Kaip skelbia LRV.lt, šiuo metu 19 savivaldybių teritorijoje esantį ilgalaikį ir trumpalaikį aviacinės paskirties valstybės turtą patikėjimo teise valdo biudžetinė įstaiga Lietuvos sporto centras.
Vyriausybės interneto svetainėje rašoma, kad 2020 m. sausio 6 d. neformaliame ministrų pasitarime priimtas sprendimas pavesti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, atsižvelgiant į atitinkamų savivaldybių prašymus, parengti ir pateikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl Lietuvos sporto centro valdomo aviacijos sporto ir bendrosios aviacijos paskirties nekilnojamojo turto perdavimo atitinkamų savivaldybių nuosavybėn.
Toks siūlymas susijęs su tuo, kad savivaldybės sportui per metus skiria apie 80–100 mln. eurų tiesiogiai iš savo biudžetų, jos valdo didžiąją dalį sporto infrastruktūros ir yra suinteresuotos, kad ta infrastruktūra būtų išlaikyta, atnaujinta ir sudarytų galimybes gyventojams turiningai leisti laisvalaikį.
Pirmas žingsnis jau buvo žengtas šią savaitę – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymu Vyriausybė priėmė sprendimą Alytaus aerodromą perduoti Alytaus savivaldybei. Alytaus savivaldybės nuosavybėn perduodamas aviacijos sporto ir bendrosios aviacijos paskirties nekilnojamasis turtas (8 pastatų ir 15 orlaivių).
Tokie Vyriausybės sprendimai kelia didelį nerimą Lietuvos aeroklubui, vienijančiam 13 federacijų, atstovaujančių visoms Lietuvoje vystomoms aviacijos sporto šakoms ir aviacijos veteranams.
Aviatoriai teigia, kad per 30 metų valstybė aeroklubų sporto bazėms neskyrė jokio finansavimo, o per aeroklubą skiriamų lėšų federacijoms vos pakanka sportininkus išsiųsti į tarptautines varžybas.
„Mūsų sportininkai pasiekė tikrai nemažai, ne veltui Lietuva vadinama skraidančiąja respublika, bet yra ir problemų, kurios ypatingai paaštrėjo per pastarąjį penkmetį.
Dabartinėmis sąlygomis aviacijos sporto vystymas Lietuvoje yra visiškai paralyžuotas. Viskas gula ant visuomeninių aeroklubų pečių, be jokios pagalbos ar valstybės paramos ir dar ieškoma priežasčių, kaip juos sumenkinti, kad lengviau būtų atimti aerodromų žemę ir visai juos sunaikinti, kaip nereikalingus didžiajam Lietuvos sportui.
Kam nieko bendro su padangėmis ir skraidymu neturinčioms savivaldybėms reikalingi lėktuvai, sklandytuvai, kitas aviacijos sporto inventorius, jei ji neturi jokių resursų jį prižiūrėti?“, – sunerimęs Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas Algimantas Žentelis.
Jis Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijai vadovavo 1999-2008 m., o šiemet vėl išrinktas federacijos prezidentu. A.Žentelis – garsios Lietuvoje ANBO grupės lakūnas, su savo bendražygiais praėjusiais metais aktyviai dalyvavo Lietuvos aviacijos 100-mečio renginiuose.
– Lietuvos aeroklubas – visuomeninė civilinės ir sportinės aviacijos organizacija, plėtoja ir propaguoja aviacijos sportą, rengia pilotus ir sportininkus, dalyvauja įvairiose varžybose, čempionatuose, pasaulio aviacijos sporto žaidynėse. Ar valstybė pakankamai remia areoklubo veiklą, nesiskundžiate finansine padėtimi?
– Valstybės paramą aviacijos sporto šakoms galima vertinti tik kaip simbolinę. Ką reiškia 10-15 tūkstančių eurų per metus vienai federacijai? Tai sudaro apie 30-50 proc. išlaidų, kurios reikalingos nuvykti į tarptautines varžybas. Visa kita yra mūsų federacijų, o labiausiai aeroklubų ir pačių sportininkų pastangomis pasiekiamas rezultatas.
Tik rėmėjų ir visuomenės, besidominčios aviacija, suneštomis lėšomis egzistuoja pirminės organizacijos – aeroklubai, kurie išlaiko aviacijos sporto bazes, aerodromus, turi ruošti sau ir kitiems aviacijos specialistus, trenerius, kurių net nepripažįsta valstybės sporto institucijos.
