kad tai aš.
– Kalbėjotės su treneriu Vaclovu Kidyku?
– Ne. O ką treneris... Tikrai nepaguos, tikrai nepagirs, o yra kaip yra. Tai mūsų bendras darbas – bendros pergalės ir bendri pralaimėjimai.
– Ar jautėte traumuotą koją starto metu?
– Viskas jautėsi metimo metu. Bet supraskite, traumuota koja per atranka nesutrukdė mesti 65 metrų – dabar sutrukdė labiau nerimas. Vėlgi, būtų pasisekęs tas pirmas metimas, būtų viskas kitaip. Tačiau dėl medalių tikrai nekovočiau. Mano galva, buvo įmanoma kovoti dėl šešetuko.
