Sėdėjo ant kranto ir žiūrėjo
Kanojininkas Vadimas Korobovas pasidžiaugia, kad didelių traumų per savo karjerą nepatyrė ir, viliasi, nepatirs jų ir ateityje. Vis dėlto 2017-aisiais, po Rio žaidynių pakeitus olimpines distancijas, Vadimui vietoje anksčiau irkluoto 200 m sprinto teko pratintis prie penkiskart ilgesnio nuotolio – 1000 m. Turbūt į šį perėjimą pirmiausia sureagavo kanojininko kairės kojos kelis – tas, ant kurio jis irkluodamas klūpi.
„Matyt, treniruotėse, varžybose kilometrų apimtis padidėjo ir dėl to neatlaikė kelis. Tą pavasarį kelyje, ant kurio klūpiu, pradėjo kauptis skysčiai. Buvo labai neramu, nes sezonas artėjo, o aš su kiekviena treniruote jaučiausi vis blogiau“, – pasakoja V. Korobovas.
Galiausiai dėl nepakeliamo kelio skausmo teko visiškai nutraukti treniruotes ant vandens. Tuo metu jis buvo treniruočių stovykloje, todėl beliko sportuoti ant kranto ir žiūrėti, kaip savo mostus ir laiką gerina konkurentai.
„Juodų minčių tikrai buvo, nes laikas ėjo, o aš sėdėjau ant kranto ir žiūrėjau, kaip kiti irkluoja ir tobulėja“, – prisipažįsta kanojininkas.
Laimė, nežinomybė ir rymojimas ant kranto ilgai netruko, apie pusę mėnesio – pagelbėjo procedūros ir specialus kelio įtvaras su paminkštinimu. Su juo kanojoje Vadimas nesiskiria iki šiol, nes klūpėti tenka ilgai – apie penkias valandas per dieną. Ir visą šį laiką vienam keliui, ant kurio kanojoje stovi, tenka labai didelis spaudimas.
„Po to, kai praėjo skausmas ir vėl įlipau į valtį, žinojau, kad reikia dirbti dar stipriau, nes laiko nesugrąžinsi, o sezonas artėja. Gerai, kad didžiausias skausmas praėjo gana greitai, dvi savaitės – visgi ne mėnuo ar daugiau“, – pasidžiaugia V. Korobovas.
Į kasdienius skausmus, tokius kaip pečių, kelių ar nugaros tempimas, jis nebekreipia dėmesio: „Tai yra įprasta, galima kentėti ir tęsti treniruočių procesą. O kokių nors išvaržų, kurios kanojininkams dažnos, ačiū dievui, neteko patirti ir, tikiuosi, neteks.“
Nuo burių – prie ramentų
Burlentininkas Juozas Bernotas 2017 m. rugpjūčio pabaigoje, likus dešimčiai dienų iki pasaulio čempionato Japonijoje, skrosdamas Kauno marių vandenis nesėkmingai krito. Iš pradžių nieko tragiško nepajuto, bet rimčiau suklusti ir anatomiją prisiminti teko nuvykus į Kauno klinikas. Padaryta nuotrauka parodė kairės čiurnos deltinio raiščio ir sindesmozės plyšimą, šeivikaulio proksimalinės dalies lūžį ir šokikaulio panirimą. Teko daryti sudėtingą operaciją, po kurios Juozo koja „praturtėjo“ varžtais.
„Nuplaukė mano pasaulio čempionatas ir pusė sezono. Buvo visokių minčių: apmaudu, pikta, liūdna. Nelabai koks metas, sunku buvo. Pirmą, antrą mėnesį net nežinai, ką daryti, juk visą laiką buvo didžiulis tempas – treniruotės, varžybos, o dabar stop, net pačiam buityje nelengva tvarkytis. Sudėtingiausia buvo nusinešti kavos puodelį ir gėrimo neišlaistyti. Juk arba abi rankos ramentais užimtos, arba, jei be ramentų, reikia šokinėti ant vienos kojos. O kaip šokinėti su kavos puodeliu?“ – klausia buriuotojas, kuriam staiga nuo treniruočių, varžybų, vėjo gaudymo teko pereiti prie štai tokio naminio kavos puodelio testo.
Kadangi į atskilusį kaulą buvo susukti varžtai, jis du mėnesius traumuota koja net negalėjo priminti, todėl visą šį laiką jam teko arba straksėti ant vienos kojos, arba vaikščioti su ramentais.
„Buvo sunku, bet išgyvenom ir tai. Dar papildomai slėgė žinojimas, kad laukia maždaug pusmečio trukmės reabilitacija. Viena mintis sukosi: kaip greičiau reabilituotis ir atsistoti ant abiejų kojų. Bet operavęs gydytojas puikiai pasidarbavo, reabilitacija irgi praėjo labai gerai, todėl jau per naujametinę regatą, vykusią gruodžio gale, aš dalyvavau varžybose“, – pasakoja J. Bernotas.
