Žinomas ieties metikas – apie didžiausią Černobylio siaubą: „Supratome, kad ten radiacija mirtina“

Balandžio 26 d. sukanka 34 metai, kai 1986-aisiais nugriaudėjo sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje. Sprogo vienas iš jėgainės reaktorių, į aplinką pateko 190 tonų radioaktyvių medžiagų.

E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br>A.Pliadžio nuotr.
E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br>A.Pliadžio nuotr.
E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br>A.Pliadžio nuotr.
E.Matusevičius buvo Černobylio įvykių sūkuryje.<br>A.Pliadžio nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info

Apr 26, 2020, 6:39 PM, atnaujinta Apr 26, 2020, 10:05 PM

Radiacija greitai pasklido po visą Europą, o po kelių dienų pasiekė ir Lietuvą. Avarijos padarinius Černobylio AE likvidavo ir nemažai lietuvių. Tarp jų – ir šešis kartus Lietuvos ieties metimo čempionas bei rekordininkas vilnietis Edmuntas Matusevičius, dabar treniruojantis savo sūnų, dabartinį šalies ieties metimo rekordininką Edį.

– Dar aktyviai sportuodamas ir dirbdamas treneriu 1986-aisiais dalyvavote likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmes. Kaip ten atsidūrėte?

– 1984–aisiais buvau pradėjęs dirbti metikų treneriu tuometėje „Dinamo“ respublikinėje taryboje ir rudenį gavau šaukimą atlikti karinę tarnybą armijoje. Tarnauti sovietų kariuomenėje visai netroškau ir ignoravau kvietimus. Būtų buvę gėda, nes mano tėvas buvo politinis kalinys, ištremtas į Sibirą, o aš einu tarnauti tarybinėje armijoje.

„Dinamo“ respublikinės tarybos vadovas pasikvietė mane ir griežtai pasakė: arba eini tarnauti, arba mes tave atleisime. Atsakiau, kad tarnauti neisiu, galite atleisti. Dinamiečių vadovas buvo su pulkininko antpečiais, tai jis mane ir atleido.

Tada mane pradėjo gaudyti kitos struktūros. Pavyko slapstytis iki 1985–ųjų balandžio, bet po to buvau supakuotas ir teko tarnauti.

Pusę metų besislapstydamas nuo ryto iki vakaro praleisdavau Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Domėjausi sporto statistika, grožine literatūra.

Kai buvau sulaikytas, padedant lietuvių kilmės karininkui, vykau tarnauti, kaip buvo žadėta, ne taip toli – į Kauną.

Tarnybos metu susikirtau su majoro laipsnį turinčiu karininku, ką tik sugrįžusiu iš Afganistano. Jis buvo mano bendraamžis, mėgo pasityčioti iš kareivių, o aš bandžiau tam prieštarauti ir įgijau mirtiną priešą.

1986-aisiais balandžio 26 d., sprogus Černobilio atominei elektrinei ir gavus kariuomenės vado įsakymą pulkui rengtis likviduoti atominės elektrinės padarinių, jis išlėkė iš štabo ir šaukė ant viso pulko: „Ar žinote, kas kandidatas Nr. 1 likviduoti sprogimo pasekmių?“. Radęs mane, bakstelėjo pirštu man į krūtinę ir pasakė: „Štai jis, Nr. 1“.

Tarnavau kariniame inžineriniame pulke, ten buvo formuojamas traukinio ešelonas iš 20 karininkų ir 20 būtinos tarnybos kareivių, o taip pat apie kelių šimtų kauniečių civilių, kurie irgi buvo labai greitai surinkti.

– Kada išvykote likviduoti sprogimo pasekmių?

– Gegužės 8-ąją iš Kauno traukiniu, pilnu traktorių, mašinų, buldozerių ir kitos technikos, o į vietą atvykome gegužės 11-ąją. Mums buvo liepta įsikurti Baltarusijoje, šalia Komarino gyvenvietės, kuri buvo už 30 kilometrų nuo Černobylio atominės elektrinės.

Pagrindinis mūsų uždavinys buvo vykti į labiausiai užkrėstas teritorijas ir jas valyti, dezinfekuoti. Čia teko prabūti penkis mėnesius iki spalio 10 dienos. Per tą laiką, kol vykome į Komariną, jau buvome tiek visko girdėję, kas ten darosi, todėl visi velniškai bijojome.

Civiliai, taip vadinami partizanai, gėrė degtinę ir guodėsi, kad nepasisekė išsisukti „nuo Černobilio“. Rugsėjo mėnesį laisvalaikiu eidavome ir grybauti, žvejoti, o laimikį valgėme su pasigardžiavimu, užmiršę visą radiaciją.

Mano žmona Dalia, Seulo olimpinių žaidynių dalyvė, save irgi vadina černobiliete, nes ji du kartus buvo atvažiavusi į Komariną pasimatyti su manimi.

– Kaip jūs buvote apsaugoti nuo radiacijos?

– Atvykę per dieną pirmiausiai įsirengėme palapinių stovyklą ir gavome respiratorius, dozimetrus, kuriuos bent aš sąžiningai nešiojau. Dozimetrai buvo tokie, kad pats negalėjai matyti, kokią dozę radiacijos gavai. Juos keitė gan dažnai, per visą buvimo laiką mums juos keitė kokius penkis kartus.

Paklausus, kaip ten su radiacijos lygiu, visada atsakymas buvo vienas: „Viskas normaliai“.

