Tūkstančiai Kinijos vaikų lanko specialias valdžios įsteigtas mokyklas, kuriose moksleiviai visą dieną užsiima mažiau žinomomis sporto šakomis. Būtent taip Pekinas tikisi dominuoti pasaulyje ir olimpinėse žaidynėse.
Šešis kartus per savaitę nuo tada, kai jai tebuvo 12 metų. Kinų sunkumų kilnotoja Hou Zhihui turėjo tik vieną tikslą – iškelti už save dvigubai didesnį svorį.
49 kg sverianti atletė Tokijo olimpiadoje sugebėjo pagerinti net tris olimpinius rekordus ir iškovoti auksą.
Kinijos sporto tikslas – aukso medaliai, kurie įrodo tautos šlovę. Olimpinis sidabras ar bronza praktiškai neskaičiuojami. Šią vasarą kinai į Tokiją išsiuntė net 413 olimpiečių, tai – šalies rekordas.
„Turime būti tikri, kad pirmausime pagal iškovotus aukso medalius“, – Tokijo žaidynių išvakarėse kalbėjo Kinijos olimpinio komiteto vadovas Gou Zhongwenas.
Sovietinio mąstymo vedina Kinijos valdymo sistema tūkstančius vaikų skatina treniruotis 2000 skirtingų vyriausybės valdomų sporto mokyklų. Vaikai ten treniruojasi praktiškai visą dieną. Šie vaikai dažniausiai užsiima tokiomis sporto šakomis, kurios Vakaruose nėra populiarios, negauna finansavimo ir yra užmirštos. Būtent čia kinai turi pranašumą ir olimpiadoje.
Įdomu, kad nuo 1984 m. Kinijai 75 proc. olimpinių aukso medalių atnešė tik šešios sporto šakos: stalo tenisas, šaudymas, nardymas, badmintonas, gimnastika ir svorio kėlimas.
Du trečdalius aukso medalių laimėjo moterys. Tokijo olimpiadoje kinų delegaciją sudaro net 70 proc. moterų.
Sunkioji atletika Kinijoje nėra labai populiari, tačiau vietos valdininkams tai nesvarbu, jei ši rungtis garantuoja aukso medalius. Jai skiriamas didžiulis finansavimas.
Tiesa, Kinija nėra vienintelė šalis, kuri trokšta olimpinės šlovės. Štai praeityje JAV ir Sovietų Sąjunga žaidynes naudojo kaip šaltojo karo mūšio laiką. Visgi Kinijos troškimas yra kiek kitoks, tai lėmė ilgus metus puoselėta šalies samprata – bet kokia kaina lyderiauti pasaulyje.
2012-ųjų ir 2016-ųjų olimpiados kinams nebuvo sėkmingos. Medalių lenktynėse juos aplenkė JAV ir Jungtinės Karalystės sportininkai. Nepaisant to, Kinijos sportas sulaukė dar didesnio finansavimo, kad Tokijuje ši tragedija nepasikartotų.
Dar didesnis dėmesys buvo skiriamas tekvondo, baidarių sportui, buriavimui ir kt. Vaikai buvo išsiųsti į šaudymo iš lanko stovyklas, kaimo merginos su įspūdingomis fizinėmis galimybės – į svorio kėlimo salę.
„Vaikai iš kaimo vietovių ar šeimų, kurių ekonominė padėtis nėra tokia gera, puikiai prisitaiko prie sunkumų“, – sakė Pekino sporto atstovas Li.
Didelis dėmesys skiriamas toms sporto šakoms, kurios nereikalauja didelio talento, bet reikalauja sunkaus darbo ir rutinos.
Be moterų tinklinio, Kinija niekada nėra laimėjusi olimpinio aukso didelėje komandinėje sporto šakoje.
Tai puikiai atskleidžia šios šalies sporto sistemos skyles. Tarp jų – ir prastas akademinis mokymas, kai kurie pasaulio čempionais tapę atletai dalijasi bendrabučio kambariais su kitais sportininkais, be to, yra ribotos galimybės matytis su šeimos nariais.
Po karjeros šie sportininkai yra priversti ieškoti eilinio darbo, mat neišgali išgyventi. Viena buvusi šalies sunkumų kilnojimo čempionė po karjeros įsidarbino viešojoje pirtyje. Maža to, jai ėmė augti barzda. Pasak jos, tai buvo priverstinio dopingo pasekmė, kurią lėmė besaikis Kinijos valdžios noras laimėti.
2008 m. Pekino olimpiadoje trys Kinijos atstovės iškovojo aukso medalius sunkumų kilnojimo rungytyje, tačiau 2017 m. medalius turėjo grąžinti, mat pakartotiniai tyrimai atskleidė, kad atletės naudojo dopingą.
Tokijo olimpiados medalių lenktynėse Kinija kol kas užtikrintai pirmauja. Kinų sąskaitoje – 32 aukso, 21 sidabro ir 16 bronzos medalių.
Antroje vietoje pagal aukso medalius yra JAV (25), trečioje – šeimininkė Japonija (20).
Tiesa, pagal bendrą medalių skaičių Kinija (69) kol kas nusileidžia JAV (77).
