37-erių šiuolaikinės penkiakovės atstovė tapo vienintele Lietuvos olimpinės rinktinės nare, kuriai rugpjūčio 8-ąją pasibaigusioje olimpiadoje pavyko iškovoti medalį.
Po sunkios pradžios fechtavimo rungtyje L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė savo pozicijas pagerino jojime, o prieš lemiamą kombinuotą bėgimo ir šaudymo rungtį vilnietė buvo tryliktoje pozicijoje.
Tarsi ant sparnų savo mėgstamiausioje rungtyje lėkusi penkiakovininkė pagerino olimpinį rekordą bei aplenkė net 12 varžovų. Tai L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei leido pasidabinti Tokijo olimpinių žaidynių sidabru.
„Buvo apmaudo. Bet iš kitos pusės, man burtai lėmė gerą žirgą, su kuriuo sutariau labai gerai ir tai leido man laimėti rungtį. Turbūt toks likimas ir taip turėjo būti“, – apie nenusisekusią fechtavimo rungtį, bet sėkmingą pasirodymą jojant kalbėjo L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Rugpjūčio šeštąją lipdama ant nugalėtojų pakilos lietuvaitė triumfavo lyg tapusi olimpine čempione, o jai sidabro medalį apdovanojimų ceremonijoje įteikė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
37-erių sidabru pasipuošusi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė tapo vyriausia visų laikų Lietuvos olimpiete, kuriai pavyko užkopti ant nugalėtojų pakilos.
Tapdama olimpine vicečempione ji papildė savo olimpinių apdovanojimų kraitį. 2012-ųjų Londono olimpiadoje lietuvė iškovojo auksą ir tapo olimpine čempione.
Su antruoju olimpiniu medaliu penkiakovininkė įstojo į neeilinį lietuvių klubą, kuriems olimpinėse žaidynėse po Nepriklausomybės atkūrimo pavyko iškovoti du medalius. Kartu su ja į šį sąrašą taip pat patenka Virgilijus Alekna, Austra Skujytė ir sidabrą iš Tokijo parvežusios olimpietės vyras Andrejus Zadneprovskis.
– Ar sunkus medalis?, – buvo paklausta L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės.
– Labai, jau skauda kaklą (juokiasi).
– Ar nejautėte papildomo spaudimo žinodama, kad iki jūsų dar niekam iš lietuvių nebuvo pavykę iškovoti medalio?
– Buvo netikėta. Tikėjausi, kad kai kurie galėjo laimėti medalius, bet deja.
– Kada patikėjote, kad iškovosite olimpinį medalį?
– Po jojimo rungties jau jaučiau realius šansus, tačiau reikėjo padirbėti. Pasakiau sau, kad kovosiu ir bandysiu laimėti.
– Pirmadienį Lietuvos švietimo, sporto ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė teigė, kad Lietuvos sportas yra atsidūręs duobėje. Sutinkate su šia mintimi?
– Sportas iš tikrųjų yra ant bedugnės. Turime pažiūrėti iš kitos pusės ir visiems kartu kažką daryti.
– Ekspertai sako, kad trūksta komunikavimo tarp LTOK ir ministerijų bei visos sporto bendruomenės. Tai tiesa?
– Labai trūksta bendravimo, susikalbėjimo. Jei dirbsime visi kartu, be asmeniškumų, dėl vieno tikslo, tada tikrai galime pasiekti rezutlatų.
– Ar tai jūsų paskutinė olimpiada?
– Nežinau, pagalvosiu.
Tikslas buvo laimėti, tačiau ne viskas taip susiklostė. Nežinau.
– Ar teko kalbėtis su Justinu Kinderiu po jo nesėkmės jojimo rungtyje?
– Taip, teko kalbėtis. Jojimo rungtis yra sėkmės faktorius. Justinui nepavyko susibendrauti su žirgu, o man pavyko gerai sutarti. Tai yra nežinomybė, bet aš labai džiaugiuosi, kad likimas man ir visai Lietuvai padovanojo medalį.
– Olimpinės žaidynės buvo perkeltos vienerius metus ir vyko be žiūrovų. Ar netrūko olimpinės dvasios?
– Man jokio skirtumo nebuvo. Tribūnuose nebuvo daug žmonių, tačiau kai bėgau, labai gerai girdėjau, kaip rėkė „Laura, Laura“, todėl jutosi palaikymas. Tų septynių žmonių man pilnai užteko.
Tai yra olimpinės žaidynės ir man to užtenka.
– Kokius žodžius pasakėte žirgui?
– Tai buvo principas, nes Rio žaidynėse nepavyko gerai pasirodyti jojimo rungtyje ir gavau 0 taškų. Norėjau principingai įrodyti, kad galiu gerai pasirodyti. Susikaupiau ir bandžiau daryti viską gerai.
– Ar daug sveikinimų sulaukėte?
– Daug, dar nespėjau visiems atrašyti, bet tai tikrai padarysiu, pažadu.
– Kokie jūsų ateities planai. Gal galvojate apie atostogas?
– Galbūt dar bus kelios varžybos, bet šiek tiek norėtųsi pailsėti. Ne itin pavargau, bet metai nebuvo lengvi – traumos, COVID-19...Buvau išsiilgusi startų. Todėl startavau su didžiule energija, nes žinojau, kad tai mano paskutinis šansas.
– Ką turite omenyje sakydama, kad tai buvo paskutinis šansas?
– Visi metai nebuvo itin gerai susiklostę, nebuvau iškovojusi pergalių tad paskutinę viltis šiais metais buvo olimpiada.
– Prieš olimpines žaidynes jums skilo šonkaulis. Ar jis spėjo pilnai sugyti?
– Kai stovi ant kojų – yra gerai. Viskas tvarkoje, į startą atvažiavau visiškai sveika.
– Kiek apmaudu dėl nesėkmingai susiklosčiusios fechtavimo rungties?
– Buvo apmaudo. Bet iš kitos pusės, man burtai lėmė gerą žirgą, su kuriuo sutariau labai gerai ir tai leido man laimėti rungtį. Turbūt toks likimas ir taip turėjo būti.
– Paskutinėje rungtyje sulaukėte 10 sekundžių baudos dėl per daug ankstyvo starto. Nebuvo apmaudu?
– Žinojau, kad gausiu 10 sek. baudą, todėl bėgau dar stipriau. Kai bėgau buvo daug minčių, ar man užteks pavyti varžoves, ar neprarasiu medalio dėl šių 10 sek. Dariau viską, kad būtų tas medalis. Ačiū Dievui, kad taip ir įvyko.
– Kokia šio medalio vertė žinant jo iškovojimo kontekstą?
– Buvo sunkūs metai. Nebuvo viskas taip, kaip aš planavau, tai buvo paskutinis šansas, kuriuo turėjau pasinaudoti. Buvau geros fizinės formos ir man pavyko. Tai – didžiausias laimėjimas per paskutinius devynerius metus.
– Kiek stipriai skyrėsi emocijos nuo jūsų olimpinio aukso Londone ir šios pergalės?
– Kiekvienas medalis yra brangus ir įsimintinas. Tačiau čia buvo lyg dviguba pergalė, nes medalio laukiau ne tik aš, bet ir visa Lietuva. Supratau, kad padariau didžiulį žygdarbį.
