Povandeninį laivą įsigijęs V. Romanovas: gavau 130 eurų pensiją

Į Rusiją nuo Lietuvos teisėsaugos pabėgęs skandalingasis verslininkas Vladimiras Romanovas negaili piktų žodžių mūsų šaliai. Interviu Rusijos dienraščiui „Sport Express“ žurnalistui Jurijui Golyšakui V.Romanovas dėstė, kad Lietuva pavogė iš jo visą turtą, o problemos esą prasidėjo nuo to, kai jis pradėjo gilintis į bendrą Lietuvos ir Rusijos istoriją: „Kas kapstosi istorijoje – tas neparankus Vakarams.“

V.Romanovas į savo sklypą Pamaskvėje atsigabeno povandeninį laivą.<br>„Sport Express“ nuotr.
V.Romanovas į savo sklypą Pamaskvėje atsigabeno povandeninį laivą.<br>„Sport Express“ nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
V.Romanovas: „Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“<br>LR archyvo nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>L.Brundzos nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>L.Brundzos nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>L.Brundzos nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>L.Brundzos nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>J.Staselio nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>J.Staselio nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>LR archyvo nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>LR archyvo nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>L.Brundzos nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>L.Brundzos nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>M.Patašiaus nuotr.
Vladimiras Romanovas.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Dec 21, 2019, 1:26 PM, atnaujinta Dec 21, 2019, 1:43 PM

72-ejų buvęs bankininkas prisipažino, kad neseniai gavo Rusijos pilietybę, bet pensijos negauna, nes Lietuva nesiunčia reikalingų dokumentų apie jo darbo stažą.

Povandeninį laivą į savo sklypą Pamaskvėję atsigabenęs V.Romanovas su „Sport Express“ pasikalbėjo apie viską: politiką, sportą, pinigus.

Povandeninis laivas Pamaskvėje

Šito žmogaus aš ieškojau kelis metus, rašo žurnalistas Jurijus Golyšakas.

Kažkas kalbėjo, kad jo ieško Interpolas. Kiti tikino, kad Vladimirui Romanovui, buvusiam Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos ir Edinburgo „Hearts“ futbolo klubo šeimininkui, taikoma liudininkų apsaugos programa. Galbūt, jis net pasikeitė veidą.

O visas susiklostė lengvai ir paprastai. Bendras pažįstamas perbėgo pirštais per užrašų knygelę. Keturi Romanovo telefonai užblokuoti.

Penktasis atsiliepė.

Aš maniau, kad tai stebuklas – bet stebuklai prasidėjo vėliau.

Kur aš tik neieškojau Romanovo, o jis pasirodė esąs manuosiuose Mytyščiuose (vienas Maskvos mikrorajonų – Red.). Tiksliau, artimiausiame kaimelyje.

– Ten turiu povandeninį laivą.

Viešpatie! Povandeninis… Kas?!

– Povandeninis laivas, – nesinervindamas dar sykį pakartojo į telefono ragelį.

Čia aš prisiminiau visas kalbas apie liudininkų apsaugos programą. Pasislėpti Mytyščiuose, ir dar povandeniniame laive – koks Interpolas suras?

Kitą dieną aš nusigavau iki kaimelio ant vandens telkinio kranto. Netikėdamas, kad tai vyksta iš tikrųjų. Taip ir netikėjau, kol nepamačiau Romanovo. Mažai pasikeitusio nuo ankstesnių laikų.

Nebent tik tai, kad pats sėdi prie mažo „Mercedes“ vairo. Jokios svitos. Bet kur gi laivas?

– Važiuojam su manim…

Romanovas įteikia darbines pirštines – ir keliuku važiuojam vandens link. Vos nenuslysdami į griovį.

Čia tai bent laivas!

Aiktelėjau, dar nežinodamas istorijos. Stovi ne vandenyje, o ant kažkokio paaukštinimo. Ant atvirų durų – gvazdikų žiedai.

– Lendam! – komanduoja Romanovas ir mes lendame, lendame. Jis su buvusio povandenininko vikrumu, žinodamas viduje kiekvieną smulkmeną. Aš vos neprasiduriu akies pirmajame aukšte. Krūtinės – antrajame.

– Štai ten buvo branduolinis skyrius, – kažkur į šalį mostelėjo ranka Romanovas.

Užsikabarojame į patį viršų, su siaubu žiūriu iš ten ir suprantu: ketvirtas aukštas… Metalas po kojomis šlapias, slidus. Nerangus judesys – ir čiuoži žemyn. Tai bent bus mirtis. Absurdiška ir didvyriška. Galbūt, tokios ieškojau visą ankstesnį gyvenimą.