Aviacijos sporto šakos išsiskiria iš viso Lietuvos sporto dėl kitokių vertinimo kriterijų, kitokių sąlygų reikalingų joms vystytis, o to nesupranta valstybės sporto funkcionieriai, kurie su aviacija dažniausiai neturi jokio ryšio.
Štai tokiomis aplinkybėmis mums tenka rengti varžybas Lietuvoje, burti komandas ir dalyvauti pasaulio bei Europos čempionatuose.
– Iki šiol daug puikių pergalių pasiekdavo Lietuvos sklandytojai, akrobatinio skraidymo meistrai, o dabar ar jie džiugina svariais pasiekimais ir kaip sekasi kitoms aviacijos sporto šakoms?
– Kalbant apie laikotarpį iki 1990–ųjų, tai sklandytojų ir akrobatinio skraidymo meistrų pergalės buvo matuojamos tarp tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų ir jos buvo tikrai svarios, o lietuvių patekimas į Sovietų Sąjungos rinktinę ir dalyvavimas pasaulio bei Europos čempionatuose buvo vertinamas kaip tautos pergalė.
Po nepriklausomybės paskelbimo aviatoriams reikėjo iš naujo išsikovoti tarptautinį pripažinimą, bet tai darėme su didžiule laisvos šalies pristatymo pasauliui euforija.
Ir mums sekėsi tai daryti. Kiekviena federacija turi žymiausius savo sportininkus, pasiekusius aukštų rezultatų.
Paminėsiu tik keletą jų: tai akrobatinio skraidymo lakūnai Jurgis Kairys, Vytautas Lapėnas, Antanas Marčiukaitis, Eltonas Meleckis, Žilvinas Lidžius, Džiugas Kačanauskas, sklandytojai Vytautas Sabeckis, Vytautas Rasimavičius, Gintautas Butnorius, oreiviai Gintaras Šiurkus, Laurynas Komža, Rimas Kostiuškevičius, aviamodeliuotojai Rolandas Mackus, Audrius Rastenis, Donatas Paužuolis ir kiti.
– Kaip dažnai vyksta pasaulio aviacijos sporto žaidynės, kas jose atstovauja Lietuvai ir ar sunku sudaryti rinktines bei jas parengti šioms atsakingoms varžyboms?
– Kiekvienoje aviacijos sporto šakoje yra savos tradicijos ir taisyklės. Iš pradžių pakalbėsiu apie pasaulio ir Europos čempionatus.
Pavyzdžiui, akrobatinio skraidymo sporte yra kelios kategorijos. Pasaulio ir Europos čempionatai kiekvienoje kategorijoje vyksta kas dvejus metus. Varžybos trunka savaitę arba 10 dienų.
Kitose aviacijos sporto šakose yra panašiai, bet skiriasi kategorijos, klasės, taisyklės ir čempionatų rengimo dažnis.
Masiškiausia ir daugiausia varžybose dalyvaujanti pas mus – aviamodelių federacija. Suprantama, nes užsiimti šiuo sportu neriboja nei amžius, nei licencijos, nei sveikatos reikalavimai.
Kitoms federacijoms sudaryti rinktines jau yra sunkiau, nes reikia atrinkti iš mažesnio sportuojančių skaičiaus. Pasirengti tarptautinėms varžyboms ir dar nuskristi bei jose dalyvauti, vien savo ar aeroklubo lėšomis yra tikras finansinis iššūkis.
Kalbant apie aviacijos sporto žaidynes, tai jos buvo sumanytos, kaip alternatyva olimpinėms sporto žaidynėms. Pirmosios įvyko Turkijoje 1997–aisiais, po to Ispanijoje – 2001-aisiais, vėliau jas pavyko surengti tik 2009–aisiais Italijoje ir 2015–aisiais Dubajuje.
Labai sunku vienoje šalyje sutelkti visas aviacijos sporto šakas vienu metu. Pasiryžusiai tai padaryti šaliai padeda FAI (Tarptautinė aeronautikos federacija), nes tai jau didelis iššūkis ir valstybei.
Noriu pasakyti, kad mūsų dar egzistuojantis aviacijos sporto bazių tinklas laisvai galėtų tai atlaikyti, žinoma, jas tinkamai paruošus.
Tai būtų įspūdingas renginys, garsinantis Lietuvą ir atnešantis naudą šaliai. Ne kiekviena šalis savo geografine padėtimi ir aviacinės bendruomenės turimais resursais apskritai turi teorinę galimybę surengti tokio mąsto žaidynes.