Kai po penkių mėnesių važiavome namo, mums grąžino karinius bilietus, o jame buvo įrašyta, kad per tą laiką gavau 3,58 rentgeno radiacijos.

Buvau labai nustebintas tokia informacija, gal Lietuvoje per penkis mėnesius buvo galima gauti tokį radiacijos lygį, bet tik ne ten.

Tikrosios radiacijos prietaisai net nebūtų galėję parodyti, nes jų skalės tam netiko, o tuo metu ten dirbusiems žmonėms dalinti prietaisai dažnai net neveikdavo.

Patirtos radiacijos pamatuoti neįmanoma iki šiol.

– Teko skaityti, kad jums nuo radiacijos duodavo raudono vyno, netgi per Ukrainoje vykusį vieną Taikos daugiadienių dviračių lenktynių etapą dviratininkai prieš startą buvo verčiami išgerti stiklinę raudono vyno? Spaudoje irgi skaičiau, kad čia mums duodavo raudono vyno, bet, patikėkite, niekas jo nematė ir neragavo.

– Per visus tuos penkis mėnesius, bent aš, neišgėriau nė lašo alkoholio, nors „partizanai“ maukdavo kiekvieną vakarą iki nukritimo, o samanę pirkdavo kitoje kelio pusėje esančiame kaime.

– Ar tarnaujant nebuvo kalbama, kad jau reikia rengtis vykti į pačią Černobilio AE?

– Buvo kalbama ir didelę baimę visiems sukėlė žinia, kad būsime varomi vykti į patį Černobilį ir nuo elektrinės stogo reikės rinkti radioaktyvius grafito gabalus bei juos mesti į sprogusio reaktoriaus šachtą. Visi supratome, kad ten radiacija mirtina. Daugumai iš mūsų pulko teko ten būti, po to juos pamatydavome sugrįžus kelioms valandoms, kol susirinkdavo daiktus, ir pulko vadas sutvarkydavo dokumentus, kad yra paleidžiami visam laikui namo, kaip mes žargonu sakydavome „dasibaigti“.

Mane nuo tos kelionės išgelbėjo tai, kad buvo išleistas TSRS gynybos ministro įsakymas, jog ant elektrinės stogo rinkti radioaktyvaus grafito gabalus ir juos mesti į reaktoriaus šachtą galima siųsti tik „partizanus“, o būtinos tarnybos kareivių neliesti.

Nors man jau buvo 28 –eri, bet buvau būtinos tarnybos karys. Buvo paimta ir tokių „partizanų“, kurie jau buvo atlikę būtinąją tarnybą ir pateko į Černobilį, nors kai kuriems tebuvo vos 21-23 metai.

Dar buvo nurodymas ir pulko vadams, kad, jeigu kuris likviduotojas ne būtinai būtinos tarnybos, bet ir „partizanas“, gaus daugiau nei 25 rentgenus radiacijos, vadai bus baudžiami.

Galite įsivaizduoti, kokie tai buvo likviduotojai, kurie buvo ant elektrinės stogo ir šalino radioaktyvius grafito gabalus, juos mesdami į reaktoriaus šachtą.

Mano žiniomis, jų dokumentuose buvo įrašyta, kad jie gavo ne daugiau 24,5-24,99 rentgeno. Radiacija šalia sprogusio reaktoriaus ir pačių grafito gabalų buvo milžiniška.

Kiek žinau, ant Černobylio AE stogo dirbo apie 5 tūkst. likviduotojų iš visos tuometės Sovietų Sąjungos.

– Kodėl žmonės, o ne technika atliko tuos darbus?

– Iš pradžių stumdyti grafito gabalų į šachtą buvo vežami įvairūs agregatai – ne tik tarybiniai, bet ir užsieniniai, tarp jų mėnuleigiai, kurie buvo gaminami ir siunčiami į kosmosą tyrinėti Mėnulio. Visa ta technika išlaikydavo gal kelias valandas ir nuo per didelės radiacijos tiesiog sugesdavo nepataisomai.

– Tikriausiai radiacijos baimė iš galvos išmetė visas galimybes pasportuoti?

– Kartais nuo tvyrojusios didelės įtampos surasdavau laiko pabėgioti, prisitraukinėti ant skersinio, pasimankštinti. Sportas padėjo puikiai atsigauti. Kai pavyko gauti neoficialių atostogų, nuėjau pas savo trenerį Antaną Celiešių ir jam sakau: duokite ietį, noriu pamėtyti.

Treneris net akis išplėtė, nes mano sportinė forma buvo gera, ietis skriejo gana toli.

– Kokias gavote pinigines išmokas už dalyvavimą Černobylio AE katastrofoje ir kokia dabar jūsų sveikata?

– Galiu atsakingai pasakyti, kad gal kai kurie likviduotojai ir gavo pinigines išmokas, gal kas nors, kur nors ir tikrina savo sveikatas, bet aš jokių piniginių išmokų negavau ir mano sveikata niekas nesirūpina, išskyrus mane patį. Ir šiandien nesulaukiu tinkamos medicinos pagalbos. Apskritai SSRS politika buvo užmiršti visus sprogimo padarinių likviduotojus ir pačią katastrofą bei jo pasekmes. Lyg nieko ir nebuvo.

Vyravo nuomonė, kad „nėra žmonių, nėra ir problemos“. Manau, kad visos Lietuvos vyriausybės, pradedant 1986–aisiais, taip pat tą klausimą ignoruoja, lyg jo ir nėra.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.