– Mes su veteranais skaičiavome – šitoje valtyje žuvo 70 žmonių. 70 gyvybių nusinešė, – mane pasiekia balsas Romanovo, įsitvėrusio kažkokio vamzdžio. Tikriausiai, periskopas.

– Kad tik nenusineštų 71-os, – tyliai pratariu aš, balansuodamas.

– Duok fotoaparatą, – juokiasi Romanovas, linksmas milijardierius. – Aš tave nufotografuosiu.

Paduodu. Rankos dreba – velniai nemato. Svarbiausia sutramdyti kojų virpėjimą.

Man pavyko. Todėl jūs ir skaitote šį rašinį. O galėjote skaityti nekrologą.

Žiurkė cypia ir dvesia. O žmogus pripranta

Po penkių minučių, atsikvėpęs, stojuosi ant žemės – ir sužinau tokį dalyką, kad vėl užsinorėsiu ropštis aukštyn.

Garsiausias pasaulyje povandeninis laivas. Išgyvenęs daugybę avarijų, povandenininkų pramintas „Hirosima“ – bet su užduotimi susidorojęs. Būtent šis laivas privertė JAV 8-ajame dešimtmetyje pasirašyti taikos sutartį su SSRS.

– 1975-aisiais Helsinkyje, – patikslina Romanovas.

Tai jis – tas pats K-19, apie kurį sukurtas filmas Holivude su Harrisonu Fordu pagrindiniame vaidmenyje.

Sužinau visa tai ir noriu grįžti, paglostyti tą juodą bortą. Bet nejauku. Kaip aiškėja, mano herojaus gyvenime būta istorijų įdomesnių nei Edinburgo „Hearts“ ir futbolas.

– Čia ne laivas, o atominis kreiseris. Su trimis raketomis, U-tektinai, kad nušluotų ne miestą, o ištisą šalį, – taria Romanovas. Jis dar nespėja pridurti „Britanijos dydžio“, o mane jau ima šiurpas.

– Kam jis jums? – klausiu.

Romanovas stebisi:

– Taigi aš jame trejus metus praleidau. Privalomąją karinę tarnybą. Gėles matėti ant durų?

Linksiu.

– Tai kapitono Kulibabos ekipažui. Tada sudegė 28 žmonės. Pati didžiausia avarija.

– Neprisigaudėte ten radiacijos?

– Mažomis dozėmis ji netgi naudinga.

– Jūs įsitikinęs?

– Pagal save sprendžiu. Vandeniu iš reaktoriaus specialiai plovėme rankas, kad einant pro patikros punktą signalizacija suveiktų. Pavojingiau nieko nesugalvosi. Viskas dėl to, kad gautum radiacijos ir išleistų atostogų.

Mes tylime.. Permąstau tai, ką išgirdau. Romanovas irgi kažką galvoja. Apibendrina:

– Pripranti. Žmogus prie visko pripranta. Kodėl laivą praminė „Hirosima“? Pro nesandarią siūlę radiacija pasklido – žmonės buvo apšvitinti.

Šiandien tai būtų elementari avarija, o tada žmonės nebuvo pasiruošę. Taisyti ėjo savanoriai. Žinodami, kad negrįš. Ten sklido radioaktyvūs garai.

– Koks siaubas.

– Kosmosą įsisavinti lengviau negu vandenyną. Neptūnas neleidžia! Laivo užduotis kokia?

– Kokia?

– Likti nepastebėtam. Mūsų laivo darbinis gylis buvo 300 metrų, o dabartiniai leidžiasi kilometrą ir dar giliau. Kas ledkalnius apiplauktų. Tai brangiau ir sunkiau negu nuskristi į Mėnulį. Taip kad vaikinai-kosmonautai ilsisi palyginti su mumis…

Žinote, kas atsitinka žiurkėms povandeniniame laive nuo slėgio?

– Bijau įsivaizduoti.

– Žiurkė iššoka, užpakalinės kojos riečiasi už ausų. Cypia ir dvesia. O žmogus pripranta!

Jei staigiai kilsi – kraujas užvirs. O jei lėtai – visas normaliai.

– Pati baisiausia jūsų diena šiame laive?

– Susirgau… Kaip ji ten… Klaustrofobija!

– Kas per istorija?

– Mus mokė išlįsti pro torpedų aparatą, o mano kaukė išsisandarino. Tokios panikos niekada gyvenime nebuvau patyręs. Paskui sunku buvo. Vis sapne sugrįždavo. O kai tokie dalykai sapnuojasi – širdis gali sustoti. Daugelis grįždavo iš laivu turėdami baimių.

– Kai šitas laivas atsirado jūsų sklype?