– Anksčiau Lietuvoje vykdavo daug tarptautinių varžybų: 1989 metais Vilniuje buvo surengta pirmoji karšto oro balionų fiesta, kurioje dalyvavo oreiviai iš 17 šalių, 1989 m. po 50 metų pertraukos įvyko antrosios Baltijos šalių aviacijos sporto varžybos Aleksote, Pociūnuose ir kituose aerodromuose. 2001 m. Pociūnuose buvo surengtas pirmasis pasaulio moterų sklandymo čempionatas. Pasaulio sklandytojai pamėgo Pociūnus ir ten 2004, 2007, 2009 m. vyko Europos sklandymo čempionatai, o dabar ar Lietuvai patikima rengti tokio aukšto rango varžybas?
– Be jau minėtų reikšmingų tarptautinių renginių, Lietuvoje dar buvo surengti akrobatinio skraidymo Europos čempionatai Panevėžyje (2002 m.) ir Kaune (2004 m.), pasaulio čempionatas Rojūnuose (Panevėžio r.) 2009 m., 2007 m. Vilniuje buvo surengta tarptautinė akrobatinio skraidymo komisijos konferencija, į kurią buvo atvykęs net FAI prezidentas ir generalinis sekretorius.
Dabar Lietuvos aviacijos sportui labai sunku planuoti tokius tarptautinius renginius, nes paraiškos jiems teikiamos ir galimybės pristatomos pasaulio aeronautikos bendruomenei prieš 2-4 metus, o dabartinė mūsų šalies aviacijos sporto bazių situacija yra kritiška.
Nuo 2016 m. tęsiasi nesusikalbėjimas tarp valstybės institucijų, kam patikėti aviacijos sporto bazių valdymą.
Buvęs Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) nepratęsė panaudos sutarčių, nes pasikeitė įstatymai, o įstatymus pataisius, buvo likviduotas KKSD ir jo funkcijas perėmęs Lietuvos sporto centras atsisako aviacijos sporto bazių, kaip jam nereikalingų.
Vyriausybė svarsto galimybę aviacijos sporto bazes perduoti savivaldybėms.
Tęsiantis tokiomis neapibrėžtomis aplinkybėmis, labai sunku planuoti tarptautines varžybas Lietuvoje, tačiau mes nenuleidžiame rankų ir tikimės išlikti reikalingais šaliai, Lietuvos žmonėms.
Tarptautinėje aviacijos bendruomenėje vėl yra svarstomos Lietuvos paraiškos 2022 m. rengti akrobatinio skraidymo sklandytuvais pasaulio čempionatą ir sklandymo Europos čempionatą.
Žiūrėsime, kaip seksis susitarti su valstybės institucijomis ir pačia Vyriausybe, nes, priėmus nepalankius sprendimus, kai kurių mūsų sporto bazių gali iš viso nelikti.
– Kiek jums netikėtas sprendimas, kad Lietuvos vyriausybė patikėjimo teise visas aviacijos sporto bazių turtas bus perduotas savivaldybių nuosavybėn, tad kaip tai paveiks jūsų sportinį gyvenimą?
– Pirmiausiai Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija pasiūlė vyriausybei perduoti Alytaus aviacijos sporto bazę savivaldybės nuosavybėn, galbūt ruošiasi ir kitas. 2016-2017 m., KKSD nepratęsus sutarčių, buvo formuluojamas klausimas savivaldybėms, ar jos sutinka perimti aviacijos sporto bazes su tikslu investuoti į jas ir padėti aeroklubams vystyti aviacijos sportą. Tačiau dabar toks paklausimas jau nebeformuluojamas ir rengiamasi perduoti savivaldybėms be jokių sąlygų. Ir tai kelia grėsmę aerodromams.
– O gal tas sprendimas bus teisingas, savivaldybės sportininkų neišvarys iš aerodromų, jais rūpinsis?
– Toks sprendimas nebus teisingas, nes sukuria akivaizdžias prielaidas savivaldybių taryboms nesudaryti panaudos sutarčių su aeroklubais, o nuspręsti aerodromo teritorijoje kurti veiklas, nesusijusias su aviacija.
Alytaus savivaldybė svarsto aerodromo teritorijoje kurti Laisvosios ekonominė zonos (LEZ) arba kitus investicinius projektus, nesusijusius nei su aviacija, nei su aviacijos sportu, o bendradarbiauti su Alytaus aeroklubu atsisakoma.
