Garsaus šiuolaikinės penkiakovės atstovo nusipelniusio SSRS sporto meistro Boriso Oniščenkos karjera paženklinta žeminančia sportą apgaule, kuri įvyko olimpiados metu ir buvo atskleista tik kitų sportininkų pagalba.
Kita vertus, visas SSRS sportas – tai viena didelė apgaulė.
Į Monrealio žaidynes tituluotas B.Oniščenka atvyko kaip pagrindinis favoritas laimėti medalį – jis buvo penkiskart planetos čempionu, komandinių varžybų olimpinio aukso ir Miuncheno žaidynių sidabro apdovanojimo asmeninėse penkiakovės varžybose laimėtojas.
Jautė nuoskaudą
Po įspūdingų trofėjų 1972-siais Miuncheno olimpiadoje rusas iškart namie gavo SSRS nusipelniusio sporto meistro vardą, „Raudonosios vėliavos“ ordiną, piniginę premiją, mašiną, butą ir pagarbą.
O.Oniščenkai beliko tik vienas tikslas – laimėti auksą olimpiadoje asmeninėje įskaitoje.
Juolab, kad 1972-siais iš jo tą auksą tiesiog neteisingai nugvelbė vengras Andrasas Balczo paskutinėje penkiakovės rungtyje – krose.
Dieną prieš A.Balczo per šaudymo varžybas dukart šovė į vieną taikinį ir jį taip „uždarė“ – tai buvo draudžiama pagal taisykles.
Tačiau teisėjai nepamatė šio įvykio ir nenubaudė vengro – greičiausiai, tai ir lėmė aukso medalio savininką, nes A.Balczo geriau bėgo, o jei būtų nubaustas, pirmasis finišą tikrai kirstų B.Oniščenka.
Įtarimai
Penkiakovininkų kovos 1976 metų Monrealio žaidynėse prasidėjo nuo komandinių varžybų. Po jojimo kovų SSRS rinktinė žengė tik ketvirta, bet visi aplink žinojo: viskas pasikeis po fechtavimo rungties, kur sovietų atletai neturėjo didesnių varžovų.
B.Oniščenka puikiai pradėjo fechtavimo varžybas ir lengvai įveikė du britų atletus.
Vienas iš jų Adrianas Parkeris pirmasis pastebėjo kažką negero: kovojant su SSRS sportininku jam pasirodė, kad jo špaga nelietė jo ekipiruotės, tačiau elektronika fiksavo dūrį.
Po Didžiosios Britanijos rinktinės protesto teisėjai kruopščiai apžiūrėjo B.Oniščenkos aprangą, bet nieko keisto neradę leido jam varžytis toliau.
Špagos klausimas
Viską pakeitė fechtavimo mačas su Jimmi Foxu, su kuriuo Rusijos atstovas daugelį metų varžėsi penkiakovės turnyruose, tačiau pastarasis įsivaizdavo, kad jie yra draugai.
Kitą vertus, britas ne kartą prisiminė, kad jam buvo keistokos B.Oniščenkos pergalės. Ir viskas paaiškėjo Monrealio žaidynėse.
Fechtavimo varžybose taškas ir dūris tais laikais fiksuojamas buvo tuomet, kai ant špagos galiuko esantis daviklis pajusdavo 750 gramų spaudimą.
Daviklis sujungia abi ant galiuko esančias plokšteles ir ant teisėjų stalo stovinčios švieslentės užsidegdavo lemputė, kuri reiškia, kad sportininkas atliko sėkmingą dūrį.
Kovojant J.Foxas išsisuko nuo B.Oniščenkos dūrio – špagos antgalis praėjo 15 centimetrų nuo brito krūtinės, tačiau lemputė užsidegė.
Tapo aišku – kažkokia anomalija. Tačiau ir pats J.Foxas negalvojo, kad vyksta apgavystė. Jau po to britas spaudai pasakojo, kad jis pamanė, kad sugedo dūrį fiksuojanti aparatūra.
Britai ir vėl padavė protestą. Šįkart teisėjai nesidomėjo B.Oniščenkos apranga, o pasiėmė jo špagą. Jam buvo duotas naujas fechtavimo įrankis ir su juo jis laimėjo net 8 kovas iš 9, pralaimėjęs tik savo kolegai Pavelui Lednevui.
Labiausiai buvo netikėta, kad po fechtavimo rungties B.Oniščenka ne džiugavo, o vaikščiojo it pardavęs žemę. Jis net priėjo prie J.Foxo ir jam pasakė: „Man labai gaila. Atleisk man“.
Britas nesuprato tų žodžių ir jautėsi keistai – juk jis pats matė, kaip ir su kitu įrankiu rusas be problemų įveikė kitus varžovus ir sistema veikė be trikdžių.
Mygtukas špagoje
Tačiau tai, ką teisėjai surado paėmę B.Oniščenkos špagą - šokiravo visus ir tapo neįtikėtina sensacija olimpiadoje.
Jie išsiaiškino, kad į senos špagos rankeną buvo įmontuotas mažas mygtukas, kurį dengė gabaliukas medžiagos. Kai tik buvo pirštu paspaudžiamas mygtukas, daviklis ant špagos antgalio automatiškai susijungdavo ir siųsdavo signalą teisėjams.