– 2006-aisiais admirolas Černavinas pasiūlė man organizuoti viso pasaulio povandenininkų suvažiavimą. Tada turėjau galimybių. Bet negalėjau įsivaizduoti, kiek jų suvažiuos. Iš Peru, Argentinos, Japonijos! Kokių tik istorijų neprisiklausiau.

Žmonės išsikapstydavo per užtvindytus skyrius. Staiga girdžiu: „Jūsų garsiąją K-19 pjausto, utilizuoja“.

– Būtent šitą?

– Nu! Pagal sutartį su JAV privalo supjaustyti ir sunaikinti.

– Ką daryti?

– Pasikalbėjau su darbininkais. Geri vaikinai, buvę povandenininkai. Sako: „Lengvą korpusą galime išsaugoti, į sutartį jis neįtrauktas“. Išsaugojo kelis metalo gabalus – aš juos pasiėmiau ir iš naujo suvirinau.

Štai, pertempė čia. Liko kai ką pridurti. 2020-aisiais pjaustys panašų laivą. Tikiuosi, iš jo šį bei tą įsigysiu.

– Įsivaizduoju, kaip visą šitą vežė keliais. Kaip žmonės žiūrėjo.

– O kas tokio? Šešis didžiuliai metalo gabalai. Nesuprasi, iš kur ir kam. Trys geležinkelio platformos ir trys „fūros“.

– Kiek kainavo?

– Be milijono dolerių galima ir nepradėti. Jei surinkti keletą sekcijų – reikės trijų milijonų. Žemės dar reikės nusipirkti.

– Savo pinigų pakaks?

– Man su finansais sunku, reikia prašyti draugų pagalbos. Dar užsiroviau ant Maskvos „reiderių“ (turto prievartautojų – Red.), nuleido man kraujo. Atėmė pastatą Sretenkos gatvėje Maskvoje. Gal kieno nors sąžinė prabus – su laivu padės…

Lietus, žaibas, nuogas laidas

Mes kalbėsimės tris valandas – mane šis žmogus pavergs. Paklausiu atsisveikindamas – ar Romanovas visada suprato, koks jis yra ypatingas?

Romanovas šyptelėjo, sekundei susimąstė. Atsiminė istoriją, kurios, atrodo, iki tol niekam nepasakojo:

– Man buvo 12 metų. Dievinome su vaikinais basomis bėgioti lietui lyjant. Stiprus vėjas, žaibas… Va taip bėgu, matau – laidas mėtosi. Čiumpu, o jis – aukštos įtampos.

– Po tokio dalyko išgyvenama?

– Mane tokia jėga suspaudė! Jau negaliu kvėpuoti. Išėjau iš savo kūno ir kažkur iš viršaus žiūriu: štai aš guliu, žolė, lietus… Matau – mane griebia už kojos. Staiga palengvėja. Siela grįžta į kūną.

Pripuolė vairuotojas su kastuvu, numušė tą laidą. Pradėjo mane į žemę mėtyti.

– Taip priimta – kada trenkia srovė?

– Taip. Aš pašokau ir k-a-a-a-ip puoliau bėgti! Buvo baisu. Prisimenu, kaip sustojau prieš tamsią laiptinę – bijojau žengti vidun. Užšokau namo, guliu – o manęs ieško: „Ar ne čia gyvena tas berniukas, kurį srovė trenkė?“ Mama susijaudino: „Tu po elektra patekai, Vova?“

– Kažkas pasikeitė?

– Iki tol mokiausi dvejetais. Po šito įvykio patekau į matematikos olimpiadą. Kol visi užsirašinėjo užduotį – aš jau sprendžiau. Neturėjau sąsiuvinio, viską atsimindavau. Aš penketą gaunu, kiti vaikai verkia.

– Tokia atmintis tapo?

– Štai po to įvykio prasirėžė. Man versle nereikia galvoti, aš visą paveikslą matau.

Štai važiuoju pro „Triumph Palace“ (Maskvoje esantis aukščiausias gyvenamasis pastatas Europoje), kažkas priverčia sustoti.

Klausiu: kiek pas jus liko neparduoto ploto? Pasirodo – 12 procentų. Pasiruošę tiesiog dabar atiduoti su nuolaida, po 1900 už kvadratinį metrą. Viską imu. Praėjus metams parduodu už 21 tūkstantį.

Aš matau, kas yra ir kas bus! Tai ne lošimas. Lošti man nesiseka.

Lietuviai pasamdė „reiderius“, kurie mane persekioja 7 metus

– Visą gyvenimą pragyvenote Lietuvoje – o dabar kelias ten uždarytas. Kokio kampelio labiausiai pasiilgstate?

– Pasiilgstu istorijos!

– Kaip suprasti?