Tiesa, žiniasklaidos ir žemės ūkio ministro išsakytų akivaizdžių pastabų premjero žodžiais buvo priimtas nutarimas perduoti aerodromą Alytaus savivaldybei, tačiau su nurodymu naudoti ir vystyti aviacijos sportą. Dabar lauksime, ar tie žodžiai bus parašyti skelbiamame Vyriausybės nutarime.
Norėčiau paantrinti Žemės ūkio ministrui andriui Palioniui, kad Alytaus savivaldybė šio turto prašė dėl aerodromo žemės ir dėl visai kitų tikslų, kuriuose aviacijos sportas nebuvo minimas nei vienu žodžiu.
– Kaip galvojate, kodėl taip atsitiko, kas galėjo nepatikti jūsų veikloje, gal aerodromuose mažai to sporto, vėjai švilpauja?
– Taip atsitiko dėl valstybės institucijų nesusikalbėjimo, nesavalaikio įstatymų keitimo ir visiško Lietuvos aerodromų reikšmės Lietuvai nesuvokimo, jau nekalbant apie 30 metų trunkantį aviacijos sporto bazių išlaikymą vien aeroklubų lėšomis. Galimybės pritraukti rėmėjus, neturint ilgalaikių sutarčių ir laukiant neaiškių sprendimų yra labai sumažėjusios.
Galima teigti, kad valdžios institucijų sukurtos sąlygos nukreiptos prieš aeroklubų egzistavimą, kuria pretekstą atsisakyti aerodromų.
– Ne viena savivaldybė gali kratytis aviacijos sporto bazių turto perdavimu, kas tada?
– Tada Vyriausybė planuoja svarstyti perdavimą valstybės Turto bankui, bet tai yra tiesiausias kelias į aukcioną. Aviatoriams bus pasiūlyta išsipirkti savo pačių rankomis suremontuotus skraidymo aparatus, angarus už rinkos kainą. T. y. kuo geriau prižiūrėjai valstybės turtą, kuo daugiau į jį įdėjai, tuo brangiau turėsi sumokėti jį išsipirkdamas.
Todėl dabartinė situacija paralyžiuoja aeroklubų veiklą, toks neapibrėžtumas neleidžia net rėmėjų susirasti.
Verslas laukia, kada galės pigiau nusipirkti ir nėra prasmės remti, nes galbūt rytoj reikės pirkti.
Tokios situacijos nebūtų, jei aeroklubai turėtų ilgalaikes panaudos sutartis ir savo veiklos garantijas.
Apskritai kalbant, jei savivaldybėms būtų formuluojamas klausimas, koks buvo siūlomas šios idėjos pradžioje, t. y. 2016 m., tuomet beveik visos savivaldybės atsisakytų tokį turtą perimti.
– Kam savivaldybei lėktuvai, sklandytuvai ir kitas aviacijos sporto inventorius, jei ji neturi jokių resursų jį prižiūrėti?
– Kam jai visa aviacijos sporto bazė, jei ji nesiruošia į ją investuoti? Vienintelė gundanti priežastis – tai aerodromų žemė, jei ji yra geroje vietoje. Todėl atitinkamos verslo grupės ir spaudžia valstybės institucijas keisti perdavimo savivaldybėms sąlygas, kad nebūtų reikalavimo vystyti aviacijos sportą.
– Kaip įsivaizduojate aviacijos ateitį, jeigu bus priimti jums nepalankūs sprendimai?
– Įsivaizduoju blogai, nes aviacijos sportas neteks savo bazių, o sunaikinus bent vieną aerodromą yra susilpninama visa valstybė.
Kažkodėl kaimyninėje Lenkijoje yra investuojama į aerodromų infrastruktūrą valstybės mastu, pavyzdžiui, Suvalkų aeroklubo skraidymų laukas jau virsta asfaltuotu aerodromu, o visų kitų Lenkijos aerodromų tinklas per dešimtmetį jau tapo puikiais vietinio susisiekimo ir aviaturizmo centrais.
Gi pas mus viskas palikta ant visuomeninių aeroklubų pečių, be jokios pagalbos ar valstybės paramos ir dar ieškoma priežasčių, kaip juos sumenkinti, kad lengviau būtų atimti aerodromų žemę ir visai sunaikinti, kaip nereikalingus didžiajam Lietuvos sportui. Tikiuosi, kad taip neatsitiks.
