Nuo penktadienio iki sekmadienio vasarą atnaujintame sostinės paplūdimio tinklinio aikštyne varžysis 16 vyrų ir tiek pat moterų komandų, kurios galutinėje įskaitoje ne tik laimės medalius bei susikraus reitingo taškų, tačiau ir išsidalins 10 tūkst. eurų prizinį fondą.
„Dėl visų įmanomų apribojimų, susijusių su koronavirusu, nemažai sportininkų tiesiog išsigando atvykti, nes prisibijojo saviizoliacijų. Mat po savaitės Latvijoje vyks baigiamasis šių metų Europos paplūdimio tinklinio čempionatas ir daug kas girdėjo, kad jei tektų pabūti mūsų šalyje, tuomet Latvijoje jie privalėtų saviizoliuotis 14 dienų.
Tuomet ir Europos pirmenybės „nuplauktų“. Todėl į Lietuvą atvyko tik Latvijos, Estijos, Čilės, Prancūzijos, Lenkijos, Šveicarijos ir Italijos sportininkai“, – pasakojo D.Čerka.
Vasarą Europos tinklinio konfederacija (CEV) pranešė, kad šių metų Europos paplūdimio tinklinio čempionatas vyks Latvijoje, Jūrmalos mieste.
Nors pradžioje pirmenybės turėjo būti surengtos Nyderlanduose, bet olandai šios galimybės dėl pandemijos atsisakė.
Tuomet Latvijos tinklinio federacija ėmė teirautis dėl šansų pravesti Europos pirmenybes Latvijoje, o Jūrmala iškart pranešė, kad turnyrui organizuoti pasirengusi pakloti 1 mln. eurų.
Pasaulio taurės etape Vilniuje pradžioje planavo pasirodyti 32 tiek vyrų, tiek ir moterų ekipos, o po atrankos į pagrindinį turnyrą prasimuštų po 16 komandų.
Tačiau šią savaitę paaiškėjo, kad atrankos vykdyti nereikės – vyrų turnyrui suvažiavo 15 komandų, o moterų – šiek tiek mažiau.
Tad trūkstamas vietas užims Lietuvos ekipos. Iš anksto mūsų šaliai vyrų dvikovose buvo užsiregistravę Artūras Vasiljevas ir Robertas Juchnevičius, o moterų – Ieva Dumbauskaitė ir Gerda Grudzinskaitė.
Tai bus ketvirtasis šių metų pasaulio taurės vienos žvaigždutės etapas – ir paskutinis. Mat kitos šalys atsisakė rengti varžybas dėl pasaulį apėmusio COVID-19.
„Matome Lietuvos ekipų žaidėjų patenkintus veidus – sportininkai planavo pasirodyti bent atrankoje, o dabar dėl pandemijos jie galės startuoti ir pagrindiniame turnyre.
Kiek tų komandų bus – žiūrėsime, nes ketvirtadienio vakarą teks visoms turnyro dalyvėms atvykti pasirodyti.
Tuomet bus aiškus dalyvių skaičius ir galimų lietuvių komandų ratas. Kas mus nustebino – tai net dvi Čilės komandos.
Lietuvoje anksčiau iš taip toli nebuvo atvykusių tinklininkų-sportininkų. Kaip supratome, jie nutarė pasirinkti varžybas Europoje, buvo atkaklūs, viską, ką reikėjo, atliko ir jau kelias dienas treniruojasi“, – apie būsimas akistatas kalbėjo Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas.
Jis patikino, kad vienos žvaigždutės turnyras organizatoriams kainuos apie 30-40 tūkst. eurų, iš kurių 10 tūkst. eurų bus prizinis fondas tiek moterų, tiek ir vyrų kovų nugalėtojams.
Jei iš šalies vyrų ekipų tinklinio federacijos vadovai tikisi tik malonių staigmenų, tai iš prieš tris dienas 26-ąjį gimtadienį šventusios Ievos Dumbauskaitės ir jos partnerės aikštėje 21-erių Gerdos Grudzinskaitės laukiama aukštų rezultatų.
Vasarą ši pora bendrame Latvijos ir Lietuvos čempionate iškovojo auksą.
„Na, šis sezonas aiškus – tai balaganas. Mūsų situacija niekuo neišsiskiria nuo kitų sportininkų. Tik džiugu, kad vis dėlto buvo vasarą Lietuvos čempionatas, o dabar vargais-negalais pavyko suorganizuoti ir šį pasaulinio turo turnyrą“, – šypsojosi I.Dumbauskaitė.
– Kaip galima suprasti, konkurencinė kova turnyre bus rimta – suvažiavo nemažai komandų iš kitų šalių. Nebaugu?, – buvo paklausta I.Dumbauskaitė.
– Pirmą kartą Lietuvoje bus dvi čiliečių merginų komandos – net keista, kad pandemijos metu iš taip toli atvyko. Bus ir italės, šveicarės, estės – turėsime ką veikti, tačiau nerimo didelio nėra.