– Dauguma man bėdų dėl to, kad užsiėmiau istorija – ir supratau, kad ji 100 procentų sufalsifikuota. Lietuva Rusijai buvo kaip Bresto tvirtovė. Pasienio zona, kurią bandė pasiimti Vakarai.

O Rusija su Lietuva visada susitardavo. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ištekino savo dukterį už Dmitrijaus Donskojaus sūnaus Vasilijaus ir ji tapo Maskvos cariene.

Tas Vytautas nuveikė ne mažiau nei Petras Pirmasis. Nebūtų šito – nebūtų Rusijos. Viskas nutylima! Kaip ir tai, kad Smolenskas atiteko Lietuvai ne todėl, kad jį užgrobė, o kaip mokestis už sienos apsaugą.

Tiek Rusija, tiek Lietuva kilo iš pagoniškos kultūros. Daug įdomybių aiškėja, iki vakaro galiu pasakoti…

– Iki vakaro nereikia.

– Kas kapstosi istorijoje – tas neparankus Vakarams. O aš visa tai pradėjau suprasti. 2012-aisiais Vilniuje vyko NATO konferencija, kur atviru tekstu buvo kalbama: „Kas mūsų priešai? Tie, kuri kapstosi istorijoje“.

O aš tuo momentu dar „Žalgirį“ nusipirkau – ir pakeičiau vėliavą į seną, pagonišką. Pats „Žalgiris“ – kryžiuočių sutriuškinimo Griunvalde simbolis.

– Trukdydamas tiems, kas norėjo Lietuvą išskirti su Rusija?

– Žinoma! Todėl mane ir nusprendė likviduoti kaip kaip pavojingą židinį.

Teko baigti kovą ir grįžti į Rusiją. Verslas čia buvo. Bet lietuviai pasamdė „reiderius“, kurie mane persekioja septynerius metus.

– Lietuvoje turėjote didžiulį banką. Atėmė?

– Apgaule privertė susijungti su mažu banku. Sudėti visus savo aktyvus į vieną krepšį – tokia buvo pagrindinė sąlyga.

Siūlė milijardą eurų padėti įveikti 2008-ųjų krizę. Bet nereikėjo tos pagalbos – krizę jau išgyvenau, išsikapsčiau!

– Viliojo?

– Taip. Kai tik įnešiau savo asmeninį turtą – tuoj pat atėmė licenciją. Dar ir giriasi – „štai, apgavome“…

– To banko jau nebėra?

– Ne. Viską išvogė. Turtą pusvelčiui išpardavė.

– Girdėjau kitą versiją – visos jūsų bėdos prasidėjo nuo to, kad nusprendėte dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose.

– Ėjau, bet tai niekis. Juk buvo aišku, kad nelaimėsiu. Prezidentu gali tapti tik etninis lietuvis. Bet Dalia Grybauskaitė – ji apskritai užsienietė! Pagal įstatymą negali būti prezidente! Kad iškelčiau šį klausimą – iškėliau savo kandidatūrą. Turėdamas nulį šansų.

Per debatus Lietuvos premjerui pasakiau: „Kodėl ponas premjeras apgaudinėja savo tautą? Lietuvos geopolitinė vieta yra Amerikos šiknoje, iš kur tenka loti ir smirdėti ant Rusijos“.

– Oho. Tai Interpolas jūsų ieškojo?

– Iškėlė baudžiamąją bylą – kaip dideliam banko akcininkui. Ir, žinoma, kreipėsi į Interpolą. Rusijos prokuratūra atsisakė išduoti, gavau bėglio statusą. O neseniai ir pilietybę.

– Atsimenate momentą, kai supratote – visas jūsų turtas prarastas?

– Žinoma!

– Kokie jausmai?

– Na… Apgavo! Ką padarysi? Man palengvėjo. Galėjau nesijaudinti dėl žmonių. Dėstyti savo poziciją dėl istorijos klastojimo. Verslas – siaubinga našta. Išlaikyti „Hearts“, „Žalgirį“…

Jeigu mane apgautų verslininkas – būtų apmaudu. Bet viską padarė valstybė. Tai ne ne apgavystė, tai plėšimas.

– Nieko nenujautėte?

– Man netgi banditai sakė – „Išvažiuok. Tave nuteisė“. Prokuroras atviru tekstu: „Iš tavęs atims viską. Ir klubą, ir areną, ir „Žalgirį“.

– Jūsų išvykimas iš Lietuvos buvo panašus į evakuaciją?

– Ne. Aš jau susiruošiau. Praaugau lietuvišką verslą! Pats galiu už save pastovėti.