Burlentininkas neslepia, kad iš pradžių buvo daug baimių, nes traumuota koja buvo silpna, ilgai gijo, ją skaudėjo, todėl kurį laiką visu krūviu negalėjo dirbti. „Bet, kaip aš sakau, nėra tokio dalyko, kurio negalėtum su lipniąja juosta sutaisyti. Jeigu nepavyksta suklijuoti, vadinasi, per mažai juostos naudoji“, – iš gana sėkmingai pasibaigusios sudėtingos traumos dabar leidžia sau pasijuokti J. Bernotas.
Kadangi olimpinis kelialapis – buriuotojo kišenėje, ar galima sakyti, kad trauma praėjo be padarinių? J. Bernotas patikina, kad padarinių beveik nejaučia, bet dėl traumos iškrito daug laiko, todėl 2018-ųjų sezonas jam buvo labai sunkus ir leido pajusti, kad per tą laiką konkurentai vietoje nestovėjo – visus metus juos teko stipriai vytis, o varžybų rezultatai nerodė prieš traumą buvusio pajėgumo. Bet žiūrint į visą olimpinį ciklą, pasivyti konkurentus pavyko ir patirta trauma olimpinio kelialapio pelnyti nesutrukdė.
Kirtiklio vardas – gikas
Lėkti vandenynais jachta paskui vėją tik romantikams galėtų atrodyti vienas smagumas. Iš tiesų tai gali būti net labai pavojinga. Tą savo kailiu, tiksliau, nosimi, patyrė buriuotoja Viktorija Andrulytė, kuriai dar karjeros pradžioje viena treniruotė šalia Tenerifės krantų baigėsi giko niuksu į nosį.
Gikas – tai įstrižas skersinis, skirtas burės apatiniam kraštui pritvirtinti, o vendas – jachtos posūkis prieš vėją.
„Pati iki šiol nesupratau, kaip susilaužiau nosį. Kažkaip sugebėjau per vendą atotampą užsitempti ir gavau giku į nosį. Pajutau skausmą, mačiau, kad yra kraujo, bet toliau tęsiau treniruotę“, – pasakoja Viktorija.
Kai grįžo į krantą, smūgio vietoje jau buvo susidaręs didelis kraujo krešulys. Jį nusiplovusi buriuotoja pamatė kirstinę žaizdą. Netrukus nosis ir visas veidas siaubingai ištino, pamėlo, o vėliau gydamas nusispalvino įvairesnėmis spalvomis.
„Visą savaitę ištinusiu veidu vaikščiojau. Kadangi stovyklavome Tenerifėje, visi žinojo, kas nutiko, pasakoti šios istorijos vis iš naujo nereikėjo“, – kalbėdama apie ryškiausią karjeros traumą nusijuokia buriuotoja, kuri ir šiandien turi giko smūgio priminimą – šiek tiek pakrypusią nosį.
Laimė, kad išvyka namo buvo numatyta tik po savaitės, tad iki kelionės į Lietuvą jau atrodė beveik normaliai.
Išgirdus žodį „trauma“, Viktoriją aplanko dar vienas ryškus prisiminimas. O buvo taip: vėlgi treniruojantis Tenerifėje kilo uraganinis vėjas, buriuotojai paraginti kuo greičiau grįžti į krantą. Trenerio Lino Eidukevičiaus dukra Milda apsivertė ir dėl stipraus vėjo nesugebėjo pati jachtos atsiversti. Netoliese kateryje buvęs treneris nuskubėjo jai į pagalbą, bet atgal beverčiant laivą gikas visu smarkumu trinktelėjo jam į galvą. Šio smūgio rezultatas – 14 cm kirstinė žaizda trenerio galvoje.
„Jie paliko apsivertusį laivą ir abu į uostą grįžo kateriu. Milda išsigandusi stovi kateryje, jos laivas vandenyne, trenerio marškinėliai kruvini, jis ranka susiėmęs už galvos, o kraujas vis teka“, – šį vaizdą ir šiandien detaliai mena Viktorija.
Šios traumos – išskirtinės, bet yra ir kasdienių, kurių buriuotojai net sužalojimais nevadina. Pati didžiausia kasdieninė jų bėda – mėlynės, kuriomis būna tiesiog nusėtos jų kojos. Ypač dažnai per silpną vėją pasitaiko apsidaužyti. Jos nespėja užgyti, o pačiose „sėkmingiausiose“ vietose vieną vos apgijusią mėlynę dengia kelios šviežios.
„Visą sezoną kojos būna mėlynos, todėl tenka ir per karščius po ilgomis kelnėmis jas slėpti“, – prasitaria V. Andrulytė.