Paprasčiausiai kalbant, inžinieriaus diplomą turintis B.Oniščenka galėjo bet kada kovos metu paspausti mygtuką ir tai buvo fiksuojama kaip dūris. Tokiu būdu galima buvo be vargo įveikti varžovą net neatlikus sėkmigo dūrio.
Kartu gėrė degtinę
Visuose turnyruose ir olimpiadoje fechtavimo įrankiai bei ginklai turi būti pateikti patikrai teisėjams. Tačiau rusas elgėsi labai sumaniai – jis špagą dažniausiai pateikdavo paskutinėmis leistinomis laiko minutėmis.
Jo idėja buvo paprasta – įrankių pateikiama daug, baigiantis laikui teisėjai ne tai atidžiai nagrinės jo įrankį, nes tokių pro akis praėjo jau ne vienas.
Svarbiausia, kad surasti tą mygtuką špagoje buvo išties sunku – jis buvo labai gerai užmaskuotas ir tam reikėjo ne kelių žvilgsnių, o labai geros patikros.
Taigi... Nors pakeitus špagą B.Oniščenka laimėjo daug kovų, teisėjai SSRS atstovą diskvalifikavo, o automatiškai iš kovų ir pasitraukė visa sovietų komanda.
Monrealio aukso medalius penkiakovės komandinėse varžybose iškovojo britai. J.Foxas, pagavęs visus apgaunat B.Oniščenką, vos pats „nepalaidojo ekipos“ per lemiamą kroso rungtį – jis taip blogai bėgo, kad vos ne vos ištempė auksą, nors komanda turėjo labai gerą atotrūkio laiką.
Kaip sakė pats olimpinis čempionas britas, jį tiesiog sugniuždė SSRS sportininko poelgis.
„Aš tarnavau britų kariuomenėje, Borisas buvo KGB majoras. Mes buvome lyg ir neblogi draugai ir kartu gerdavome degtinę po tarptautinių varžybų.
Taip, mes nebuvome artimi draugai, bet jaučiau, kad jis neišduos manęs niekada. Tai baisu, kai pagauni draugą apgaudinėjant, kai juo pasitikėjai.
Manau, kad ir jo komandos draugai nežinojo apie tokį jo melą. Negaliu pasakyti, ar tai buvo Boriso sisteminė apgaulė“, – interviu pasakojo J.Foxas.
Išvežė, kad nesumuštų
Kalbama, kad jau tos pačios dienos vakare olimpiniame kaimelyje SSRS tinklinio rinktinės žaidėjai planavo B.Oniščenka ne tik sumušti, bet ir išmesti jį pro langą.
Apie tai sužinoję SSRS delegacijos nariai suskubo į olimpinio kaimelio kambarius budėti, kad tinklininkai nepridarytų kvailsysčių.
Taip pat pasakota, kad apgavikas-penkiakovinkas buvo izoliuotas nuo kitų šiuolaikinės penkiakovės rinktinės atstovų, nes buvo bijoma jų linčo.
Viena aišku – tą pačia naktį prie olimpinio kaimelio vartų atvyko diplomatinė mašina, naktį B.Oniščenka buvo išvežtas iš kaimelio ir kelionės namo laukė nuomotame bute.
Kartu su juo tuomet rinktinėje buvęs Borisas Maslovas po daugelio metų sakė: „Tada tai buvo tik labai rimtas smūgis – buvo sunku susikoncentruoti.
Tai ką jis padarė, buvo juoda diena namo gyvenime, nes tik dabar suprantu, kokią fantastinę olimpinę galimybę tapti medalininku aš praradau dėl tos apgavystės“.
Tik sužinojus apie tokią apgaulę olimpiadoje, tuometis SSRS generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas tiesiog pasiuto – visais įmanomais „rusiškais“ žodeliais išvadino apgaviką, pareikalavo tiesiog jį sužlugdyti kaip šalies gėdą.
Penkiakovininkas akimirksniu neteko visų valstybinių apdovanojimų, jis buvo išprašytas iš armijos gretų, neteko visų karinių laipsnių, buvo išvarytas iš SSRS partijos gretų ir jam skirta tuo metu didelė bauda – net 5 tūkst. rublių.
Užsienio žiniasklaida šį įvykį įvardijo kaip „Disonischenko“ arba „Boris The Cheat“
Į penkiakovę nesugrįžo
Pasibaigus olimpiadai B.Oniščenka buvo visam gyvenimui diskvalifikuotas ir jau negrįžo į penkiakovę. Jis netapo ir treneriu.
Dabar jam 82 metai ir ką jis daro dabar – nelabai žinoma. Viena aišku, kad 1977 metais jis buvo paskirtas Kijevo sportinės mokyklos „Atlet“ direktoriumi ir ten pradirbo 30 metų.
Jau praėjo 44 metai po jo garsiausios apgavystės, tačiau jis nė karto apie ją neprakalbo ir niekam nedavė interviu. Ir neatsiprašė.