Gaila „Žalgirio“, kurį iš manęs pavogė. Buvo pati gražiausia arena. Viską padariau, kad „Žalgiris“ žaistų ir Lietuvos lygoje, ir VTB lygoje. Su tokiomis komandomis kaip „Chimki“, „Uniks“, CSKA, „Dinamo“…

Milijoną turėjau dar prie sovietų valdžios

– Vienas didelis žmogus apie jus pasakė europinei teisėsaugai – „mes rusų pensininkų neišduodame“. Kokia jūsų pensija?

– Išvis negaunu pensijos!

– Nesuvokiama.

– O Lietuva neduoda dokumentų, kada ir kaip aš dirbau. Rusijoje tris mėnesius mokėjo minimalią pensiją, paskui nustojo. Nes dokumentų neatsiuntė.

– Kokia ta pensija buvo?

– 9 tūkstančiai rublių (apie 130 eurų – Red.) Manęs laukia prabangi ateitis!

– Prisimenate, kaip pas jus atsirado pirmasis milijonas?

– Mane dar Andropovas (Jurijus Andropovas, 1982-1984 m. buvęs SSRS vadovas – Red.) įtraukė į „cechinių“ sąrašus (dirbusių nelegaliai – Red.).

– Reikia manyti, ne tam, kad įteiktų dėl Darbo Raudonosios vėliavos ordiną.

– Visiems iš šio sąrašo turėjo iškelti baudžiamąsias bylas ir areštuoti. Teko išvažiuoti į kalnus, į Karačiajų Čerkesiją Kaukaze. Nuomoti viešbutį ir patyliukais užsiimti turizmu.

Mes kalbėjome apie milijoną? Jį turėjau dar prie sovietų valdžios!

– Tai bent.

– Tikrai, milijoną rublių. Tiksliau, kelis milijonus. Tai neįtikėtini pinigai, kosminiai. Kartą sėdime su turtingu žmogumi, tas ako: „Ech, man dabar milijoną rublių, tai prasisukčiau…“ O kitą dieną sutikau tris įmonių direktorius – jie vežė vilną į parodą Maskvoje. Nupirkau iš jų viską. Parodoje vilnos nebuvo išvis! Tarsi Sovietų sąjungoje negamina!

– Sumaniai jūs.

– Turėjau cechus, savo mažą fabriką. Visa SSRS vilna pradėjo plaukti pas mane. O iš manęs ėjo trikotažo vagonai – nuo kojinių iki megztinių!

Netrukus tam žmogui sakau: „Tu prašei? Imk milijoną“. Būtumėte matę jo akis! Pažįstamiems kad įsisuktų duodavau po šimtą tūkstančių.

– Jeigu tikėti „Forbes“ sąrašais – milijardo dolerių jūs niekada neturėjote?

– Milijardas buvo skaičiuojant nuosavybę ir aktyvus. Kaip įvertinti Nikolajevo aliuminio gamyklos akcijas?

Kaip perplaukti Lochneso ežerą

– Kokią dabar knygą skaitote?

– Aš juk pats rašau eilėraščius. Apie Lietuvos istoriją turiu ištisą poemą. O skaitau dabar gestapo šefo Mullerio apklausos, kurią vykdė CŽV, protokolus.. Gniaužia kvapą – kiek visko buvo nutylima!

– Geriau apie eilėraščius. Patys įdomiausi atsiliepimai?

– Žurnalo „Junost“ redaktorius Vilis Lipatovas sakė: „Rašyk, rašyk, rašyk…“ Genialus žmogus. Aš tą žurnalą paskui nusipirkau.

– Ką?

– Nusipirkau „Junost“. Vietoj biuro buvo butukas Tverės bulvare. Bet ir tą iš manęs pavogė po Lipatovo mirties. Atėmė. Reikėjo kompiuterį pasiimti, būčiau ką nors iš paskaitęs savo kūrybos.

Dabar atsimenu tik „Мудрей Хайяма только яма, в которую нам суждено попасть...“ – „Išmintingesnė už Chajamą tik duobė, kurioje mums lemta atsidurti“.

Telefone kažkas išliko, tuoj surasiu… Štai!

Грызя скалистый берег,

За пирсом новый пирс,

Могилы, одинокие дома,

Мы покорили дикий север.

Обидно, много лет спустя

Увидеть нищим милые края.

Средь брошенных могил вдова,

Тень одинокая вместо креста,

Что было Родиной вчера,

Унылая ограда забрала...

---

Grauždami uolėtą krantą

Už prieplaukos naują prieplauką,

Kapus, vienišus namus,

Mes užkariavome laukinę šiaurę.

Apmaudu, praėjus daugeliui metų,

Pamatyti nuskurdusius mielus kraštus.

Tarp apleistų kapų našlė,

Vienišas šešėlis vietoj kryžiaus,

Kas vakar buvo Tėvynė,

Nyki tvora atėmė…

– Jūs apvažiavote visą Škotiją. Įspūdingiausias kampelis, kurį matėte?