– Sudėtinga buvo treniruotis tiek karantino metu, tiek ir dabar?
– Tai kad tos sąlygos pastaruoju metu niekuo nesiskyrė – galima buvo naudotis salėmis, aikštynais lauke.
Aš pastaruoju metu per treniruotes labai gerai jaučiuosi, neturiu rimtesnių sveikatos problemų, tad jei mums pasiseks gerai žaisti su Gerda, galime kalbėti ir apie aukščiausius tikslus turnyre.
– Bet kaip ir sakėte, šis varžybinis sezonas bei treniruotės nebuvo tas pats, palyginus su praėjusiais metais...
– Na, taip. Iš pradžių buvo šokas, bet jis buvo kovo-balandžio mėnesiais. Bet jei teisingai mąstai, supranti, kad nuo tavęs šiemet mažai kas priklauso ir belieka tik prisitaikyti prie situacijų bei sąlygų. Man mano veikla nėra vargas, todėl kaip anksčiau su šypsena ėjau į treniruotes, taip ir dabar einu.
– Karantino laiką praleidote Klaipėdoje?
– Jei būtų įprastiniai metai, tai pavasarį leisčiau Vilniuje su treneriu, po to vyktume į stovyklas Turkijoje ir Ispanijoje. Esant koronaviruso pandemijai teko būti tėvelių dideliame name Klaipėdoje, kur yra ir didelis kiemas.
Tad miškas, riedučiai, dviratis, bėgiojimas, kamuolio daužymas į sieną – sukausi iš situacijos ir taip bandžiau išlaikyti sportinę formą. Žinoma, ji būtų viskai kita, jei nebūtų COVID-19.
– Namų sienos jums buvo dažniausiai pergalingos. Kaip šįkart gali būti?
– Stengiuosi prieš turnyrą neturėti jokių lūkesčių. Su treneriu esame aptarę, jog nėra dažniausiai svarbu, prieš ką tu žaidi, kur kas svarbiau – kaip tu žaidi ir koks bus tavo psichologinis nusiteikimas tą dieną.
Todėl į kiekvieną turnyrą važiuoju galvodama, kad norėčiau jį laimėti, pasistengsiu jį laimėti, bet nekeliu perdėtų lūkesčių.
Nes jei tokie lūkesčiai atsiranda, tu apsikrauni save psichologiškai, susikaustai ir dar atsiranda baimė. Mūsų sporte, kaip ir daugelyje, negalima turėti baimės jausmo, nes tuomet bus priimami neteisingi sprendimai.
– Ar buvo kolegių tinklininkių iš užsienio, kurios teiravosi, kaip atvykti į Lietuvą, kaip reikalai su koronavirusu?
– Taip. Atvyksta kelios sportininkų poros, su kuriomis palaikome draugiškus santykius. Izraelio atstovės rašė kaip ir ką reikia daryti, norint startuoti – nukreipiau į mūsų federaciją, tačiau galiausiai jos nutarė, kad yra per sunku įvykdyti visus Lietuvos valdžios reikalavimus.
Kitą vertus, šveicarės, kurios jau atvyko, klausinėjo, ar viskas pas mus uždaryta, ar yra labai blogai. Susakiau joms viską ir merginos atvyko.
Šiaip mūsų sporte yra daugiau draugystės nei priešpriešos. Visoms natūralu, kad pamačiusi pažįstamą, labai pasidžiaugi, apsikabini, pabučiuoji ispaniškai į žandą. Dabar su tais apsikabinimais jau nekas...
Bet štai, šveicarė trečiadienį parašė, kad jos kolegė užmiršo namie žaidybinius akinius nuo saulės, klausė, ar galiu paskolinti – parašiau, kad be problemų. Ir šveicarė penktadienį kovos su mano akiniais.
– Buvo nemažai klausimų dėl nekokybiško smėlio, kuris yra Vilniaus aikštyne. Jis jus tenkina?
– Smėlis pakeistas jau pirmadienį. Mes sportavome ir galiu pasakyti, kad neturiu jokių priekaištų smėlio kokybei: jis yra, galima sakyti, idealus. Jis nėra klampus ir nėra kietas, nėra ir akmenukų – sveikatai grėsmių tikrai nėra.
Tas smėlis, kuris nėra pakeistas prie Baltojo tilto tinklinio aikštynuose taip pat nėra toks jau blogas – toks smėlis su mažais smulkiais akmenukais yra varžybose tiek Turkijoje, tiek ir Kipre.
Ir ten tai normalu. Viena blogybė ten yra ta, jog po smėliu gludi arba dideli akmenys, arba molio gabalai. Tai jau yra pavojinga sveikatai. Tad pakeitus pas mus aikštyne smėlį, tikrai neliūdime dėl jo kokybės.