– 2006-aisiais aš pasikviečiau į Edinburgą šio K-19 laivo ekipažą. Susirinko apie dešimt žmonių. Mes kaip tik Škotijos taurę iškovojome!

– Uniformuoti atvyko?

– Būtent! Prieš mus visa Škotija kovojo! Bet mes kietai paėmėme tą taurę. Vaikinai apsižvalgė: „O imkim ir perplaukim Lochnesą?“ Dar niekam to nebuvo pavykę. Vanduo – 6 laipsniai.

– Be nieko?

– Žinoma. O ką užsidėjus galima plaukti? Na, kepurėlė, maudymosi kelnaitės.

– Nejaugi plaukėte?

– Tada sakau: „Dabar aplink mus toks pavydas, kad jei į Lochnesą įlįsime, išvis neapkęs. Palaukiam“.

Išskyrus mus vis tiek niekas neperplauks. O tą ežerą reikia pamatyti! Gamta kokia!

– O toliau?

– Susitariau su gelbėtojais – pradėjau treniruotis. Visiems atrodė: pabūsi tame vandenyje 20-30 minučių – paskui visą gyvenimą turėsi gydytis. Niekada nebuvau bandęs laukti lediniame vandenyje!

– Jaučiu – pasiryžote.

– Pradėjau plaukioti Šiaurės jūroje. 7 laipsnių vandenyje. Galiausiai apsisprendžiau: pasiruošęs, per valandą susitvarkysiu!

Specialiai pasirinkau monetą, kai bangos nurimo. O tai siekdavo tris su pusę metro. Laivai apvirsdavo.

– Dieve.

– Bangos kaip koridorius. Visą laiką tave muša. Baisoka, gylis didžiulis! Bet išgyventi galima.

– Tai perplaukėte?

– Per 54,3 minutės!

– Aš tuoj išprotėsiu.

– Tai toks malonumas…

– Galiu įsivaizduoti. 7 laipsnių vandenyje.

– Prisiekiu tau – nesinori lįsti iš vandens. Iš pradžių įlipi ir norisi iššokti – negali rankos pakelti, pažastyse iškart ledas. Tave taip suspaudžia, kad negali pakrutėti.

Bet paskui kažkas viduje virsta – ir nesinori lipti iš vandens. Aš plaukiu su kepurėle, pirštinėmis. Matau: laiveliai ėmė į mano pusę suktis. Galvoja – Lochneso pabaisa!

– Pamenate, kaip išlipote?

– Kaip gamtos caras! Tu nugalėjai stichiją! To kaifo neįmanoma nupasakoti. Pamenu momentą – mano akiniai nukrito į juodą bangą. Lėtai grimzta į dugną, sužvilga, išnyksta – ir suvoki, kokia po tavimi bedugnė…

– Taip gilu?

– Kilometras. Bet kokius 300 metrų akiniai buvo matyti. Aš juos netgi specialiai numečiau, trukdė. O Edinburgas… Eini per miestą – tarsi atsiduri kituose amžiuose. Europoje tik Dubrovniko centras vos vos panašus. Romos imperija!

Įdomiausia – miestai-salos, į juos jachta reikia plaukti. Viskas išlikę, nė vieno naujo namo. O kad suprasti Škotiją, reikia bent pastovėti prie Lochneso. Pageidautina – perplaukti.

– Tam reikia pusmetį ruoštis.

– Baikit. Jei aš būčiau pusmetį ruošęsis, būčiau susitvarkęs per 35 minutes.

O taip bijojau didinti greitį. Galvojau: o jei neužteks jėgų ištempti iki pabaigos? Išsikvėpsiu? Juk prašyti pagalbos gėda!

– Nepradėjote išsikvėpti?

– Ne, Atplaukiau su atsarga.

„Savo projektų maniakas“

– Kokią dieną iš praeities neseniai staiga prisiminėte?

– Man būna – staiga prisimenu, kaip įžeidžiau žmogų. Pasijuokiau. Taip skaudu pasidaro! Gėda. Kam? Galvoji, kvailys… Dabar taip nesielgčiau.

– Arogancija buvo jūsų bruožas?

– Tame ir reikalas, kad nebuvo.

– Šabtajus Kalmanovičius apibūdino jus dviem žodžiais – „talentingas ir turtingas“.

– Į turtus aš visada žiūrėjau lengvai. Savo vardu neturėjau nei įmonių, nei fabrikų. Prasidėjo tokios vagystės, kad košmaras…

Turtas – tai instrumentas! Gali įsukti kokį nors projektą, ne? Štai dabar aš esu nepatenkintas žmogus. Negaliu sau leisti projekto užbaigti.

– Jūs apie laivą?

– Taip! Nemiegu! Greitai pjaustys kitą laivą. Jei nepagriebsiu – išsilakstys. Jau nesurinksiu to, ką esu sumanęs.

Liko denį surinkti, priekinę dalį. Dar norėčiau saloje pastatyti poilsio namelį povandenininkams. Iš K-19 liko 20 žmonių. Rašiau Maskvos srities gubernatoriui. Nežinau, ar perskaitė.

– Šabtajui apibūdinti jus pakako dviejų žodžių. Jums dviejų užteks?

– Man užteks vieno sakinio – „savo projektų maniakas“. Aš gi savo artimuosius, žmoną apvoginėjau. Niekada nebuvo laiko jiems – tai verslas, tai klubas…

– Kalmanovičių jūs pažinojote nuo vaikystės?

– Jis jaunesnis. Paviršutiniškai pažinojau.

– Jis jus kažkur apgavo – jei tikėti ankstesniais interviu?

– Na… Apgavo. Su futbolo klubu „Kaunas“. Aš buvau Londone, žmonės sako: „Šabtajus apgaudinėja, nederamai elgiasi“. Atsakiau – na ir tegul apgaudinėja!

– „Kaunas“ jums priklausė abiem po lygiai?

– Taip, po 50 procentų. O Šabtajus patylomis padarė taip, kad jam atiteko visi 100 procentų. Iškart atėmė autobusą ir ėmė išpardavinėti žaidėjus. Man treneriai skundžiasi, aš purtausi: „Man nusibodo. Tegul daro, ką nori“.

Žmonės iš klubo patys ėmė ir jį išmetė. Tada Šabtajus dar ėmė pretenzijas kelti.

Na, nesvarbu. Velionis. Ką apie jį kalbėti? Norėjo futbolininką Trakį iš manęs nušvilpti, paskutiniu momentu perėmiau. Paskui pardaviau Aliošinui į „Torpedo“ (Vladimiras Aliošinas – šio Maskvos klubo savininkas – Red.).

– Kai kas derybas su Aliošinu prisiminė kaip pragarą.

– Mes greitai susitarėme. Tas Trakys panašus į Jankauską. Tik norint tapoti Jankausku jam reikėjo penkerius metus dirbti. Prisikankinau su juo! Sakau: „Jeigu tave kur nors parduos – viskas, karjera baigta. Dabar atiduosiu tave Aliošinui už gerus pinigus. Jei nesumokės – nežaisi“.

– Sumokėjo?

– Ateinu pas Aliošiną į priimamąjį. Galvoju – ko čia ta sekretorė laksto pirmyn atgal? O ji akimis rodo: „Štai papūga. Jei tris kartus suskambus nespėji pakelti telefono, rėkia ant viso Lužnikų stadiono: „Ko, kar-r-r-ve, ragelio nekeli?!“ Kas išmokė?“

– Aliošinas kuo nors nustebino?

– Užeinu, Trakys šalia: „Štai žaidėjas. Tokia ir tokia suma“. Aliošinas ištraukė keletą pakelių pinigų ir tylėdamas padėjo prieš mane. Štai ir visos derybos.

Trakiui sakau atsisveikindamas: „Tai tavo šansas, reiki arti!“ – „E, e…“

Abramovičiui pasakiau apie Mourinho: „Vyk tu jį!“

– Kalmanovčius turėjo savo versiją – neva jūs susilažinote, ar jis padarys „Kauną“ čempionu. Tas ėmė ir padarė – per metus.

– (Ilgai juokiasi) Visai kaip Byšovecas (Anatolijus Byšovecas – iš Ukrainos kilęs žinomas futbolo treneris – Red.).

– O ką Byšovecas?

– Vaikščiojo man iš paskos Škotijoje ir tik pritarinėjo: „Oooo…“, „Aaaa…“ Paskui matau – vieną mano futbolininką permetė į „Tom“ (futbolo klubas Rusijoje – Red.). Iš ten man skambina: „Kaip tau Byšovecas?“ Atsakau: „Oooo…“

– Kaip su juo išsiskyrėte?

– Sakau: „Tu buvai geras futbolininkas. Žvaigždė! Bet kaip treneris – tuščia vietą. Toks man nereikalingas“.

Jis užvirė, tiesiog prie žmonių: „Aš tau tuoj snukį išmalsiu“.

O aš tęsiu: „Tu išvis nieko nesupranti. Nežinau, kaip tave išvis laikė treneriu…“ Pamenate, buvo toks Andrejus Červičenka? (verslininkas, buvęs Maskvos „Spartak“ klubo prezidentas – Red.)

– Kas gi jo nepamena.

– Tai jis man pasakė: „Į kurią vietą futbolininką bebučiuotum – visur užpakalis“. Gryna teisybė! Jei treneris su tavimi, šeimininku, neranda bendros kalbos – nieko neišeis.

Aš įsitikinau. Tau žaidėjas brangesnis nei savo vaikas. O jis jį brūkšt – ir išmetė… Tu matai visą mozaiką, žiūri jaunimą – o jam įdomi tik ši diena. Kas ten buvo „Chelsea“ klube įžymus – Mourinho?

– Tas pats.

– Aš Romai (Romanui Abramovičiui, „Chelsea“ savininkui – Red.) pasakiau: „Vyk tu jį!“.

Kodėl?

– Tas Mourinho dirbo sau. Ne komandai. Aš specialiai atvažiavau pas Abramovičių kalbėtis dėl agentų – siūliau sukurti sistemą, kai agentai būtu klube. Bus sukurtas specialus agentų biuras. Kai jie iš šalies, gali sugriauti viską! Tikslas vienas – perparduoti futbolininką, uždirbti. Žaidėjui smegenis pudruoja.

O klube viskas turi būti vieninga. Pas mane „Hearts“ biudžetas buvo dešimt kartų mažesnis už „Celtic“ ir „Rangers“. O aš juos mušiau! „Rangers“ klubą net su „Kaunu“ aplošiau. O Škotijoje ne futbolas – karas!

– O ką Abramovičius?

– Mus supažindino Deripaska (Olegas Deripaska, Rusijos oligarchas, – Red.). Sakau jam: „Kol agentai neatsidurs tavo rankose – trankysiesi kaip musė į stiklą. Jokios prasmės kišti pinigus į klubą. Vis tiek valdys šita gauja – o iš tavęs juoksis. Reikia klube surinkti 5-10 agentų, kad žaidėjams niekas nekabintų makaronų“ – „Tai neteisėta!“.

Na, gerai. Dabar viskas likę taip pat?

– Dabar netgi sunkiau.

– Tai futbolo žlugimas. Viskas vista šou verslu. Aš pirmas pasakiau anglams: „Jūs 40 metų nebuvote čempionais ir dar 40 nebūsite“. Dabar bijojau, kad pateks į finalą. Nepateko, ačiū Dievui.

– Agentų jūs neapkęsdavote. Bent vieną išvarėte iš kabineto?

– Išmesdavau! Tai padugnės! Kuris pradėdavo išsukinėti rankas – pas tą žaidėjo iš principo neimdavau.

„Liverpool“ už 200 milijonų

– Jūs dar turėjote „Kauno“ futbolo klubą.

– „Kaunas“ žaidė su „Liverpool“, jie buvo ką tik paėmę Peterį Crouchą už 8 milijonus. Mes puikiai pasirengę, o jie įsitempę. Vatinėmis kojomis. Tampome juos visą mačą. Jų šeimininkas Davidas Mooresas graudžiai žiūri: „Kaip su tokia komanda grįžti namo?“ Nusijuokiu: „Tai parduok“.

– Sklido gandai – jūs vos nenusipirkote „Liverpool“

– Tai tiesa!

– Tada laukiu detalių.

– „Liverpool“ šeimininkas įdėmiai į man pažiūrėjo: „Duosi 200 milijonų – aš net su klubu į Angliją negrįšiu“. Pas mane netgi liko preliminari sutartis. Sakau tada: „Kam pardavinėti komandą, jei galima atiduoti Romai Abramovičiui Gerrardą? Viskas atsipirks! Jis paims jį už 120 milijonų!“

– Iš tiesų.

– Mooresas paplojo man per petį: „Tai tu, užsienietis, gali parduoti. Savo ‚Hearts“ darai ką nori. O mane fanai užmuš“.

Kodėl nenusipirkote?

– Iškart paskambinau Deripaskai: „Olegai, bijau ten lįsti vienas. 200 milijonų – taip būna tik kartą gyvenime! Imam?“ Ne, atsako. „Romanas išsidirbinėja, o dar aš lįsiu. Man su savo skauduliais susitvarkyti…“

O pačiam įdėti 200 milijonų buvo baisu. Nors svarsčiau. Pavakarieniavau su Mooresu, sėdim pas mane kabinete. Pradedu zonduoti – kiek žemės? Kas priklauso klubui? Skambinu į Angliją, paaiškėja – ten nekilnojamojo turto už 200 milijonų! Žemė, pastatai! Plius futbolininkai. Klausimas pakibo mėnesiui.

– Ieškojote partnerio?

– Taip. Neradau. Ir staiga – už 600 milijonų „Liverpool“ nupirko amerikiečiai.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.